Tu kvieti į pradžias, kur šaltiniai per gruntą ištryško,
Susibėgo gausa ir smalsaudama leidos tolyn.
Aš prieš srautą grįžtu, kad patirčiau vėl poplūdį šitą,
Koks atrodys sapnu lapkritiniam tirštam prietemy.
Ižas balsta krantuos. Gelmės sočios spalvingų skenduolių.
Nuskaidrėju šiek tiek nuo buities nesvarbių nešmenų.
Aš grįžtu pasimėgaut, kaip atspindžius margina žolės,
Nesuteikę reikšmės, kiek mes turim dienų ir naktų.
Tiek sodrios gyvasties, kad ją matant net užima amą.
Tarsi Viešpats ekstazei atvėrė į Sodą vartus.
Nuo jausmų aukštumų sumenkėjo nugludintos dramos.
Pirmas Obuolio kąsnis gomury vėl  saldus it medus.
Nei nupirkt, nei atimt. Štai dėl ko mes nesigviešėm aukso -
Nes gamtos išmintis vėjo gūsiais nublokš auksinius.
Juk patyrei ir tu -  dovana prabangesnė už auką.
Numazgosiu versme, kai nueisi tau skirtus kelius.