Agotai atrodė, kad tų gėlių vis maža ir maža. Moteriškė puokštės jau ir apglėbt neįstengė, o ir to, ir ano žiedo dar trūko. Aplink karstą jau iš visų vazų kalijos su chrizantemom, netilpdamos, virto, o senoji dar nešė ir nešė. Lyg skolinga būtų.
Agotukė su Pranuku kartu gyveno jau taip seniai, kad ir patys nebeprisiminė, kiek. Jei kas paklaustų, kaip jiems kažkada sekėsi leisti dienas skyrium, tikrai nežinotų, ką ir beatsakyti. Bent jau Agotukė – tikrai. Iš per jų vestuves numesto obuolio graužuko sėklytės išdygusi obelis spėjo užaugti, nunokinti paskutinius savo vaisius ir, iškilmingai papuvusi, išvirsti. Tiek to laiko kartu prabėgo – ištisas medžio gyvenimas.
Kiek Agotukė pajėgė prisiminti – jos diedelis visad tipeno šalia. Na, ir fizine, ir visom perkeltinėm prasmėm. Kaip pažiūrėsi.
Jei be perkeltinės prasmės – tai Pranukas paskui savo moteriškę pradėjo sekioti tik tada, kai, lyg gailėdamas, neskubriu žingsneliu savo neilgą kelionę per kiemą pradėjo trupinti, lyg vištoms padžiūvusio pyrago šmotą. Visad šalia, tarsi parištas šuva.
O jei metaforiškai pažiūrėt – jos diedelis šalia žygiavo nuo pirmos jų bendro gyvenimo akimirkos, kai dar visai ir nebuvo diedeliu, tik išvaizdžiu ir stotingu Pranu.
Agotukė manėsi taip esant. O kaip kitaip galvot ji galėjo? Kada bepašauksi – visad atlieps, patars, išklausys. O ir pikliuotų miltų pyragams kepti niekad centų nepritrūkdavo: ir tinklus vyras ežeran metė, ir kilpas miške statė, ir grybų-uogų pintines Agotai vilko.
O sykį Pranukas suklydo. Prasimetė, taip sakant. Grįžo iš miško su kiškiu per petį ir gėle atlape. Tai ne, kad Agotukei tą žiedą įteiktų! Tik vaikšto vyras ir švilpauja sau svajingai, nė žodžio savo moteriškei nesakydamas. Agotukė daug ir neklausinėjo – „pasirišo“ Praną nuo tos dienos, lyg prie skverno prisisiuvo, kad visad šalia tipentų. Virto jis Pranuku nuo tos dienos – nė žingsnio vienas.
Žvejojo sykiu, grybavo kartu. Štai tik į mišką kilpų statyt vyrą vieną tekdavo išleist – bijojo meškos tankumyne. Pranukas vis gąsdino – gauruotoji su vaikais zylioja.
O grįžusį apžiūrėdavo visą, iškratydavo, net apuostydavo – o gal vėl kokią gėlę už ausies užkišęs parsivilko. Dovanotą.
Neatleido ji Pranui, bet ir pamest nedrįso. Ėdė savo žmogų priekaištais ir pretenzijom, kasdien lyg pamazgom apliedama – kad nė minutei švarus nepasijustų.
O Pranukas po vieną, po vieną – taip visų savo gyvenimo žiedų ir sulaukė. Ir pririštas, ir prisiūtas, ir visad šalia tipenantis.
Ir taip – ištisą medžio gyvenimą.
Agotukė to savo vieno taip ir neįteikė.