Aptinku, kad mus rišančios gijos labai nepatvarios.
Tik iš lūkesčių būna nuaustos drobulės ir marškos raštuotos.
Ogi kremta pyragą tas, kas niekad nei pjovęs, nei aręs, 
Kas šešėliais puikybės neleistiną apkečia plotą.
Vėl artėja ruduo, apipils tuoj beržai takelius auksinukais —
Lyg pajuoks tuos naivius, kas už pinigą sielą parduotų.
O ant gijos plonytės gyvybė it mašalas supas.
Melsk nemeldęs — nei žemei, nei dangui rypavimai tavo nė motais.
Plyšta norai, svajonės, geismai ir iliuzijos,
Žeidžia paneigtos priesaikos, viltys, jausmai ir tikėjimas.
Atitrūksti, krenti ir traukos — kiek bespurdi — nenugali.
Net ir tūkstantis gijų išlikti ilgiau nepadėjo.