Kai dar nebuvau gimęs,
pasaulis tylėjo manyje –
lyg uždaryta kriauklė,
pilna neištartų audrų.
Žvaigždės degė be manęs,
bet jų šviesa jau laukė,
kol turėsiu akis
ją atpažinti.
Vėjas nešė lapus –
lyg laiškus iš nebūties,
dar nežinančius mano vardo.
Kai dar nebuvau gimęs,
laikas sulaikė kvėpavimą –
kad vieną akimirką
galėtų paleisti mane
iš tylos
į tą nesibaigiantį klausimą,
kurį visi vadina gyvenimu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2025-10-05 23:01:32
Geras jausmas, kai tekstas skandina. Nėrimas kartu su tekstu iki apmąstymų, kokių turi daugelis žmonių. Poezijos vartai per Autorių į tokias bedugnes, kokias net neįžodindami aptinka savyje skaitytojai. Dėl tokio Jūsų stiliaus su pasimėgavimu perskaitau, kas būna paviešinta. Net nesinori savo interpretacijomis komentuojant išsklaidyti malonumo miglą. Tiesiog norisi pamąstyti tylint.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2025-10-05 08:42:07
Gyvenimas — meilė — iš jos ir gimstame...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-10-05 07:48:20
Poeto kūrinyje ryškiai atsispindi gyvenimo tikrovė ir nerimas.