Tušti lizdai nerimastingai žiūri
Į žemą dangų pro retas šakas –
Pradingo medžių žaliosios kepurės,
Išskrido paukščiai. Ar išbaidė kas?
Atsimena lizdai gyvybės šėlsmą:
Giesmes, cypsėjimus, širdžių dūžius.
Sušildyti jie ir dabar galėtų,
Jei viskas prasidėtų iš pradžių.

Juk spindulys pro debesį paglosto
Prisiminimais saulėtos dienos –
Tuščius lizdus žiema baltai užklostys,
Kad nesapnuotų vasaros anos.