Už balto miško plati jūra driekias,
Vanduo ledinis plauna sūrų krantą.
Ir šlapią smėlį lyg pusiau atriekęs,
Į prarają kriokliu galingu krenta.

Ošimas to vandens užgožia ausį,
Ir, rodos, viskas baigsis, kai žiema praeis.
Nuo šalčio, lyg į vandenį papuolusi, kratausi,
Sukausto drebulys ir, rodos, nepaleis.

O šaltis spaudžia, jau sunku kvėpuoti,
Tiktai vanduo toks pat kaip vakar gyvas.
O aš brendu žvilgsniu ir negaliu sustoti,
Manau – pavasaris nebus šiemet ankstyvas.

O juk taip laukiau, tos žiemos norėjau,
Tik kaip ir viskas šaltis greit pabosta.
Ir rūbą gal per ploną aš vilkėjau,
Matau – žiema tvirtai užėmus laiko sostą...