Rūkas buvo visai kitoks. Taip, jis gulė ant šlapių, parudusių pernykščių lapų, senų medinių, raitytomis kaltinėmis kojelėmis suoliukų, trumpam slėpė smulkaus žvirgždo takelius – kaip visad. Juodi, suskeldėjusia žieve senų kaštonų kamienai, gaubiami tirštos miglos, tarsi pakilo nuo žemės ir paslaptingai levitavo. Lyg iš naujo stebėdamiesi brėkštančiu rytu.
Bet kažkas buvo ne taip, kažkas nepažinto, šviesaus. Tarsi lengvas plevenimas, švytėjimas. Baikšti ryto šviesa ardė tą trapų šydą, saulės spindulys – netikėtas budelis – vaiskiais savo pirštais karpė tankiai suaustą ryto skarą. Parkas budo.
Ir tuomet, tarsi sutrikusios ir nelaukiamos, iš baltos miglos ėmė ryškėti, skleistis mažytės geltonos ir šviesiai melsvos skiautelės. Anksčiau čia niekad nematytos. Netikėti pavasario inkliuzai.
Juodą, storą senų lapų paklotę atkakliai ardė krokai.

Valentas šių kuklių pavasario pranašų čia anksčiau niekad nebuvo matęs, nors į Grinvičo parką užsukdavo tikrai ne retai. Pats parko pakraštys nebuvo taip išpuoselėtas kaip jo centrinė ir labiau reprezentacinė dalis. Turbūt todėl šis kraštelis Valentą ir traukė labiau nei tvarkingi karalienės gėlynai. Pilki suoliukai, kaštonai, nuo netvarkingų lazdynų smalsiai jį stebinčios žvitrios voverių akys – visi jie teikė jaukumo bei skleidė ramybę, kurios tą rytą šis jaunas vyras ir ieškojo.
Vyrukas prisėdo ant suoliuko. Ant to paties.
Konrado suoliuko.

Rūkas jau buvo išsisklaidęs, ir dar nedaug tešildanti, besimarkstanti pavasario saulė tik paryškino tą krokų naujumą. Šviesą. Valentas su nuostaba gėrėjosi žiedų trapumu. Ne atsitiktinai jų čia ten pridygo, ne atsitiktinai. Negi tai voverės rudenį svogūnėlių prislapstė? O gal?..
***
Salomėja ir vėl atsisėdo į supamą fotelį. Po savimi pasitaisė išsėdėtą pagalvėlę, suptelėjo, pasisukiojo. Lyg besimuistydama, lyg norėdama nuvyti kažką nematomo. Pabandė nors kelias minutėles ramiai pasėdėti, bet tuoj vėl pakilo ir nuėjo prie lango. Jau nuo ryto ji buvo atitraukusi tankaus tiulio užuolaidas ir kažkelintą, nesuskaičiuojamą kartą priėjusi artyn, bandė kažką įžiūrėti anapus stiklo. Nė pati nežinojo, ko ten ieškojo besiblaškąs jos žvilgsnis.
Perbraukė pirštais langą – apdulkėjusį, šiemet dar nevalytą. Salomėja jautė, kad tai kažkokia menama ir neįveikiama riba, už kurios slypėjo kitas pasaulis, kitas jos gyvenimas – buvęs ir gražus. Nedrįso peržengti tos ribos – neįtikėtinai gąsdino tikimybė nieko tenai neberasti.

Turbūt be reikalo ji išėjo užtarnauto poilsio.
Per anksti.
Iš tiesų, Salomėja jautė, net neabejojo, kad tas ankstyvas darbo palikimas – tik naivus išsisukinėjimas, tik bandymas pabėgti nuo vis grįžtančio nerimo. Grįžtančio kiekvieną ankstyvą pavasarį. Nepaliekančio moters dar ir tuomet, kai pačios ilgiausios ir juodžiausios metų naktys dar labiau prailgdavo nemigoje.

Per jos išleistuvių vakarienę kolegos linkėjo geros sveikatos, įdomios veiklos atradimų metais, gražių kelionių ir susitikimų šiame auksiniame jos gyvenimo tarpsnyje. Į išleistuves Salomėja pakvietė kone visą nedidelio miesto ligoninės kolektyvą – juk visą gyvenimą ten pradirbo ir tik paskutinius dešimt metų registratūroje, ramiai ir be didesnės įtampos. Kiek gi metų slaugė sunkiausius ligonius chirurginiame skyriuje! Juk visi savi ir artimi buvo ligoninėje.
Bet tik patys artimiausi drįso linkėti ramybės bei susitaikymo. Pagaliau – gerų naujienų. Ir teisingų sprendimų.

Žinoma, daug kas senojoje darbovietėje žinojo apie Salomėją ištikusias bėdas. Net nelaimes – ką jau ten slėpti. Paskalos jau toks dalykas – jos nesuvaldomos, nesulaikomos lyg pabaidyti paukščiai. O Salomėja ir nesiteisino, nesiaiškino. Ir neteisino nieko. O ką ji galėjo papasakoti? Juk pati viską žinojo tik iš laikraščių ir iš kelių skurdžių apklausų policijoje.
O buvo laikas, kai visa ligoninė klegėjo, aptarinėjo moters gyvenimą. Ką ten ligoninė – turbūt visas miestelis. Kiek ten tos gyvenvietės – nedidukas senamiestis, buvusi turgaus aikštė, kelios didesnės gatvės ir pakraščiai. Tokioj kraštinėj gatvelėj ir gyveno Salomėja. Gražiai gyveno.
Kažkuomet tada.

Dukra jiems su vyru gimė dar visai jauniems. Ir tik brandos metais susilaukė taip ilgai geidžiamo sūnaus. Jų jaunėlio. Gal kad Salomėja buvo jau vyresnė, gal kad tas vaikis buvo taip ilgai lauktas, bet moteriai rodėsi, jog sūnus augo kažkaip kitaip, buvo išskirtinis. Ne, jis niekuo nepranoko savo bendraamžių, nebuvo nei geresnis, nei blogesnis.
Berniukas visad buvo tarsi kažkur ne čia, tarsi šalia. Greta, šone visų jį supančių.

Sūnus žaidė kitus žaidimus, piešė kitokius paveiksliukus, lipdė niekam nesuprantamus sparnuotus paršelius. Ir skaitė jis ne taip ir ne tą. O skaitė daug – knygų netrūko ir namie, o vėliau – bibliotekoje.
Skaitė jie visad dviese. Salomėja tas knygas perskaitinėjo jau kažkelintą sykį ir kiekvieną kartą su nuostaba žavėjosi jai vaiko žvilgsniu atveriamu nauju pasauliu.
Jie buvo artimi – motina ir sūnus.
Dukra visad buvo tėvo vaikas.

Ir kada viskas taip pasikeitė? Taip dramatiškai ir nelauktai. Ar tuomet, kai sūnus išvyko mokytis į miestą? Ar anksčiau? Tą dieną, kai grįžęs iš mokyklos užsidarė kambaryje ir niekas jo neprisikvietė iki ryto?
O ryte jis neišėjo į mokyklą. Salomėja nesugebėjo tada prisibelsti iki savo jaunėlio. Neišdrįso, nutarė palikti ramybėje. Tegu, susikratys juk kažkaip. Išsigando?
Štai tada, tada ir buvo pradžia.
Kitą dieną mokytoja pranešė, kad jos vaikas sumušė klasės draugą.

Salomėja pasiėmė neseniai pradėtą mezginį ir vėl įsitaisė supamame fotelyje. Mezgimą ji atrado prieš Kalėdas. Atrado dar kartą – juk jaunystėje tiek visko primezgė savo mergaitei. Bet dabar tas užsiėmimas buvo kitoks – ne iš nepritekliaus, ne iš meilės pirmam vaikui. Tai buvo tik darbas rankoms, pirštams. Ir mintims. Pirmiausia – taip, mintims. Moteris įdėmiai skaičiavo akis, rinko įmantrų raštą ir eilutė po eilutės mezgė naują eilinį megztinį. Šį kartą jis buvo pažadėtas buvusiai kolegei iš registratūros.
Ir vis vien tos mintys, lyg paukščiai, išsilakstė.

Jų mieste nuo seno buvo parkas. Koks ten parkas tuomet buvo – menkas, apleistas, pastiręs kažkoks – kaip ir pats miestukas. Čia jau dabar – ir takeliai trinkelėmis išgrįsti, ir nauji suoliukai pakraščiais išsirikiavę. Veja visad nupjauta. Tai laipynė vaikams, tai čiuožyklėlė mažiems – ne ką nuo didmiesčio skyrėsi. Gražu dabar jau.
O štai tvenkinys liko toks pat – šviesus lyg nedidelis ežeriukas. Ir kas gi ten galėjo pasikeisti – tas pats smulkių akmenukų krantas, pakraščiais žolynai, švendrų juodos galvos. Ir antys.
Bet Salomėjai mielesnis buvo tas senasis parkelis – apleistas, pastiręs. Susivėlę, tankūs krūmynai. Siauri aukštoje žolėje praminti takeliai. Tie patys, kurie ir vedė prie nedidelio tvenkinuko. Tie, kuriais prieš daugelį metų ji „ganė“ savo mažėlį.

Pametė skaičiuoti Salomėja mezginio akis, išsidraikė raštas. Kaip ir pametė metus skaičiuoti. Kada tas viskas buvo? Prieš dvidešimt metų? O gal jau ir visos trys dešimtys pralėkė?
Tądien berniukas buvo padykęs – visiems turbūt tokių dienų pasitaiko. Vis bėgo prie vandens, vaikė nuo kranto ir menkam skrydžiui kėlė jau poilsiui sutūpusias antis. Sūnaus kojos jau buvo šlapios, peršlapęs buvo ir kombinezonas.
Bet ne tai neramino motiną – sūnų augindama ji jau mažai bekreipė dėmesį į drabužius.
Kiekvieną sykį, kai jos mažiukas nuvydavo patikliai į krantą sugrįžusias antis, Salomėjai nejaukiai suspausdavo širdį. Lyg juodas šešėlis nuslinkdavo, lyg nuojauta negera. Žinoma, visiems vaikams linksma, kai jo genamas paukštis pakyla. Linksma.
Bet sūnaus akys ne džiaugsmu švytėjo, ne. Akimirkai motina jose pamatydavo pyktį. Pajusdavo.

Po kiek laiko antys susivokė ir ramiai plūduriavo tvenkinuko vidury – į krantą nebegrįžinėjo. Salomėja švelniai pasikvietė savo mažiuką:
– Ar žinai, kaip draugauti su paukščiu?
Berniukas nepatikliai pakėlė akis į mamą.
– Niekada nestatyk žabangų paukščiui. Nesistenk jo pagauti. Nespausk, sūnau, jo sparnų – gėrėkis skrydžiu. Ir nepavydėk.
Salomėja, žiūrėdama berniukui į akis, kalbėjo, kalbėjo ir pati nesuprato – iš kur tai pas ją. Kodėl ji savo mažyliui staiga taip sušneko? Prakalbo lyg suaugusiam, tarsi raganiškai kerėdama, tarsi bandydama nurodyti gyvenimo kelią.
– Klausyk paukščio giesmės, – tęsė mama, – ir jei staiga pajusi vėją – manyk, kad su juo susidraugavai.
– O kodėl su paukščiu reikia draugauti?
Ir tik tada moteris atsitokėjo, susivokė, kad ji kalba su pypliu, su savo peršlapusiomis kelnėmis mažyliu.
Bet vaikio akys buvo rimtos ir klausiamai tyrinėjo Salomėją:
– Aš nenoriu, kad jie skristų. Aš noriu juos turėti.
Motina tąkart nežinojo, ką pasakyti. Kaip ir vėliau, kai jos jau ūgtelėjęs vaikas, užsidaręs iki ryto, neišėjo iš kambario.
Pabūgo?..

Salomėja nuleido akis į savo susipainiojusį mezginį, šyptelėjo. Ištraukė virbalus ir nuardė sugadinto rašto eilutes. Kad taip metus galėtų ištrinti. Dienas. Galbūt tik valandas. O po to numegzti iš naujo – teisingai, be klaidų.
O tas laikas lėkė, pralėkė, sūnus nesunkiai įstojo į universitetą, išvyko mokytis į miestą. Vis rečiau begrįždavo. Vis rečiau paskambindavo.
Bet kad ir parvykęs retai, namo neišleisdavo iš akių Salomėjos – tiesiog lyg žąsiukas sekiodavo mamą. Tyliai – be žodžių, tik šypsodamasis.
Moteris tuo metu būdavo pati laimingiausia.

Tądien buvo moters gimtadienis. Ne kažin koks ten jubiliejus, eilinis, kaip pati sakė. Bet atvyko dukra su šeima, po kiemą lakstė vaikaitis. Salomėja triūsė virtuvėje, vyras sumanė pirtį pakurti.
Budo pavasaris, krykdamos padangėse namo grįžinėjo antys. Ir į Salomėjos parkelį pulkelis nusileis – moteris neabejojo.
O sūnus net nežadėjo atvykti. Nė neskambino. Tik ėmė po pietų ir atlėkė – štai taip, staiga ir neperspėjęs. Su dideliu tortu ir popieriniu maišeliu. Lyg gėdydamasis, lyg kaltę slėpdamas, tą maišelį įteikė Salomėjai:
– Vietoj puokštės tau. Kad visad turėtum. Kad būtų.

Paprastame popieriniame maišelyje buvo krokų svogūnėliai. Daug svogūnėlių. Salomėja, priimdama dovaną, tąkart nesuteikė jai kokios nors didesnės reikšmės. Jokios reikšmės nesuteikė.
Po savaitės moteris gavo šaukimą į policiją apklausai. Salomėjos klausinėjo apie sūnų. O ji nežinojo, ką ir pasakyti. Nieko nežinojo.
Tik laikraščiai. Tie laikraščiai skambėjo, antraštės rėkė. Lyg nuosprendis, lyg prakeiksmas dėliojosi raidės pirmuose puslapiuose. Taip, tai apie jos vaiką. Apie jos vienintelį Konradą. Ramino tik tai, kad niekas nieko neužmušė. Nenužudė. Tai buvo tik duomenų vagystė. Stambaus masto, planuota. Bet tik vagystė. O organizatorius ir vykdytojas – jos vaikas – dingo lyg į vandenį. Jos Konradas.
Bet niekas nieko nenužudė. Net ir tas žodis „duomenų“ moteriai skambėjo nepiktai – nė į kišenę neįsidėsi.

Grįžusi iš apklausos, Salomėja kieme, pievelėje priešais langus, susodino krokus.
Vieną to paties pavasario vakarą Salomėjos vyras, ilgokai pasikuitęs sandėliuke, pirmam metų žolės pjovimui išsitraukė seną dalgį. Kodėl dalgį? Ilgai galando, plakė jį. Prisėdo po kriauše. Ir nebepakilo.
Ir tada namuose apsigyveno nerimas. Ar jis buvo, tik meistriškai slapstėsi?
Tai buvo naujas, nekviestas, neprašytas įnamis. Visur, visad, kiekvieną minutę lydintis Salomėją. Kada stipriau sugniauždamas, kada kiek atleisdamas. Bet jau niekad nebepaleisdamas.
O labiausiai jis apie save primindavo ilgiausiais gruodžio vakarais ir ankstyvą pavasarį. Tuomet, kai pražysdavo krokai. Tuomet, kai Salomėja suprato, kad ir ji turi ko laukti.

Pirmos Kalėdos po vyro mirties ir sūnaus dingimo turbūt buvo sunkios. Moteris jų nė neprisiminė – migla, rūkas, ėjimas ratu, ratu...
Kelios dienos po švenčių Salomėja į savo elektroninį paštą gavo keistą laišką. Nuo nepažįstamo adresato. Jau norėjo trinti nė neskaičiusi, bet dažniau plakt pradėjusi širdis sulaikė spausti mygtuką pasiruošusią ranką.
„Tik susidraugavęs su paukščiu, nebijai žiūrėt į dangų.“ Tik tiek, visas laiškas. Bet juk tai Konrado, jos vaiko, sveikinimas! Salomėja nė sekundei nesuabejojo, kad taip sūnus jai perdavė žinią apie save. Ji norėjo atrašyti, atsakyti – tuoj pat, nedelsdama, nors vienu žodžiu, nors viena raide... Bet negalėjo. Dabar tai buvo jų paslaptis. Baisi ir kartu tokia nuostabi.

O pavasarį, prieš pat Salomėjos gimtadienį, visa pievelė priešais langus margavo nuo įvairiaspalvių krokų.
Naujas laiškas nuo nepažįstamo adresato atėjo į moters žinučių programėlę.
„Krokai pražysta, kad visad būtų.“
Taip jie ir kalbėjosi – du kartus metuose. Ankstyvą pavasarį ir ilgiausios gruodžio nakties belaukiant. Kuomet viltingas ir kartu bauginantis nerimas jau nebepaleisdavo Salomėjos.

Pavasario naktys ėjo trumpyn, ryto saulė vis anksčiau išversdavo iš lovos. Salomėjos mezginys, kad ir kaip trukdomas pabirstančių minčių ir rašto akių, vis labiau įgavo būsimas formas.
Atrodė, kad kartu su juo formas įgavo ir nerimastingas laukimas – moteris jautė jo svorį, rodės, galėjo pačiupinėti kasdien vis labiau aštrėjančias briaunas. Pirštai be paliovos painiojo siūlą, o įsitempusi iki skambesio klausa gaudė bet kokį menkiausią telefono pyptelėjimą. Dar ne? Ar jau? Ar sulauks?

Žinutė buvo graži. Tarsi eilėraštis ar daina:
„Kur ruduo ir žiema vieno
veido.
Kur pavasaris išsiduoda tik sutrikusiais mėlynais krokais.“

Tik tiek.
– Konradai, – su palengvėjimu atsiduso Salomėja, – vaike, – ji plačiai nusišypsojo.
Moteris padėjo į šoną beveik pabaigtą mezginį – ryškų, geltoną. Kaip saulė krokuose. Nuėjo prie lango, perbraukė pirštu dulkėtą stiklą. Stipriai patraukė šalin tiulines užuolaidas ir ryžtingu judesiu tiesiog atplėšė langus. Plačiai, kiek galėjo.
Kambarį apšvietė dar šykšti pavasario saulė. Salomėja šypsojosi – saulei ir vejoje spindintiems krokams.
***
Valentas atsirėmė į suoliuko atlošą, plačiai ištiesė kojas. Šypsojosi – tai ir buvo ramybė. Ramybė ant Konrado suoliuko Grinvičo parke.
Kada jie susitiko? Tikrai daugiau nei metai. Du? Trys?
Valentas ieškojo kambario draugo buto nuomai – ten, kur buvo nužiūrėjęs, vienas niekaip būtų negalėjęs išsimokėti. Londonas visgi, ir ne miesto pakraštys. Konradas atsiliepė pirmas – paskambino, sutiko su siūlomomis sąlygomis. Tik kažkaip mįslingai pridūrė: „Aš neilgam, gal metams kokiems, neįkyrėsiu.“ Valentas tuomet net neatkreipė dėmesio į tokį pasakymą ir tik gerokai vėliau suprato jo karčią prasmę.

Konradas buvo ramus nuomininkas – iš namų beveik neišeidavo, atsiskaitydavo laiku. Liesas, pajuodusiais paakiais, jis tyliai valandų valandas sėdėdavo prie kompiuterio. Atrodė, kad tas mėlynas ekranas baigė išsiurbti visą vaikino gyvastį.
– Išeitum kada į lauką, Grinvičas šalia, – kartą neištvėrė nepasakęs Valentas.
– O prasmė? – akis pakėlė nešnekus nuomininkas.

Sykį, praeidamas pro šalį ir atidžiau pažvelgęs į Konrado kompiuterio ekraną, Valentas pastebėjo, kad jo „butiokas“ naršė tamsiajame internete.
– Darbas toks, – pastebėjęs klausiamą Valento žvilgsnį, atsainiai mestelėjo Konradas. – Papasakosiu kada.

Tą savaitgalio rytą Konradas atrodė kaip niekad prastai. Jis vangiai šūktelėjo Valentą ir netikėtai pasiūlė kartu pasivaikščioti. Į parką.
Ne sykį pats siūlęs tokią išvyką, Valentas negalėjo nesutikti.
Jie susėdo ant suoliuko parko pakrašty. Ryto rūkas neskubėjo sklaidytis. Žiema ar ruduo – Grinvičas vieno veido.
– Dabar papasakosiu istoriją, – pradėjo Konradas. – Gal keista ji bus, bet jau tokia, kitos neturiu.

Pasakojimas nebuvo ilgas. Nenorėdamas draugo velti į savo pavojingus reikalus, Konradas kalbėjo glaustai.
Kirto vyras iškart ir stipriai – jis miršta. Serga nepagydomai ir tikrai nesigydys – toje šalyje jis nelegaliai, Lietuvoje paieškomas. Taip jau yra, Konradas ramus.
Po to vyras nutilo. Matėsi, kad jis įtemptai mąsto, neapsisprendžia. Valentas netrukdė.
– Kai aš buvau mažas, man mama papasakojo, kaip draugaut su paukščiu. Buvau jau pamiršęs. Ir dar gimtadieniui jai dovanojau daug krokų. Čia gyvendamas dukart metuose siunčiau jai žinią. Man to reikėjo. Tikiuosi, ir jai.
Pažadėk, kad dabar tu tai darysi. Tai taip nedaug, bet kartu milžiniška atsakomybė. Tu juk sutinki.

Urną atsiėmė Valentas – kitų nebuvo. Žvarbų žiemos vakarą pelenus jis išbarstė parke, tiesiai priešais tą suoliuką. Vienas, slapta.
Ne visus – žiupsnelį pasiliko, su viltimi kada nors nuvežti į mažo Konrado miestelio parką.

„Kur ruduo ir žiema vieno
veido.
Kur pavasaris išsiduoda tik sutrikusiais mėlynais krokais.

Atgula rūkas amžino poilsio
krokuose,
ant suolo pernykštis lapas prisėda
gedėti
ir juodos kojos kaštonų budi paminklais.“