Dabar, kai mus neša, kai nesirenkam  savo krypties,
Kai neliko jėgų rėkti savo tiesas ir išplaukti prieš srovę,
Bežiūriu į pabirusias mudviejų plunksnas ir bekniumbačią mintį bandau atitiest,
Kad, išnirus iš sapno, pasiekčiau godotą rytojų.
Išderėjom... Žinau. Nuogos tiesos paduoda šalčiu.
Noras glaustis ir tvinksnius pagyvint savaime prašapo?
Nemanau. Mes įpylėme geismą gyventi į savo vaikus – 
Visą visą, kiek buvo, iki paskutiniojo ašaros lašo.
Čežam, tirtam nuo vėjo, nuo nevykusio žodžio dažnai,
Nes suglamžytuos kūnų maišuos nebeliko pusiausvyros taško.
Bejėgystė aršėja, ir norisi kaltint ką nors vien už tai,
Kad ne pumpuras plyšta, bet varva betirpstantis gedulo vaškas.
Neširdyk, nereikia, nes mudu pasiekė it budelis šitas ruduo,
Bet yra šilumos tau ir man, jei atgal atsigįšim.
Negi tu pamiršai, kaip mes kvietėm viens kitą prieš srovę išplaukt ir plasnot?
Nes tai buvo pavasario suteiktas vienas vienintelis tikslas.