Rytas miega. Visos žiemos kaip sesės panašios.
Iš nubudusio vėjo brazdena palangėmis lietūs.
Į užklydusį elgetą šunys pavartėse šiepias.
Į numindžiotą šunkelį įskeliu titnago akmenį.

Tavo mintys pašvinko ir šunvotėm tvinksta,
jos apsunkę nuo slenkančio kelkraščių žvyro.
Šitos dienos į murzinus vakarus krenta,
savo galvas priglaudžia ant vieškelio ilgo.

Apie ką šitos nemigo žiemos dūmoja?
Iš skvernų byrant spiromis juokdario centams.
Tavo lūpos bekraujės, molis limpa prie kojų –
šiandien tiltai dangaus pakelti nuodėmių kloniams.