Žmogus pavargsta nuo minčių,
Nuo įkvėpimų, nuo idėjų.
Už lango kniaukiančių kačių
Ir nuo karštų rugpjūčio vėjų.
Nuo vyno, moterų, draugų
Ir pagaliau nuo savo veido.
Kažką jauti, kažko baugu –
Lyg šūvį į tave paleido.
Ir nežinia, ko laukt, tikėtis,
Ar eit į tvartą – pasikarti.
Bet vos užtrauki cigaretę, –
Tuoj virvę numeti į kertę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ponas vargšas
Sukurta: 2025-08-16 14:33:02
Eilėraštyje juntamas nihilizmo ir ironijos mišinys.
Ir vis tik po „Ir nežinia, ko laukt, tikėtis,“ buvo galima kažkaip kitaip užbaigti – „pasikarti ir virvę“ išmetant iš eilėraščio į kertę. :)
Ir nežinia, ko laukt, tikėtis,
Ar bus rytojus, ar nebus.
Tik tyliai plaka smilkinėtas
Kaip smėlio laikrodis – dangus.
…
Ir nežinia, ko laukt, tikėtis,
Ar bus rytojus, ar nebebus.
Tik vienas medis dar primins,
Kad tavo kvapas vėjuje uždus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-08-16 13:01:02
Neišvengiamai kaupiame aplink save daugybę SVETIMŲ mums dalykų ir daiktų, pažinčių ir ryšių, neužbaigtų arba tuščių reikalų, apgaudinėdami save viltimi, kad kažkada sugrįšime prie jų, kad skirtume jiems nors truputį savo neįkainojamo laiko ir dėmesio. Bet taip niekada nenutinka, nes mus traukte traukia ne mūsų reikalų ne mūsų greitis. Mes paprasčiausiai persisotiname.
Kodėl mes bijome būti išmintingais? Todėl kad išmintis padaro mus ne tokiais, kaip visi. Ne kiekvienas gali tam pasiryžti.