Norint būti doru žmogum
nors trumpam,
rašyki eilėraštį apie tai,
ko visai nežinai,
rašyki atsargiai, lyg kišenėje
neštum atskilusį meteorą,
ant krūtinės – rašalo dėmę,  

nepaliaujamai traukiasi
upės, žmonės, gaisrai,
kol tau lieka svarbiausi
trys poliai – bažnyčia,
ligoninė, kapinės,
o įėjęs vidun, ten užtruksi
kažkodėl per ilgai,

akių mėlynumas išbluko,
skalbiniai vietoj ašarų
džiūsta,
o tau reikia kasdien
paprasčiausio eilėraščio,
giliai atsikvėpt
ir tada jau suprasi gyvenimą.