Tik pramerkęs rytą akis, tu būni tikras. Ta pirma tavo minutė – akimirka. Turbūt tik tada.
Ir net jei tas tikrumas skauda, ir rodos, tai tik buvusio sapno slogutis – vis vien esi tikresnis nei po pusryčių lovoje ar vakare, išgėrus mėtų arbatos ir kokteilį su ledukais.
Tai tavo pasąmonė tuo sapnu pasibeldė – tavo esmė, tavo pagrindinė šaknis, kuri dar protėvių genus mena. Tavo tiesa.
O po to pradedi gyventi. Kaip rašinį rašai savo dieną. Kažką tuoj pat užbrauki, užtušuoji – kad nė raidelės nesimatytų. Gal kokią nuoskaudą – skaudžią tiek, kad sunku ir įkvėpti.
Kažką brauki storu brūkšniu, bet nestipriai – kad, prireikus, dar įskaitytum, kad primintų tau tą kažką ne itin malonų, bet mazochistiškai svarbų.
O kitą žodį, žiūrėk, tik dėl akių plonai užbrauki – dėl savo akių ir dėl kitų labiau. Žiūrėkit, maždaug, man truputį to poelgio gėda, bet iš tiesų tai faina buvo.
O kažką pabrauki – storai. Tai juk svarbu, tokia aš šiandien ir būsiu. Tai bus mano AŠ – tas oficialus, paradinis, plakatinis.
O bus žodis DIDŽIOSIOMIS, kurį dar ir išgražinsi visą – kaip vaikystės dienoraštyje, gėlytėmis, ornamentukais išpaišysi, spalvotai. Tu toks nori būti. Tokios tu dienos trokšti – šviesios, pilnos. Kasdien kitaip ir kasdien vienodai – laimingos.
Bandai ją kurti tokią. Ir, manyk, pavyksta. Tik kad tie juodai užbraukyti plotai vis bado akis. Tu tai žinai, kas ten parašyta – nuo kitų tik paslėpei. Jei paslėpei.
Atsimerki rytą ir pradedi gyvenimo teatrą. Žiūri vakare – visai pavykęs spektaklis.
Aplodismentai!