Spurd varnelė ant šakos, ant šakos, ant šakos.
Dėdei Miegui padėkos, padėkos, padėkos.

Vos sumerksi akeles, akeles, akeles.
Kar! – naktelei tuoj praneš ir praneš, ir praneš.

Žolėje žvilgės rasa, ją delčia braidys basa.
Jonvabalis bus ir švies, Sapno Seneliuką kvies.

Linkęs jis ties lovele glostys, klostys rankele.
Sups vaikelį – čiū čia liū... brisk ramybės kranteliu.

Pro užuolaidos kraštus spindulys prakiš pirštus,
Skruostą pakutens, galės grįžti iš Sapnų šalies.

Tuoj praneš varnelė: – Karrr!.. Pailsėjęs jis dabar.
Ji budėjo ant šakos, kantriai laukė padėkos.

Tarsim: – Ačiū, skrisk rami, pasirūpink savimi,
Kol dienelė bėgs ratu, vakare sugrįžk vėl tu.