Šiandien šilta ir aš jaučiuosi geras, gal net prisistatyti turėčiau, juk geri žmonės dažnai ir mandagūs žmonės, na, išimčių pasitaiko visur ir visada, bet dabar į jas nesigilinsiu. Taigi, eee, nuo ko čia pradėjus. Velnias, sunkoka... Na, bandykim iš pradžių. Įsivaizduosiu, kad kreipiuosi į jus pirmą kartą ir kad jūs nieko apie mane negirdėjote, nė vieno vienintelio žodžio, nė vieno garselio. Taigi, sveiki visi! Aš esu Sargas. Dažniausiai visų vadinamas Melagiu-Sargu. Turbūt pelnytai, o gal ir nelabai, bet niekas negali būti sau toks šališkas, kaip tu pats, tad galėsite patys nuspręsti, ar aš vertas šitokio vardo, ar ne tuomet, kai išgirsite istoriją, kurią ketinu jums papasakoti. Teisą sakant niekada nemėgau istorijų ir kalbėti nemėgau. Būdavo įdomu stebėti žmones, kurie bandydavo mane prakalbinti, tačiau vieną dieną, kaip aišku ir turėjo kada nors atsitikti, ėmiau ir pradėjau taukšti viską, kas, kaip sakoma “ant seilės užeina”. Na, o istorijų nemėgau jau vaikystėje, kai mano išprotėjęs dėdulė, su kuriuo mes gyvenome, vakarais prieš miegą ateidavo pas mane ir pradėdavo pasakoti būtus ir nebūtus dalykus apie savo ir visos šeimos gyvenimą. Žinoma, jis niekad neprasitardavo, kad kalba apie save ar apie kurį nors kitą šeimos narį, tačiau “herojus” dažnai įgaudavo vienokią ar kitokią mūsų savybę. Pavyzdžiui, vienišasis drakonų medžiotojas, kurį dėdė taip liaupsindavo, turėjo tokį blogą, o gali ir nelabai, įprotį – patraukti pypkutę. O visi mūsų šeimoje puikiai žino, kad senelis be savo pypkės, kaip lietus be lašų... Nežinau kodėl, tačiau mane baisiausiai erzino dėdės pasakos. Be abejo tuomet niekada nepagalvojau, kad kada nors galėčiau lygiai taip pat kaip ir mano dėdė kalbėti būtus ir nebūtus dalykus. Taigi iki vieno įvykio buvau didžiausias tylenis, kokį tik jūs galite įsivaizduoti. Pats gyvenimas išmokė mane kalbėti, kai pamačiau ir patyriau tai, ko galbūt neturėjau pamatyti. Būtent tas įvykis nuspalvino mano pilką kasdienybę ir paliko pačius gražiausius, tačiau kartu pačius liūdniausius prisiminimus. Ir štai, po ilgo laiko aš pasiryžau jais pasidalinti su pasauliu, nes ši gyvenimo muzika turi būti išgirsta visų, kas yra pasiruošęs ją išgirsti.

Gyvenau vienas, kaip visada ir norėjau. Turėjau nedidelį namelį apsuptą tylos ir ramybės jaukioje miško prieglaudoje. Galbūt ne taip toli nuo aplinkinio pasaulio kaip norėjau, tačiau pakankamai, kad galėčiau jaustis visiškai saugus savo vienatvėje. Nemėgau dienos, nes dieną dirbau darbą, kuriam nejaučiau didelės meilės, tad stengiausi, kad jos kuo greičiau prabėgtų ir vakarai kompensuotų visą nuovargį ir nepasitenkinimą, kuris lydėdavo mane po dienos darbų. Vos grįžęs porai valandų išeidavau paklajoti po mišką su savo ištikimuoju šuneliu, kuris su manimi jau daug daug metų. Apie septintą grįždavome į namelį ir pavakarieniaudavome. Tuomet užsiimdavau kuo nors, kas teikė tikrų tikriausią malonumą. Muzika, knygos, žvakių liejimas... Ramu ir stabilu, ko visada ir norėjau. Jei naktys nebūdavo pernelyg šaltos mėgdavau dar truputį pasivaikščioti prieš miegą. Būtent šito savo pomėgio dėka ir išgyvenau tai, ko niekada negalėsiu pamiršti.  
Vieną naktį brisdamas per mažytį upelį tekantį netoliese kažką išgirdau. Iš pradžių pagalvojau, kad tai koks nors užklydęs naktinis keliautojas, ar šiaip koks žvėrelis, o gal paukštis. Tačiau kuo arčiau garso link ėjau, tuo aiškiau pradėjau suvokti, kad tai tikrai ne gyvūnas, o juolab ne žmogus. Nors niekad nebuvau girdėjęs nieko panašaus, tačiau supratau, kad tai kažkas kita. Kažkas, ko žmogus nesugebėtų atkurti. Tai nebuvo paprasta muzika, daina ar giesmė, bet kažkas, ko niekada nesugebėsiu pamiršti. Tokio grožio niekada nebuvau girdėjęs, o jausmas apėmęs mane tuo metu buvo nepakartojamas. Jaučiau beprotišką džiaugsmą ir norą gyventi, tačiau tuo pat metu manyje užgimė didžiulis liūdesys, kuris kerojosi po kiekvieną mano mintelę ir neketino jos niekada paleisti. Jaučiau, kad jeigu tas jausmas dabar pradingtų, neišgyvenčiau. Tuo pat metu pamačiau kažką judant krūmuose šalia grotos, kuri buvo prie pat upelio. Atsargiai prisiartinau ir norėjau nueiti į kitą upelio pusę iš kurios būčiau galėjęs stebėti, kas ten vyksta. Tik staiga paslydau ant apsamanojusio akmens ir tėškiausi į upelį. Padarai buvę šalia grotos staiga sukluso ir jų skleidžiami garsai trumpam prislopo, tačiau greit vėl suskambo dar aiškesni negu anksčiau. Pamačiau, kad kažkas eina link manęs. Tai buvo vienas iš tų padarų. Tada supratau, jog muzika tebuvo niekas palyginti su tuo ką išvydau. Tokio grožio niekas nebuvo matęs per amžių amžius. Būtybės išvaizdos nusakyti buvo tiesiog neįmanoma, manyje buvo gyvas tik pojūtis, kokia ji graži. Vienintelis apibūdinimas, kurį sugebu jai pritaikyti yra toks paprastas ir banalus, kad man net gėda jį pasakyti. Šviesa, ji skleidė tokią nepaprastą šviesą, kad supratau, jog saulė tik nevykusi jos parodija. Ši šviesa nešildė, akys nenorėjo užsimerkti ją išvydusios, kaip būna staiga įjungus šviesą. Priešingai, man norėjosi, kuo ilgiau į ją žiūrėti ir pykau ant savęs, kodėl žmogus būtinai turi mirksėti, nes man buvo svarbi kiekviena sekundės dalelė, kurią galėjau ją matyti. Stebuklingasis padaras ilgai į mane žiūrėjo, kol aš supratau, jog jis nori, kad sekčiau paskui. Nejaučiau nei šalčio, kuris norėjo mane apimti išbridus iš upelio vandens, nei baimės, jog niekados nematytas padaras bando mane kažkur nusivesti. Sekiau jam iš paskos ir visas virpėjau iš susijaudinimo. Šalia grotos pamačiau kitą būtybę, be galo panašią į tą, kuri mane atsivedė. Tačiau šioji buvo kiek kitokia, tarsi švelnesnė ir trapesnė, jeigu jie būtų bent kiek panašesnis į žmones turbūt pasakyčiau, kad šitoji buvo tolima moters giminaitė, nors niekad nemačiau nė vienos moters, kuri būtų skleidusi bent dalelę tos šviesos, kurią skleidė šioji būtybė. Jaučiau, kad ji šypsosi nors nebuvau tikras, kaip tai supratau. Dabar nebuvau tikras dėl nieko, nebuvau tikras ar miriau, ar tebesu gyvas, nes niekados netikėjau, kad žemėje gali būti gyvas šitoks grožis. Abi būtybės susėdo viena šalia kitos ir tuomet supratau, kad stebuklingieji garsai buvo trumpam nutilę, tačiau dabar jie vėl suskambo. Jie kalbėjosi, paprasčiausiai kalbėjosi, o aš lyg pakerėtas sėdėjau ir žiūrėjau į tą stebuklą, kuris dabar vyko prieš mano akis. Sėdėjau ilgai, net pats nesupratau kada balsai nustojo skambėti ir išaušo rytas. Tikriausiai buvau užsnūdęs, o nubudęs nustebau, kodėl esu vidury miško, upelio pakrantėje, šalia senos ir visų užmirštos grotos. Tik staiga mane užgriuvo vakarykštės nakties prisiminimai. Muzika, upelis, šviesa ir... angelai. Taip, tos dvi būtybės negalėjo būti niekas kitas tik angelai. Ūmai mane apniko didžiulis ilgesys ir aš net pagalvojau, kad mirsiu jei negalėsiu dar bent kartelį į juos pažvelgti. Tačiau jis pamažu aprimo, o aš vis dar tebesėdėjau ant žemės toje pačioje vietoje, kur išgirdau kalbantis paslaptinguosius padarus.
Neprisimenu, kaip tąkart atsikėliau ir grįžau namo. Negalėjau jų laukti iki vakaro, nes buvau tikras, kad jeigu jie dar kartą pasirodys, tai įvyks tik vakare. Tądien darbe buvau kaip nesavas ir tai pastebėjau tie keli draugai, kurie dar sugebėjo pakęsti mano būdą. Kadangi niekad nemėgau daug kalbėti, taigi niekam nebuvo keista, kad ir šiandien esu tylus. Diena slinko kaip niekad lėtai ir mano džiaugsmas dienai pasibaigus buvo be galo didelis. Grįžęs namo niekaip negalėjau rasti sau vietos, net pamiršau pašerti šunį, kuris ištikimai manęs laukė visą dieną. Vos tik sutemus išlėkiau į mišką ir gana greitai buvau toje pačioje vietoje, kur vakar išgirdau kalbantis paslaptingąsias būtybes. Ir vėl tas jausmas, kad pasaulyje nėra nieko gražesnio... Jie čia buvo ir žinojau, kad laukė manęs. Atsisėdau į tą pačią vietą, kurioje sėdėjau vakar ir tylėjau. Tylėjau bepročio tyla, kurioje buvo justi tik akimirkos džiaugsmas, nes beprotis niekada nejaučia tikros tylos, jį visada kažkas lydi, kaip ir mano tylą dabar lydėjo angelų kalba. Tai buvo daugiau nei garsai, tartum vaistas nuo visų sielos ligų ji tekėjo manimi, prašydama įsileisti ją kuo giliau į save. Ir aš įsileidau, jutau, jog iš tiesų mirčiau, jeigu ji bent akimirkai nutiltų. Stengiausi nesumerkti akių, nors palengva jutau kūnu sklindančią šilumą ir ramybę, kuri kėsinosi mane užmigdyti, tačiau labiausiai bijojau, jog nubudęs rasiu tik tuščią lauką ir vėl turėsiu laukti ateinančios nakties, kad galėčiau juos pamatyti. Norėjau bent sužinoti kur jie pradingsta dienai, kad galėčiau būti ramus, jog juos dar pamatysiu. Bet garsai buvo tokie ramintantys, o mano kūnas buvo toks pavargęs, jog visos proto pastangos išsaugoti budrų žvilgsnį taip greit nuėjo per niek. Pabudau švintant ir angeliškųjų būtybių jau nebebuvo. Vėl tas pats ilgesys, tas nepakeliamas ilgesys ir jausmas, kad geriau negyventi negu negirdėti jų balsų.
Ir tai kartojosi gal dvi savaites. Kasnakt ateidavau prie upelio ir klausydavausi jų balsų, kasryt nubusdavau vienas ir jausdavau tokį nenusakomą troškimą numirti, kuris pamažu virsdavo į viltį ir begalinį norą kuo greičiau sulaukti tamsos. Po  dviejų savaičių tokio gyvenimo pajutau, kad kažkas pasikeitė. Paslaptingosios būtybės pradėjo kalbėtis kitaip, jaučiau kažkokį susijaudinimą ir didesnį džiugesį, bent jau vienos iš jų balse. Galbūt man pasivaideno, tačiau kitame pajutau tarsi baimės šešėlį, tarsi abejonė būtų tyliai kankinusi šviesųjį gražuolį iš vidaus. Atrodo kitas nenorėjo to pastebėti ir stengėsi, kad jo jaučiamo džiaugsmo užtektų abiems. Netgi ir man jo užteko. Tačiau vis aiškiau ir aiškiau jaučiau, kad kažkas keičiasi. Mano paslaptingieji draugai atrodo pradėjo labiau domėtis manimi, supratau, kad jie nori su manimi pasikalbėti tik niekaip neįstengia prabilti tokiais žodžiais, kuriuos suprasčiau ir aš. Vieną vakarą atėjęs prie upelio pamačiau, jog stebuklingieji padarai šįvakar ramesni nei paprastai ir jų šviesa tarsi nebe tokia ryški, o ir muzika atrodo vos girdimai aidėjo. Mane šiek tiek išgąsdino toks staigus pasikeitimas, galbūt jiems kas nors atsitiko, o gal jie turi iškeliauti. Neramia širdimi stebėjau juos ir atsisėdau į savo įprastinę vietą. Vienas iš jų lėtai pakilo, gal ne taip grakščiai nei paprastai, tarsi būtų labai pavargęs ir didžiausiai mano nuostabai tarė:
- Keliauk namo ir ateik rytoj ryte, šįvakar tau negalima čia būti .
Jo balsas skambėjo nepaprastai gražiai, kai jis tarė žodžius žmonių kalba. Gal net gražiau, nei jiems kalbantis tarpusavyje. Aš iš lėto pakilau ir pažiūrėjau jam į akis. Taip, kažkas iš tiesų negerai. Jo akys, tos liepsnelės, taip karštai degusios iki šiol, dabar atrodė begęstančios ir visas jo kūnas tapo tarsi žmogiškesnis. Prieš išeinant dar spėjau žvilgtelėti į jų pusę ir pamačiau, kad kita būtybė sėdėjo visiškai sustingusi ir nuleidusi galvą. Turbūt jai kažkas atsitiko, todėl anoji labai jaudinasi ir atrodo pasikeitusi. Neramia širdimi grįžau namo, atsisėdau ant laiptų ir laukiau. Laukiau, kada gi pagaliau ateis rytas ir paslaptis išaiškės. Kas gi nutiko tiems stebuklų pasaulio gyventojams, netyčia užklydusiems į žemę ir leidusiems man juos sutikti. Valandos slinko be galo lėtai, aš vis sėdėjau ir žiūrėjau į upelio pusę, nors pro medžių tankmę negalėjau įmatyti nei menkiausio šešėlio. Netrukus prieš auštant staigiai pradėjo dulksnoti smulkutis lietus ir man nespėjus nuo jo pasislėpti beprotiškai ryški šviesa užliejo visą mišką ir mano namus. Kelioms akimirkoms tarsi netekau regėjimo. Kai vėl galėjau kažką įžiūrėti pamačiau, kad saulė jau pakilusi ir pasileidau upelio pusėn. Pasiekęs grotą supratau, kad negirdėti nė garso, muzika nutilo ir mane apėmė siaubas, kai pajutau, kad daugiau jos nebegirdėsiu. Iškart tai supratau. Toje vietoje kur sėdėdavau dabar buvo kažkoks žmogus. Jis buvo basas, ilgais šviesiais plaukais ir apsisiautęs baltu drabužiu. Paslaptingasis žmogus klūpėjo ant rankų laikydamas kažkokį padarą. Prisiartinęs pajutau, kad žmogus skleidžia šviesą, keistai panašią į manųjų angelų. Ant jo rankų gulėjo viena iš nuostabiųjų būtybių. Jos akys buvo užmerktos ir aš pajaučiau, kad ji daugiau niekada jų nebeatmerks. Žmogus iš lėto pakėlė galvą ir pažvelgė į mane nežmoniškai šviesiomis pilkomis akimis, kuriose spindėjo didžiulis skausmas. Jose nebuvo ašarų, akys atrodė taip tarsi būtų sutvertos džiaugsmui, jos nemokėjo verkti. Atsiklaupiau šalia jo ir taip mes praklūpėjome visą dieną ir naktį. Jaučiausi taip tarsi pažinočiau jį visą gyvenimą ir niekad negalėčiau palikti. Žmogus tylėjo, tačiau palengva pradėjau suprasti kas jis. Štai šitas susivėlęs, basas, niekada su kitu žmogumi nekalbėjęs padaras, buvo angelas, kuriam buvo lemta atgimti žmogumi. Tas ilgas laukimas, paslaptingas džiaugsmas belaukiant stebuklo dabar atrodė toks tolimas. Stebuklas įvyko, tačiau įvyko mažesnis negu tikėtasi. Jis atgimė vienas, o šito bijojo labiausiai, todėl visą tą laiką ir stengėsi nuvyti šalin baimes ir niūrias mintis, kad juodviejų troškimas gali neišsipildyti. Vakar vakare pajutęs, kad kažkas negerai jis bandė viską atšaukti, prašė leidimo grįžti atgal ir toliau ramiai gyventi, net jeigu ir nenorėjo būti angelu. Tačiau buvo per vėlu, jie patys tai pradėjo tad turi užbaigti, nesvarbu pavyks ar ne. Jam pavyko, bet pavyko vienam. Angelas gimė žmogumi, o kažkur žmogus gimė angelu. Ratas pajudėjo ir jis nebeturi teisės tikėtis, kad kažkas jį  sustabdys.
Kitą rytą žmogus atsisuko į mane ir prabilo:
Čia ne mano pasaulis, suklydau, kad čia atėjau. Visi angelai svajoja būti žmonėmis, tačiau daugelio svajonės ir lieka svajonėmis. Aš norėjau būti kitoks ir dabar dėl to be galo gailiuosi. Keliauk iš čia ir visada apsidairyk aplink, kad suprastum, jog tavo pasaulis yra sukurtas tau ir niekur kitur tau nepavyks būti laimingu.
Negalėjau pratarti nė žodžio, tik žiūrėjau į jį ir stengiausia suvokti, kas dedasi šioje taip neseniai užgimusioje galvoje. Supratęs, kad jis daugiau neištars nė žodžio pakilau ir tariau:
- Aš ateisiu rytoj.
Nežinau, ar jis mane išgirdo, bent jau neparodė išgiręs. Grįžęs namo pasijaučiau be galo nuvargęs ir vos galvai palietus pagalvę užmigau. Miegojau visą dieną ir naktį, o auštant nusprendžiau nueiti jo aplankyti. Sulig kiekvienu žingsniu supratau artėjant prie apleistosios grotos,  man darėsi aiškiau, kad jo ten nebebus. Keista, tačiau nebejutau to deginančio ilgesio ar liūdesio, kurį jausdavau kasryt su jais išsiskyręs. Priėjęs tą vietą, kurioje pirmą vakarą pargriuvau, pastebėjau numindytas samanas. Jis čia vaikščiojo. Neskubėdamas sekiau jo pėdomis - vienas žingsnis pirmyn, kitas dešinėn, apačioje užkliudyta šakelė, po to apsisukta ir grįžta atgal iki tos vietos, kurioje kas vakarą sėdėdavau ir klausydavausi jų kalbos. Tik tuomet pamačiau baltąjį drabužį numestą prie pat įėjimo į grotą. Pakėliau ir nusistebėjau jo lengvumu, jis buvo baltas ir visiškai švarus, kas atrodė pakankamai keista, nes vos prisėdus ant žemės neišvengiamai likdavo purvo ar žolės žymės. Pastebėjau, kad pėdų eita iki pat įėjimo į grotą. Neskubėdamas žengiau žingsnį jos link tik staiga lyg per žemės drebėjimą įėjimą užgriuvo didžiuliai akmenys. Jie vis krito ir krito, o aš iki kelių upelyje stebėjau, kaip dingsta bet koks ženklas liudijantis, jog čia kažkada būta įėjimo. Griūčiai nurimus dar kiek luktelėjau ir palengva žingsniavau palei upelį. Ir kas gi čia įvyko? Nejau tikrai drabužis, kurį laikiau savo rankose, buvo apgobęs dingusio angelo kūną? Ir vėl pajutau palengva mane aplankančią ramybę, tokią ramybę, kurią jausdavau susitikęs su paslaptingosiomis būtybėmis. Manyje pamažu atgijo tie garsai, šitiek laiko teikę didžiausią džiaugsmą gyvenime. Žinojau, kad niekada nemokėsiu jų sugroti ir nemokėtų niekas, net geriausias muzikantas pasaulyje negalėtų perteikti jų teikiamų jausmų. Bet aš buvau laimingas, nes jaučiau, kad manieji angelai kažkur tebėra gyvi ir jų muzika dabar džiugina ką nors kitą.

Tai štai tokia ta istorija, kuria tikiuosi sušildžiau bent vieną širdį, nerimstančią kažkur pasaulyje. Nuo to laiko, kai sutikau angelus nusprendžiau nebetylėti. Ech, per trumpas tas gyvenimas, kad tyliai svajotum. Galbūt kažkas bus laimingesnis, jei būtais ar nebūtais dalykais pasidalinsiu su tais, kurie nori juos išgirsti. Na, gal nevisada nori... Aš – Sargas ir saugosiu šią istoriją visą gyvenimą, kaip patį brangiausią prisiminimą.