Dega medžiai, ruduo liepsnoja
Spalvomis bemirštančių lapų,
Dangumi kažkas atjoja,
Ir ugnim nusidažo takas.

Kas juo ėjo, lyg vaikas mojo
Tartum medžių nuogėjančios šakos,
Ateitis vis tiek viliojo,
Lūpom motinos pasakas sekė.

Po žiemos vėl pavasaris žalias,
Žalios akys gegužio vėjo,
Ir per žemę dar bėga kelias,
Ir juo eisim, kaip tūkstančiai ėjo.

Po žiemos žolė vėl kalas,
Mums kaip paukščiams sparnų reikėjo.