Vienoje žemėje, kur kalnai buvo be vardų, 
o dangus — be ribų, 
gimė upė, 
kuri nemokėjo tekėti.
Ji stovėjo tarp akmenų kaip veidrodis,
stebėdama pati save —
vandenį be krypties, 
gyvenimą be judesio.

Žuvys ją vadino keista,
vėjas — užsispyrusia,
debesys — miegančia.

O ji tylėjo,
nes žodžiai dar nebuvo paviršiuje —
jie snaudė jos gelmėje,
kaip smėly pasislėpę akmenukai.

Vieną dieną prie jos atėjo berniukas —
basas,
su mediniu laiveliu rankoje.
„Plauk,“ — tarė jis, 
ir pastatė laivelį ant jos paviršiaus.

Laivelis stovėjo vietoje,
paskui pamažu grimzdo —
lyg būtų pavargęs nuo laukimo.

„Kodėl tu neteki?“ — paklausė berniukas.
„Bijau,“ — sušnabždėjo upė.
„Ko?“
„Kad jei ištekėsiu —
nebebūsiu savimi, 
kad mano krantai liks vieni.“

Berniukas nusišypsojo.
„Bet argi stovėdama 
tu nesi jau viena?“

Tada jis įbrido į vandenį,
jo pėdos pažadino pirmą srovę.

Upė pajuto bangavimą — 
lyg širdis būtų prisiminusi, 
kad moka plakti.

Ji išėjo iš savo slėnio — 
lėtai, 
nesuprasdama, kur teka, 
kam skuba, 
už ko ją laiko žemė.

Kelyje ji matė miestus ir tiltus, 
žuvis, kurios sekė ją kaip mintys, 
gėles, kurios pražydo tik kartą — 
jos akyse.

Vanduo vis gilėjo,
tapo balsu,
o balsas — keliu.

Ji suprato:
tekėti —
tai ne pabėgti,
o dalintis savimi su nežinia.

Po daugelio metų 
ji pasiekė jūrą.

Ten stovėjo senas vyras,
laikydamas rankose tą patį medinį laivelį.
Jis paleido jį į bangas —
ir laivelis plaukė tolyn,
lyg neštų paskutinį atodūsį iš praeities.

„Dabar tu moki,“ — tarė vyras.
„O tu?“ — paklausė upė.

Bet jis tylėjo,
ir jūra uždengė jo pėdas.

Sako,
kai naktimis žvaigždės krinta į vandenį,
viena iš jų visada sustoja —
ir švyti ant paviršiaus, 
tarsi širdis, 
kuriai dar šiek tiek baisu judėti.

Tada upė,
vis dar mokydamasi tekėti,
tyliai pašnibžda:
„Aš tave atpažįstu.“