Sutviskėsi ir vėl, auksinius dosniai žarstantis, spali,
Bet paslėpt nepavyks po žėrėjimu balstančių griaučių.
Juk rangysies į plyšį pavargęs, mieguistas, sušalęs,
Visą smulkmę iškratęs, ar galėsi ilgiau karaliauti?
Šarvas skyla be mūšio, nes buvo iš trupančio sausledžio,
Spektras lūžta per pusę kaip lūžta sudžiūvusi smilga.
Nemanyk, kad apgausi, pašvokštęs naiviesiems į ausį
Apie galią ir valią tarytum gyvenimas ilgą.
Aš pažįstu tave, kurs ateina brokatais čežėdamas,
Bet išeina sužvarbęs — lyg rūbą ruletėj pralošęs.
Ryškios spalvos prie liūdesio — neskoningas, neetiškas priedas.
Argi melas gražus kam paskalsina šlerpiamą košę?
Tu išeisi, palikęs po medžiais sugrėbstytą smulkmę,
Bus nuplovęs lietus ir migla tavo triumfą be garso išėdus.
Gal vaidenas skrajūnų žiemoti išgirgsintis pulkas?
Koks gi, spali, karalius iki griaučių puikybę išrėdo?