Lyg Niagara kliokė ir šniokštė vanduo lietvamzdyje. Už lango sodri ir triukšminga liūtis be gailesčio prausė stogą, nešė vandens upes siaurais stogo keliais ir garmėjo kartu su benueinančios vasaros dulkėmis. Žemyn, žemyn... Ten jau išsiilgto gurkšnio laukė ištroškusi žemė.
Lango stiklu tekėjo kiti upeliai – siauručiai, vingiuoti. Ryto ašarų takeliai jungėsi į upokšnius, skyrėsi, kryžiavosi. Per vasarą nevalytame Agnės lange jie kūrė savo fantastinę kino juostą.
Jauna moteris buvo vienintelė filmo žiūrovė. O gal tik klausytoja? Ji dar nenorėjo atsimerkti, pusiau snūdom klausė ryto liūties ir tik miglotai įsivaizdavo iš laimės ar nevilties apsiašarojusį lango stiklą – tarytum bijodama nubusti ir pamesti ką tik atrastą tikrumo jausmą.
Tik pirma nubudimo akimirka. Minutė. Agnei, rodos, suskaudo nuo to tikrumo. Nors tai galbūt buvo ką tik išslydusio sapno slogutis, bet ji jautėsi daug labiau savimi nei būtų po pusryčių lovoje ar vakar vakare, išgėrusi lengvo kokteilio su ledu ir mėta.
Kaip ilgai lauktas lietus nuo nevalyto stiklo plovė žiedadulkes ir nusėdusį vasaros karštį, taip kartu skaidrėjo ir ryškėjo Agnės suvokimas – viskas, viskas, kas iki šiol įvyko, buvo teisinga. Viskas reikalinga ir savo laiku. Ji jau žinojo, ką darys. Ne šiandien. Gal ne ryt. Bet būtinai.
Moteris atsimerkė.
Ir vėl nejučiom krūptelėjo. Kone kiekvieną rytą, tik pakirdusi ir pramerkusi akis, ji vis dar nustebdavo – mažutis langas, šviesiai salotinės, negrabiai nutinkuotos sienos, nukabinėtos įrėmintais diplomais, sertifikatais, mokslų baigimo pažymėjimais. Tolimiausiame kampe, rodos, turintis skursti be šviesos – tiesiog klestintis didžiulis fikusas. Tas plačialapis, senovinis augalas Agnę netikėtai nuramindavo, grąžindavo realybėn. Keistai taip – tarsi per vos juntamą skausmą, gniuždantį prisiminimą.
Kiek ji čia jau praleido laiko? Jau nebijojo ir pasakyti – kiek laiko Agnė iš tiesų gyveno šiame keistame kambaryje? Name. Mažučiame mieste.
Taip, gyveno. Per beveik kelis vasaros mėnesius galėjo ir priprasti, o kiekvieną rytą tos žalsvos sienos ją vis dar glumino.
Moteris pasirąžė, įtempė kojų raumenis, pajudino pečius. Girgždėdama, rodos, dejuodama ir sunkiai stenėdama kartu su ja bandė nubusti ir senutėlė sofa-lova. Agnė po apačia pasitiesė porą šeimininkės pasiūlytų antklodžių ir visai neblogai išsimiegodavo. Jaunas kūnas.
Šeimininkė Agnei kambary leido tvarkytis kaip panorėjusi. Taip ir pasakė:
– Savivaliauk, Agniete. Perstatinėk rakandus, nukabinėk tuos „paveiksliukus“ nuo sienų. Aš ir dulkių gal dešimt metų nuo jų nevaliau. – Matydama Agnės nustebimą, vos ne dvilinką sulinkusi ir pasirėmusi į ratukus šyptelėjo seniukė. – Bet kitaip nebus! – tuoj pat linksmai nusijuokė.
Pirmom dienom Agnė ir iš tiesų buvo pasiryžusi apsitvarkyti.
Ne, tų keista kalba surašytų ir įrėmintų diplomų bei apdovanojimų moteris nė nemanė nukabinti, bet nušluostyti dulkes – kodėl ne. Tačiau vis atidėliojo, delsė. Ir akys priprato. Tik rytais ir pastebėdavo apmusijusius, su senų voratinklių likučiais, papilkėjusius, neatsiejamus sienų palydovus – tokius nepajudinamus, bet kartu trapius ir pažeidžiamus. Kaip pati Palmyra.
Agnė nedrįso suardyti tos įsigyvenusios pusiausvyros bei jautrios sienų ir įrėmintų prisiminimų draugystės.
Ji tik nušluostė dulkes nuo seno, išsikerojusio fikuso lapų – net nepasakytų kodėl, bet tai atliko jau sekančią dieną, vos apsigyvenusi. Lyg norėdama susitaikyti su patikrintu, jau draugu virtusiu priešu.
Iš virtuvės sklido jaukus bildesys, dėliojamų indų barškėjimas. Palmyra nė nemėgino judėti tyliau – ar nematė reikalo, ar taip jautėsi tvirčiau. Sukinėtis mažoj virtuvėlėj, atsirėmus alkūnėmis į metalines ratukų rankenas ir tykiai ruošti kavą, būtų ganėtinai keblu.
Agnės tai netrikdė. Anaiptol – keistai teikė saugumo, namų iliuzijos jausmą. Jos jau susigyveno.
– Labas rytas, Palmyra! – žvaliai pasisveikino Agnė, kirsdama virtuvę pakeliui į dušą.
– Aš tau, Agniete, pusryčių neruošiu. Kaip ir visad, – nusišypsojo šeimininkė. Ji atkakliai jauną moterį vadino tik pilnu vardu. – Viską žinai: šaldytuvas vietoj, svogūnas, krapas darže. Kaimynė kiaušinių atnešė, – kalbėjo trumpai ir dalykiškai. Matyt, gyvenime buvo griežta ir mažučiuot nepratus.
– Tai aš nors sumokėsiu, – kaip visad pasisiūlė Agnė.
– Dalintis gera, – kaip ir kasryt plačiai nusišypsojus, linksmai atsakė seniukė.
Tai jau beveik tapo šiltu jųdviejų ritualu.
Agnė žinojo – išgėrusi kavos, šeimininkė dar nepusryčiaus. Stengdamasi gyventi sveikai, čia ji nusižengdavo visoms tvarkingos gyvensenos taisyklėms – juoda kava be pusryčių. Ir tarsi norėdama atsiprašyti, tyliai sau tarstelėdavo: „Kitaip nebus“, – ir, remdamasi į ratukus, garsiai šliūrindama veltinėmis šlepetėmis, vykdavo į svetainę mankštintis.
Tik kelis kartus Palmyra buvo pasikvietusi savo jauną nuomininkę į svetainę. Ten jos vaišinosi popietės arbata.
Tiesą sakant, kambario pavadinimas „svetainė“ pirmą kartą užėjus Agnę kiek šokiravo. Patalpa priminė greičiau sandėlį arba net muziejaus saugyklą, bet tik ne gyvenamą erdvę. Kad čia kasdien ir vyksta gyvenimas, išdavė tik nauja, minkšta, tvarkingai pledais užklota ir pagalvėlėmis apdėliota sofa-lova. Beveik visą laisvą kambario erdvę, kur tvarkingai, kur bet kaip sukrauti, užėmė kruopščiai polietilenu uždangstyti daiktai – knygų stirtos, paveikslų eilės, muzikos instrumentai...
Šalia glaudėsi nedidelis apvalus žurnalinis staliukas, visiškai apkrautas laikraščiais, knygomis, užrašais. Atrodė, kad čia nebetilptų net pieštukas.
Sofos atlošas buvo apkrautas „sporto inventoriumi“ – dygliuotais voleliais, keistomis gumomis, kamuoliukais bei raumenų tempimo įrankiais.
Atkakli gyvenimo ilgaamžė kasryt iki pusryčių darė mankštą.
Kaip visa tai dramatiškai ir netikėtai skyrėsi nuo, rodos, ką tik kūlvirsčiais nežinoma kryptimi besiritančio Agnės gyvenimo. Jauna moteris vis dar sunkiai betikėjo stovinti ant žemės, nors ir tikrai žinojo, ką darys toliau. Gyvenime.
Tik reikėjo pakalbėti su Palmyra ir dar šiek tiek palaukti. Nedaug.
O su Palmyra pasišnekėti Agnė labai norėjo.
***