Pavasarį
dar mėginu rašyti,
kaip trykšta oras
gaivuma,
kaip akys
tartum žvaigždės
švyti,
ir aš einu
į saulę, tik — į ją.
Tegu šviesa aplink
parašo
man ilgą laišką
apie mus,
kaip ėjom
į pasaulio kraštą,
kaip šaukėm
žemę ir paukščius,
kaip mums atsiliepė
šilojai,
paskliautė,
laukas,
vandenai.
Dingojosi —
pasaulis moja,
ir rankoj, rodės,
ateitį laikai.
Bet iš aukštybių
paukštis krito,
ne rytas aušo,
bet naktis
šnabždėjo
apie būtį kitą,
ir vėrės ne pradžia —
baigtis.
Nutilo paukščiai giesmininkai,
giesmė įstrigo
gerklėje.
Tiktai lakštutė
neužminga,
tik jos giesmė
skardės
nakčia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2025-09-05 21:34:22
Ir tai, kas čia iškalbėta, tikriausiai kalbančiam padėjo...
Vartotojas (-a): Giaušė
Sukurta: 2025-09-05 17:22:47
Kažkaip šiandien irgi taip - liūdnai.
Bet viltis kregždutė.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-09-05 07:00:53
Skausmingos eilės. Man taip pat, kaip tam paukščiui veriasi baigtis.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2025-09-04 20:58:49
Žmogui reikia vilties, lakštingala čia gali pagelbėti. Auštantis rytas, pavadinant jį ypatingu. Toks pranašiškas tekstas.