Šį ankstyvų ryta Simas atsikėlė blogos nuotaikos. O iš kur gi ji ir galėjo būti gera, jeigu tik kelios dienos praėjo, kai jis išsiskyrė su savo žmona. Viskas prasidėjo nuo to, kai gretimoje kavinėje vieną gražią dieną ją pamatė su nepažįstamu vyru. Jie gėrė kavą ir konjaką. Tuo metu Simui lyg peilis į širdį dūrė. Atrodo, tiek metų pragyventa. Vaikų, tiesa jie neturėjo, bet atrodė viskas taip gerai klostėsi. Ir valgyti jam gamindavo ir butą sutvarkydavo. Bet neseniai jų šeimą ištiko bėda – jis neteko darbo.

  O gyventi tai kažkaip reikėjo.

  Jam būtinai reikėjo pinigų. Kažkokiu būdu jam reikėjo jų prasimanyti. Su įdarbinimo tarnyba jis nenorėjo turėti reikalų, todėl jo galvoje ėmė suktis mintys, kaip gi jų gauti. Ir šiaip mąstė ir taip mąstė, kol galiausiai priėjo išvados, kad galima būtų iš parduotuvės kasos jų pavogti. Jis ėmė galvoti, kaip gi galima būtų tai padaryti. Prisiminė, kad parduotuvėje, kai kasoje apmokamos prekės, atsidaro toks stalčius ir ten yra pinigai. Kol pardavėja skaičiuos grąžą, jis galėtų čiupti banknotus ir skubiai sprukti iš parduotuvės.

  Saulius ėmė galvoti, kaip realizuoti šį sumanymą. Iki šiol jis su žmona gyveno neblogai, bet ir pats pastaruoju metu ėmė gerti. Pinigų buvo likę nedaug, bet parduotuvėje jis dar galėjo dar šio to nusipirkti. Nutarė apsirengti gražiais drabužiais - kad tik pardavėja ko neįtartų.

  Tą lemtingą dieną, kai pajuto norą, kad reikia būtinai išgerti, jis, išėjęs iš namų, sėdo į savo mašiną ir nuvairavo tiesiai į artimiausią parduotuvę. Piniginėje buvo dešimt eurai.

  Pasiėmęs krepšį jis nusprendė, kad geriau būtų nerakinti mašinos, nes jo mintyse jau sukosi planas. Ramiu žingsniu jis nuėjo prie parduotuvės įėjimo, užmetė žvilgsnį ar kur šalia nėra apsaugininkų. Įėjęs į parduotuvę krepšį jis, kaip ir visi padorūs pirkėjai padėjo į dėžutę, pasiėmė pirkinių krepšelį ir nuėjo vykdyti savo plano. O jo planas buvo toks: nusipirkti saldainių, paduoti pardavėjai dešimt eurų ir kai atsidarys kasos stalčius, griebti kiek įmanoma daugiau ten esančių pinigų ir sprukti. Tam, kad įgyvendinti savo sumanymą, reikėjo nueiti prie dėžės kur sudėti saldainiai, įsimesti į krepšelį kelis šimtus gramų ir eiti prie kasos.

  Įsidėjęs saldainius į pirkinių krepšelį, jis drąsiai nužingsniavo kasų. Išėmęs į plastikinį maišelį sudėtus saldainius jis padavė juos pardavėjai. Ta juos pasvėrė ant svarstyklių ir pasakė:

- Aštuoni eurai, dvidešimt centų.

  Simas iš kišenės išsitraukė piniginę, iš jos paėmė dešimt eurų ir, padavęs juos kasininkei įdėmiai ją stebėjo. Kai tik ji kasos aparate surinko pirštais sumą, tuojau atsidarė stalčius. Čia jau Simui išmušė žvaigždžių valanda. Jis greitai pasilenkė prie kasos aparato ir abiem rankomis griebė iš stalčiaus banknotus. Pardavėja iš netikėtumo loštelėjo atgal, o Simas tuo metu pinigus susibruko į kišenę ir kiek galima greičiau spruko prie išėjimo.

  Išbėgęs iš parduotuvės jis šoko į savo mašiną, užvedė variklį ir kuo skubiau išvažiavo iš stovėjimo aikštelės.

  Kiek toliau pavažiavęs jis sustojo šalikelėje ir nusprendė suskaičiuoti savo laimikį. Vienoje kišenėje buvo penkiolika eurų, o kitoje – dvidešimt. „Nusipirksiu gero brendžio“ – pamanė jis.

  Kadangi išgerti noras buvo stiprus, Simas pamanė, kad neverta važiuoti kur toli, už poros kilometrų susirado kitą parduotuvę. Ten ramiai pastatė mašiną stovėjimo aikštelėje ir pradėjo mąstyti, kaip elgtis toliau, nes jam visgi buvo kažkaip neramu. „O gal manęs jau ieško policija?“ – pamanė jis. Vis dėlto neužrakino automobilio durelių ir sparčiu žingsniu nužingsniavo link parduotuvės.

  Užėjęs į alkoholinių gėrimų skyrių, jis nusipirko gero brendžio butelį, sumokėjo kasoje kaip ir visi pirkėjai ir patraukė link savo mašinos.

  Bet čia staiga įvyko nenumatytas dalykas. Simas pamatė kad link jo automobilio važiuoja policijos mašina. Todėl jis tuojau puolė prie savosios, skubiai atidarė dureles, dar spėjo pamanyti – „Gerai, kad neužrakinau“, ir, atsisėdęs prie vairo skubiai užvedė variklį.

  Tuo metu policijos ekipažas pasuko link Simo mašinos, nes pastebėjo, kad tas pilietis kažkaip įtartinai elgiasi. Jie padidino greitį ir ėmė važiuoti link Simo. Čia Simui jau užvirė kraujas. Jis suprato, kad pateko į didelę bėdą. Skubiai įjungė pavarą ir smarkiai paspaudė greičio pedalą. Variklis suriaumojo, padangos sužviegė ir jis, staigiai išsukęs iš stovėjimo aikštelės pasileido gatve. Policijos ekipažas ėmė jį vytis. Simas žvilgtelėjo į atgalinio vaizdo veidrodėlį ir pamanė - „Čia gali blogai baigtis“. Nepaisant tos minties jis ir toliau dideliu greičiu lėkė gatve. Ties pirma sankryža degė žalias šviesoforo signalas, todėl Simas dar labiau paspaudė greičio pedalą. Spidometras jau rodė 100 kilometrų per valandą greitį. „Kad tik greičiau išvažiavus iš miesto“ – šmėstelėjo jam mintis.

  Bet ir policininkai neatsiliko. Jie suprato, kad vejasi nusikaltėlį. Todėl racija susisiekė su savo kolegomis, nes nuspėjo, kad šis bėglys gali sprukti iš miesto. Buvo duotas nurodymas kitiems policijos ekipažams, kad jį perimtų.

  O Simas tęsė savo pašėlusią kelionę toliau. Ties kita sankryža jau degė raudonas šviesoforo signalas. „Smarkiai pažeisiu eismo taisykles, jeigu pervažiuosiu šią sankryžą“ – pagalvojo jis, bet trauktis jau buvo vėlu. Jis visu greičiu pralėkė per sankryžą, o policijos mašina jau įjungė sireną ir švyturėlius. Gaudynės prasidėjo pilnu tempu. Simas žinojo, kad liko dar viena sankryža ir jam buvo neramu, kad Jis gali padaryti avariją. Bet ką gi, kas pradėta, tas jau turi būti ir užbaigta. Jis surizikavo ir įlėkė į sankryžą, bet laimei, kiti vairuotojai laiku pastebėjo, kad vyksta kažkas negero, todėl ir šį kartą Simui pasisekė.

  O policininkai susisiekė su savo kolegomis užmiestyje ir davė jiems nurodymą plente ištiesti dygliuotą juostą, nes numatė, kad bėglio taip greitai pavyti nepavyks.

  Simas, aišku, to nežinojo, jis jau buvo išvažiavęs už miesto ribų ir toliau visu greičiu lėkė tolyn. „Nepavys“ – tokia buvo jo mintis. „O toliau nuvažiuosiu sau kur į mišką ir ramiai sau išgersiu“.

  Diena buvo saulėta, Simo nuotaika gera, gal kiek ir jaudinosi, bet kadangi kelias buvo lygus, geras, asfaltuotas, tai greitį jis padidino iki 140 kilometrų per valandą. „Tikrai nepavys“ – jau sau viduje juokėsi jis sau.

  Tuo metu už keliolikos kilometrų nuo miesto jau buvo ruošiama dygliuota juosta, kurią pervažiavus sprogsta padanga ir bet kurs bėglys tokiu būdu sustabdomas. Ji buvo paruošta už posūkio, kad nusikaltėlis jos nepastebėtų.

  Ir štai posūkis. Simas šiek tiek sumažina greitį kad neišlėktų į šalikelę. Posūkis baigiasi ir čia jau mūsų bėglio laukia staigmena. Kelios policijos mašinos, visos su švyturėliais. Paskutiniu momentu Simas pastebi, kad ant kelio kažkas ištiesta. Kol jis suprato, kas tai, jau buvo vėlu: prakiurdytos padangos sušnypštė ir automobilis, kiek susimėtęs, už keliasdešimt metrų sustojo. Prie jo tuojau privažiavo policijos mašina, iš jos išlipo pistoletais ginkluoti keturi policininkai ir, priėję prie Simo, kuris dar sėdėjo sutrikęs ir pasimetęs savo mašinoje, liepė jam išlipti.

  Simas suprato, kad įkliuvo. Jis lėtai, pakeltomis rankomis išlipo iš savo mašinos su mintimi – „kad tik nenušautų“.

  Toliau jis buvo įsodintas į policijos mašiną ir nuvežtas į policijos skyrių. Vežamas Simas nusprendė, kad geriau viską prisipažinti, „Gal lengvesnė bausmė bus“ – pamąstė jis.

  Apklausa buvo trumpa, mat policija jau žinojo apie vagystę parduotuvėje.

– Pavogei pinigus?

– Pavogiau, – atsakė Simas.

– Todėl bus iškelta baudžiamoji byla, – pasakė policininkas. – O kol kas esi už daromas į areštinę.

 Ir štai Simas jau areštinėje su savo nelinksmomis mintimis. Ir tik nuo jo paties priklausys, kur tos jo mintys nuves.