Turiu daug atsitraukimo kelių. Pirmiausia mane gins mano asmeninė armija, sudaryta daugelio pasaulio buvusių ir esamų lyderių pavyzdžiu. O kol jie visi žus, aš su pinigais jau būsiu toli. Tiesą sakant,  tiksliai ir nežinau, kiek ir kokių nekilnojamo turto objektų yra įsigyta mano vardu arba man padovanota. Visą info saugoja mano asmeninis sekretorius, kuriuo pilnai pasitikiu. Žinau, kad vienas iš pirkinių yra Monake. Geras. Niekada ten nebuvau, gal nuo jo kaip tik ir reikės pradėti priverstinę emigraciją.
Prieš kažkiek metų net negalvojau, kad mano gyvenimas taip lemtingai pasikeis. Tiesiog ėjau per senamiestį ir pamačiau prie Baltųjų rūmų susibūrusią nemenką minią žmonių. Tokie susibūrimai mane visada masina, gali nepastebėtas ištraukti piniginę arba mašinos raktelius. Juk visko pasitaiko. Tie produktai buvo susirinkę prieš kažką protestuoti. Iš karto neišgirdau esmės, bet paskui susigaudžiau, kad jiems nepatinka ar tai kultūra (man ji irgi nelabai), ar ministras. Paaiškėjo, kad ministras, nors aš  mieliau pasisakyčiau prieš visą tą knygų skaitymą, klasikinę muziką ir kitas nesąmones. Iš meno pripažįstu tik kiną ir Verą Serdiučką. Na bet ne to aš čia pristojau. Piniginių supratau negausiu, visi vieni ubagai, rėkia apie laisvą spaudą, tai iš kur čia bus milijonai. Tačiau emocija, kuria jie reiškė savo pasipiktinimą, man patiko ir netrukus pats nepajutau, kaip prisijungiau prie bendro choro. Kartu šalia stovėjo ir keletas jaunų žmonių, ta prasme, ir panelių. Pastebėjau, kad jos atkreipė į mane dėmesį. Buvau danguje, ne devintam, truputį žemiau. Žodžiu, man patiko, o paskui išgirdau, kad rytoj vėl rinksimės. O, gerai, nereiks sukti galvą, ką veikti, nes man turėjo būti dar viena laisva diena, į darbą tik poryt.
Kitą dieną aš jau buvau tarp pirmųjų, žmonių atėjo dar daugiau. Visi rėkė, žviegė, aš irgi neatsilikau, paskui skaudėjo gerklę. Bet tai niekis. Produktų organizatoriai paskelbė, kad rinksimės kasdieną, atsineškite sumuštinių ir arbatos. Valio, iškart apsisprendžiau, kad metu darbą, mano vieta su liaudimi. Dabar žinau, kad impulsyvus apsisprendimas buvo teisingas. Jis pakeitė mano varganą gyvenimą.
Trečią dieną atėjau, aišku, be sumuštinių ir arbatos, bet nelikau nepastebėtas, prie manęs prisistatė storoka mergina ir pasakė, kad galiu eiti ten prie būrelio pasistiprinti maistu ir dar kai kuo. Pagalvojau, turbūt duos išgerti, bet ne, šalia sumuštinių man įteikė 50 eurų banknotą, kaip aktyviam protestų dalyviui. Padėkojau ir pažadėjau ir toliau aktyviai remti protestinį judėjimą.
Penktą protesto dieną prie Baltųjų rūmų užsidegė pirmos padangos, policininkai mėgino priartėti ir išsklaidyti degančią ugnį, bet mes visaip trukdėm jiems tai padaryti, o paskui padangų tik daugėjo, ir galiausiai pareigūnai atsitraukė. Viskas priminė tą tikrąjį maidaną, kurį regėjau per televizorių. Penktą dieną jau niekas nerėkė prieš kultūrą ar ministrą, ir kai aš mėginau skanduoti: “Ministrą į kanistrą!”, man pasakė:
- Ministras dabar nesvarbu, dabar mus netenkina prezidentas ir parlamentas. Žodžiu, visus velniop. Mes išsirinksime naują valdžią!
Ir tikrai, dar tą patį vakarą aikštėje įvyko naujos valdžios rinkimai. Organizatorius paklausė:
- Ar jums tinka šita valdžia?
Minia atsakė: ne.
Tada sekė klausimas:
- Ar mes galime išsirinkti naują valdžią?
- Taip.
Man buvo įteiktas lapelis su pavarde. Orgas liepė siūlyti kandidatus į valstybės valdymą. Aš vienas pirmųjų garsiai išrėkiau įrašytą pavardę. Galiausiai visi ir buvo išrinkti. Tada buvo kreiptasi į policiją:
- Ar jūs su tauta?
Policija didvyriškai tylėjo. Mes, revoliucijos produktai, ėmėme agresyviai baubti ir supti pareigūnus. Vienas iš jų pripažino, kad mes esame teisėta valdžia ir sutiko mums tarnauti. Jų padedami įėjome į Baltuosius rūmus, suėmėme visus ten buvusius asmenis, paskui patraukėme prie vyriausybės, jie jau buvo išsilakstę, tad iškart užėmėme kabinetus. Man atiteko Vidaus reikalų postas. Niekas neprieštaravo. Pasiskyriau sau į padėjėjus kelis vaikinus iš Konservatorijos ir vieną lėlytę iš televizijos.
Tą patį vakarą nužygiavome į televizijos bokštą ir paskelbėme tautai apie demokratinį valdžios perėmimą.
Toliau viskas vyko kaip sapne, kiekviena diena buvo nepakartojama. Aišku, pirmas mano darbas ministro poste buvo surasti nelojalius valstybei piliečius ir juos nuteisti. Nuteisti, tai reikškia sušaudyti. Buvo pasiūlymų gal juos viešai karti arba giljotinuoti, bet persvėrė sušaudymas. Viena, pakorimui reikia labai daug virvių, nes karti ant tos pačios po kelis nuteistuosius būtų nehigieniška, maža kas kuo serga, niežai ir panašiai. O giljotinos apskritai šalyje nebuvo, kol atsiveši iš Prancūzijos, gali ir perversmo sulaukti. Sušaudymas visgi humaniškiau.
Toliau, kai jau baigėme su nepatikimais piliečiais, reikėjo rengti parlamento ir prezidento rinkimus. Išrinkome, žinoma, tą organizatorių. O į parlamentą taip pat atėjo daug mano pažįstamų ir kitų gerų žmonių. Gavau iš pradžių neblogą butą vyriausybės miestelyje, bet vėliau nacionalizavau priemestyje man patikusį triaukštį dvarą. Su baseinu ir tarnais.
Tiesa, mano pareigos jau nebuvo ministro, mes pakeitėme vyriausybę į Liaudies komisarų tarybą. Pagal pažangias tradicijas. Taigi, buvau komisaras. Su odiniu paltu ir naganu dešinėje kišenėje. Viskas kaip priklauso.
Supratęs, kad situacija bet kada gali pakrypti nepageidaujama linkme, ėmiau steigti savo asmeninę kariuomenę. Iš pradžių tai buvo nedidelis apsaugos būrys, bet vėliau per savo žmones parlamente prastūmiau įstatymą apie vidaus kariuomenės steigimą ypatingiems atvejams, paklūstantį tik ministrui pirmininkui, tai yra Liaudies komisarų tarybos pirmininkui. Aš ne prie ko.
Po metų per man palankius žurnalistus, čia prisidėjo ta lėlytė iš televizijos, kurią įstūmiau į valstybinės televizijos vadovės postą, sukompromitavome tą rėksnį ir išmetėme iš komisarų pirmininko posto. Aš, be to, dar ir uždariau jį į kamerą be tardymo ir be teismo, tegul sėdi neribotą laiką, o ką blogai, geriau būti sušaudytam? Kas kitas turėjo užimti jo vietą? Aš iškėliau tą klausimą Liaudies komisarų taryboje. Mačiau, kaip visi muistosi, bet vieningai balsavo už mane, nes balsavimas buvo atviras. O ką čia slėpti, jei esi sąžiningas.
Kai turi tokią valdžią, būtų keista ja nesinaudoti, aš pamiršau pinigus, kaip jie atrodo, viską gaudavau arba pasiimdavau veltui. Laiku supratau, kad popieriai niekas, reikia namų, pilių ir jachtų užsienyje ir, aišku, užsienio objektų akcijų. Ta prasme, ėmiau ruoštis juodai dienai, nes anksčiau ar vėliau ji ateina.
Kaip tik dabar pasaulyje kažkoks keistas sujudimas, visur aplinkui kyla kažkokie demokratiniai judėjimai, lyg pas mus jos nebūtų, ir pastebiu, kad jau nespėju sušaudyti visų nelojalių piliečių, be to, pasmerkimas iš kaimyninių valstybių vis labiau girdimas, mūsų armija yra silpna, viskas išvogta, tad jeigu kas užeis, mes neapsiginsime.
Todėl ir laikau prie namų lėktuvą su įjungtu varikliu, kad bet kurią akimirką pabėgčiau, kol mano asmeninė armija už mane guldys savo jaunas galvas.