I — MIESTAS UŽGESO


Vieną vakarą miestas užgeso.
Lempos, langai, net žvaigždės —
viskas liko lyg popieriuje,
kai ištrini pieštuku nupieštą šviesą.

Tik viename lange
vis dar degė žvakė.
Ten gyveno mergaitė vardu Elė —
plona kaip šešėlis,
kuri mėgo klausytis tylos,
nes tik ji kalbėjo su ja be melo.

Motina buvo išėjusi į turgų
ir nebegrįžo.
Sakė, ją matė —
stovinčią prie vartų,
kur mieste baigiasi kelias,
ir žiūrinčią į rūką,
kurio niekas negalėjo praeiti.

Tą vakarą Elė sėdėjo prie lango
ir laukė.
Laikrodis sustojo,
bet ant stalo vis dar garavo duona.
Tuomet ji pamatė —
už gatvės, tarp dviejų namų,
kažkas mojuoja.

Iš pradžių — tarsi žmogus,
paskui — tarsi atspindys vandeny.
Elė atidarė langą,
šaltis įėjo į kambarį
lyg paklydęs keleivis.

„Ateik, laikas grįžti namo“, —
pasakė balsas.
„Bet aš jau namie,“ — atsakė Elė.
Balsas nusijuokė tyliai,
lyg iš dulkės išbyrėtų juokas:
„Ne, namie liko tik tavo šešėlis.“

Ji apsivilko seną paltą
ir išėjo.
Miestas buvo tylus,
gatvės — be pavadinimų,
namai — be durų.

Tik žvakės šviesa sekė iš paskos,
kaip mažas uodas,
prisirišęs prie jos žingsnio.

Pagaliau priėjo vartus.
Ant jų kabėjo lenta:
„ČIA BAIGIASI PASAKA.“

Elė sustojo.
Už vartų — rūkas.
Iš jo sklido šviesa,
tokia švelni,
kad net mirtis būtų norėjusi
į ją atsiremti.

„Kas ten?“ — paklausė ji.
Balsas atsakė:
„Tie, kurie pabudo iš sapno.“
„O aš?“ — sušnabždėjo Elė.
„Tu — dar sapnuoji.“

Ji žengė žingsnį į rūką —
ir žvakės šviesa liko ant slenksčio,
nebespėjusi sekti.

Ryte vartai buvo atviri,
bet rūko nebebuvo,
tik ant žemės — mažytis degęs dagtis,
dar šiltas.

Niekas neatsiminė mergaitės,
tik miestas vakarais
vis dar užgęsta vienu metu,
lyg norėtų,
kad kas nors vėl ją sugrąžintų.



II — KITOJE PUSĖJE


Kai Elė pramerkė akis,
nebuvo dienos.
Tik blyškus apšviestų dulkių oras,
kvepiantis sena knyga.

Ji gulėjo ant grindų,
panašių į veidrodį —
matė save,
bet atspindys kvėpavo kitaip.

Aplink — namai be stogų,
lyg kažkas būtų pamiršęs juos pabaigti.
Pro langus žvelgė ne žmonės,
o jų siluetai,
iškirpti iš rūko.

Ji pakilo.
Kelias prieš ją buvo toks pat,
kaip tas, iš kurio atėjo —
tik namai stovėjo atbulai,
o žibintai degė po žeme.

Už kampo Elė sutiko mergaitę —
tą pačią, tik šviesesnę,
lyg pagamintą iš mėnulio.
Ji laikė rankoje žvakę,
bet liepsna degė žemyn,
į vaško šaknis.

„Kas tu?“ — paklausė Elė.
„Aš ta, kuri niekad neišėjo,“ — atsakė mergaitė.
„Tu grįžai manęs pasiimti.“

Elė bandė atsiminti —
bet prisiminimai buvo kaip paukščiai,
beskrendantys atgal į naktį.

„O kur mama?“
„Ji laukia,
kai baigsis pasaka.“
„O kada ji baigsis?“
„Kai pasakysi tiesą.“

Tuomet erdvė suvirpėjo —
gatvės pradėjo judėti,
namai ėmė keistis vietomis,
veidrodžiai krito iš dangaus
ir dūžtant šaukė:
„Tu juk pati ją sukūrei!“

Elė puolė bėgti,
bet žemė po kojom virto vandeniu,
vanduo — stiklu,
stiklas — balsu.
Ji krito į jį
lyg žodis,
kurio niekas neištarė.

Po vandeniu — tamsa.
Bet tamsa kvėpavo šviesa.
Ir ji pamatė —
motina stovi vidury ežero,
laiko duonos riekę
ir sako:
„Valgyk, kol dar esi gyva.“

Kurį laiką — nieko.
Tik vanduo,
tik šviesos virpesys ant odos,
lyg pasaulis sulaikytų kvėpavimą.

Elė ištiesė ranką —
vanduo šaltas kaip stiklas,
duona — kaip akmuo.

Tada ji suprato:
čia niekas nemiršta —
visi tik sapnuoja,
kad gyvena.

Ir kai žvakė,
degusi atvirkščiai,
sudegė iki šaknų,
pasaulis užgeso,
bet jo atspindys dar ilgai švietė
už užvertų akių.



III — TEN, KUR PASAKOS UŽSIDARO


Kai Elė atsimerkė,
buvo rytas, bet langas rodė vakarą.
Saulė kabojo žemai,
lyg gėdytųsi šviesos.
Miestas atrodė pažįstamas —
tik namai stovėjo arčiau,
lyg bandytų ką nors pasakyti.

Ji nuėjo gatve.
Langai spoksojo į ją,
žibintai dar alsavo naktimi,
ant grindinio gulėjo laikraščiai,
kuriuose nieko nerašyta.

Ji priėjo savo namus.
Durys atviros,
ant stalo — duona,
šalia — žvakė,
bet dagtis degė iš viršaus,
tarsi pasaulis būtų
vėl atsistojęs ant kojų.

Ant sienos kabėjo veidrodis.
Elė pažvelgė —
ir iš ten žiūrėjo ji pati,
tik truputį senesnė,
truputį ramesnė.
Atspindys pažiūrėjo į ją,
tarsi klaustų,
ar puslapis jau perverstas.

Elė tylėjo.
Tuomet ji išgirdo puslapio garsą —
lyg kažkas vartytų knygą
kažkur virš debesų.
Pasaulis aplink sublykčiojo,
raidės ėmė kristi iš oro
kaip sniegas,
dėliodamos gatvių pavadinimus,
žmonių vardus,
net jos pačios.

Ji pajuto,
kad žodžiai limpa prie odos,
kad tampa pasakojimu,
kurį kažkas tyliai taria.

„Kas tu?“ — paklausė Elė.
„Aš — balsas, kuris tave sapnuoja,“ —
atsakė oras.

Ir ji suprato:
kai kurie žmonės nemiršta —
jie tiesiog pavirsta pasakomis,
kurias naktimis kažkas
vėl ir vėl
skaito iš atminties.

Ant stalo liko žvakės pelenai.
Vėjas juos išpūtė pro langą —
jie pasklido po miestą,
nusėdo ant langų, ant akių, ant sniego.

O kai vakaras vėl atėjo,
viename lange vėl degė šviesa.
Vaikas gatvėje sustojo,
parodė pirštu ir paklausė:
„Mama, kas ten gyvena?“

Motina pasilenkė,
pašnibždėjo:
„Ten gyvena pasaka.
Baisi, baisi pasaka.“