Stotelė. Traukinio stotelė. Kažkur toli už miesto. Niekas nesustoja. Tik kartą per dieną stabteli tarpmiestinis.
Markas nusivalo prakaitą nuo veido uniformine kepure. Turi ją dėvėti, kad pravažiuojantis ekspresas matytų prižiūrėtoją savo vietoje. Reiškia maršrute viskas tvarkoje. Viskas savo vietoje. Ir Markas. Nors mašinistas, aišku, jo nepažįsta. Jis pažįsta tik uniforminę kepurę. Ji čia svarbiausia.
Ekspresas tuoj pasirodys iš už posūkio. Markas išskleidžia signalinę vėliavėlę ir užsimaukšlina kepurę.
 
Mėlynių kaip ir kiekvieną vasarą be proto daug. Tik jas rinkti sunkus darbas. Visą laiką susilenkus. Litrui surinkti prireikia visos valandos. Gerai, kad jos skirtingai nuo žemuogių, auga pavėsyje. Būtų dar sunkiau rinkti tokią karštą dieną. Bet spinduliai vis tik prasprūsta pro šakas ir tada tenka pasitraukti į šalį. Vieno litro negana. Dėl litro neverta nė iš namų eiti. Reikia pririnkti trilitrinį, tada yra prasmė. Jeigu vienam litrui tenka valanda, tai dar nereiškia, kad trys litrai sudegins tris valandas. Nieko panašaus. Penkias. Poilsio pertraukėlės, sąnarių pramankštinimas, cigaretė, kava iš termoso, štai ir visos penkios.
Už tris litrus gali gauti pakankamai. Aišku, jei prekiausi pats, tada pajamos bus didesnės, bet prie seno apšiurusio valkatos nestos joks automobilis. Kas kita, jei prekiauja jauna mergaitė arba net ir berniukas. Berniukas kartais dar geriau, berniukai labiau pritraukia dėmesį, nes tai netikėta: berniukas mėlynom akim ir prekiauja mėlynėmis. Tokiam net grąžą palieka. Galų gale ir prekiaujanti senutė nėra taip baisu, kaip sukriošęs senis. Todėl uogas geriausia atiduoti supirkėjui, vis tiek kiek pasiūlys, duonai, kelioms bulvėms, dešrelei ir cigaretėms iš kontrabandos pakaks. Sviestui, žinoma, jau neliks, bet ir be sviesto galima išsiversti. Aišku, ir be cigarečių būna, kad žmonės išgyvena, sako net dešimt metų tokiems prideda. Gerai, tarkim, dabar man šešiasdešimt, jaučiu, dar dešimtmetį trauksiu, tai jei nerūkysiu, dar dešimt pridės, bus aštuoniasdešimt. Eik tu sau, ką aš tada veiksiu, aštuoniasdešimt turėdamas? Juk nešliaužiosi tokių metų po mišką mėlynes rinkdamas. Tada gal net ir regėjimas bus labai prastas, pririnksi velniai žino ko vietoj mėlynių. Geriau jau rūkyti, o be sviesto ar su sviestu gyvenimo trukmė nesikeičia.
 
Prašvilpė greitasis. Dabar iki kito dvi valandos laisvo laiko. Galima sėsti ant dviračio ir parlėkti tuos kelis kilometrus namo. Bet vos grįši, reikės iškart atgal minti. Todėl Markas vasarą dažniausiai lieka stotelėje. Ar stotyje? Ne, stotis beveik visa sugriuvusi, liko tik tas kambarėlis, kuriame yra sofa permiegoti, stalas ir virdulys. Todėl stotelė. Nevadinsi gi stotimi to, ko nėra.
Ir paties kaimo nėra. Žmonių, ta prasme. Visi mirė arba išvažiavo. Kelios sodybos, į kurias vasarą atvažiuoja pailsėti nauji savininkai. Atvažiuoja savo transportu. Ne traukiniu. Todėl neaišku, kam paliktas tas vienas sustojimas per dieną, jei niekas neatvyksta ir neišvyksta? Gal dar kada nors atvyks. Arba išvyks. Reikia tikėtis.
Naktį, žinoma, nereikia lydėti traukinių, kas ten tave tamsoje matys. Gali namuose nakvoti, bet jei yra šalia degtinės butelys, tai ko ten veržtis į savo lovą, galima ir ant sofkos numigti.
Nors ir dieną ne visi sveikinasi. Seni mašinistai tai arba šviesomis pamirksi arba signalą paleidžia. Kažkaip ne tuščia vieta atrodai. Bet daug paskutiniu metu jaunų už šturvalo, tai jie pravažiuoja ir net nemirkteli. Nemokė jų rodyti pagarbą budėtojui. Patys sau svarbiausi. Pyksta Markas ant tokių. Nusispjauna pavymui, bet seilės dažniausiai jam pačiam į veidą sugrįžta.
 
Markas negalėjo suprasti, kaip žmonės gali užmigti negirdėdami traukinių. Kartą jis buvo išvykęs atostogauti į pajūrį. Tada dar buvo gyva Marta. Tai ji prikalbėjo, sakė pailsėsi. Nė velnio, pavargo jis visą savaitę nemiegojęs, vis kažko trūko: tai greitasis turėjo pravažiuoti, tai prekinis su nafta. Prekiniai ne visada vaikšto reguliariai, dažnai kaip papuola, bet tas iš naftos perdirbimo gamyklos kiekvieną naktį tuo pačiu metu. Apskritai - prekiniai daugiausia taiko papulti į naktinį grafiką, tada dieną daugiau erdvės lieka keleiviniams . Tokia tvarka. Logiška.
Tik grįžęs nuo jūros vėl galėjo išsimiegoti: greitasis prašvilpė, paskui naftinis pradundėjo, maskvinis, dar kažkoks prekinis, turbūt rąstus veža, dusliai aidi. Ramiam miegui nieko netrūksta. Ypatingai patinka Markui, kai stiklinė ketvirčiu pripildyta degtinės ir tuo metu dunksi iš lėto naftinis. Stiklinė visa virpa iš susijaudinimo ir net juda šiek tiek stalu į vieną ir kitą pusę. Įdomu stebėti. Jei pilna būtų, tai išsilaistytų, o kai mažiau pusės, tik teliuškuoja ir nuostolių nepridaro, kaip sakoma - geriau tėvas nuo stogo, nei lašas ant stalo, atleisk, Martynai ar Jėzau, nežinau, koks tavo vardas, už tokius žodžius.
 
Pum, pum, pam, pum, pom, pam, taškas. Naujas servas, pum, pum, pum, pum, pam, pam, pam, pum, pom, išlygino. Kitas padavimas ir taip toliau. Jie su Samueliu kalė dar pusvalandį, bet nebaigė - treneris nutraukė:
- Baigiam, vaikinai, namo. Šiandien daug neprisivalgykit ir pusryčius labai lengvus, sutarta? Kai alkani būsit, agresija veršis per kraštus. Iki ryt.
- Ačiū, treneri.
- Iki greito.
Rūbinėje Feliksas paprašė:
- Leisk man pirmam į dušą.
- Gerai, o ką?
- Skubu į stotį, esu pakviestas į kaimą.
- Geras, kas pakvietė?
- Taip tau ir pasakysiu.
- Slapukas, tai tu gal net į varžybas nespėsi? Nejuokauk, mes turim laimėti.
- Laimėsim laimėsim, aš trumpam, nenakvosiu.
- O manęs nenori pasiimti kartu?
- O kam, kad tu panelę iš manęs paveržtum? Aš dar pats tik neseniai susipažinau.
- Slapukas. Jei norėsiu ir taip paveršiu, juk žinai.
- Eik žinai kur?
- Nu nu, nesiuntinėk, aš juk tavo draugas.
- Gerai draugas, aš bėgu.
 
Julija skubėjo į stotį. Tiksliau stotelę, nes stotis gal buvo kažkada anksčiau, dabar greičiau kažkokie griuvėsiai arba kažkas labai apleisto: angos be langų ir durų, vidus pilnas šiukšlių ir išmatų kvapo, nors kas čia eis tuštintis, kai stotimi apskritai niekas nesinaudoja. Taip galvojo Julija skubėdama per mišką. Kartais visgi neiškęsdama nusiskinti vieną kitą saujelę mėlynių, kurios tiesiog užgožė visą miško žalumą. Žiauriai skanu. Reikės stabtelėti čia su Feliksu, kai atvyks ir truputį pauogauti, juk garantuotai jis neatsisakys. Svarbiausia, kad nepražiopsotų stotelės, ji daug kartų minėjo pavadinimą, tad greičiausiai jam jis įsiminė. Dar ką ji ypatingai pabrėžė, kad traukinys stabtelės tik trisdešimčiai sekundžių, todėl tegul nesėdi iki paskutinės akimirkos, o jau būna prie durų iš anksto, nes paskui nuvažiuos velniai žino kur ir galės kaltinti tik pats save, jokiu būdu ne ją. Vat taip. Žinau, žinau, juokėsi jis savo žavinga šypsena, kuri atidengia jo skruostuose vaikiškas duobutes.
 
Garsus bum. Kas čia dabar, klausia savęs Janas. Kažkada jis buvo Afganistane, todėl visokie sprogimai negąsdina, tik verčia susikaupti ir griebtis būtinų saugumo priemonių. Bet kokios priemonės čia? Jis tokių neturi, nei liemenės, nei šalmo, jau pats miškas yra gera priemonė apsisaugoti nuo skeveldrų, todėl tik pridengia savimi trilitrinį stiklainį, kuris vos įpusėjęs prisipildyti uogų. Ir mergaitiškas riksmas po sekundės kitos visai netoli, gal už šimto metrų. Janas palieka stiklainį ir metasi riksmo kryptimi. Vaitojimas už kelių medžių, jis vietoje: mergina gal penkiolikos metų raitosi žolėje, saujoje suspaustos mėlynės, dešinė koja be pėdos, kita ranka ji bando pasiekti skaudamą vietą. Janas pripuola ir uždengia kūnu koją, kad mergina nematytų vaizdo. Perplėšia suknelę ir iš jos dalies padaro raištį, kuriuo užveržia blauzdą aukščiau žaizdos, kad nustotų tekėjęs kraujas. Yra taip daręs kare, ten dažnai kas nors užmindavo ant minos. Tada čiumpa ją į glėbį, mergaitė lengva ir pasileidžia į stotį, žino ten bus budėtojas ir vaistinėlė. Turi būti. Privalo.
- Koja! – sušunka Julija.
- Ką, – stabteli Janas, – kokia koja?
- Mano koja, ji ten žolėje! – piktai atsako mergaitė.
Vadinasi vis tik pamatė, pagalvoja Janas ir apsisuka atgal, nors prasmės jos ieškoti nėra, kas ją pritaisys.
 
Stotis visai šalia, ir Markas girdėjo sprogimą arba pokštelėjimą. Nesuprato, kas tai. Gal kas medžioja? Bet tokių dalykų seniai beprisimena, jei išvis kada nors buvo. O juk tuoj praeis greitasis, jei čia kokia diversija, kas tada? Ir tuo metu iš miško išnyra vyras su mergaite ant rankų. Vyras matytas, bet pažinti jo nepažįsta, neseniai apsireiškė apylinkėse. Greičiausiai benamis. Valkatų šiais laikais vis daugėja, nors gyvenimas, kaip sako televizorius, vis gerėja. Aną dieną sakė, kad apskritai taip gerai dar niekada negyvenom, tik Markui sunku tuo patikėti, nes kiekvieną kartą atėjęs į krautuvę vis mažiau begali nusipirkti už tą pačią sumą. Kaskart turi arba ją didinti, arba kažko atsisakyti, nes iš ko didinsi, jei atlyginimai nekyla. Nors televizorius su juo nesutinka, sako, kad atlyginimai dar niekada per visą pasaulio istoriją taip sparčiai neaugo. Kodėl jį, Marką, tas pasaulis pamiršo?
 
Vyras pribėga ir klausia:
- Turi vaistinėlę?
- Taip.
- Nešk čia.
- Negaliu, tuoj pasirodys greitasis, turiu palydėti jį.
- Tada stabdyk, tuoj pat stabdyk, mergaitei reikia pagalbos.
- Suprantu, pamėginsiu. O kas ten nutiko?
- Užlipo ant minos.
Markas mojuoja vėliavėle atskriejančiam ekspresui, iš visų jėgų šaukia, tas kitas irgi rėkia vos ne virš galvos iškėlęs be sąmonės mergaitę, kurios viena koja visa kruvina, bet ekspresas nelėtindamas greičio prašauna pro bevardę stotelę, kuri kažkada buvo stotis ir turėjo kažkokį pavadinimą, dabar jo niekas neprisimena, nebet pats budėtojas, bet argi lėkdamas šimto penkiasdešimties kilometrų greičiu paklausi:
- Ei, kaip vadinasi tavo sušikta stotis, kurioje tu kiauras dienas stovi, ką?
 
- Velnias, – rusiškai nusikeikia Janas. – Ir ką, jie visi taip nereaguoja?
- Visi.
- Kada kitas?
- Už trijų minučių kaliningradinis, į priešingą pusę, bet ten nėra perono anoje pusėje, juk matai, peronas tik šioje pusėje, todėl tikrai nestos.
- Velniop peroną, stabdyk. Arba duok man tą vėliavėlę, aš sustabdysiu.
- Taip negalima, budėtojas turi būti su uniforma, kitaip čia kažkokia anarchija, chaosas.
- Jau matau, atvažiuoja, mojuok, arba aš šoksiu po ratais.
- Nešok, nešok, jis mato, reaguoja. Atrodo stabdo. Tikrai.
Traukinys į Kaliningradą iš tikrųjų žviegdamas stabdžiais sustoja ant tolimesnių bėgių. Janas su mergaite ant rankų nušoka nuo perono, perbėga artimiausius bėgius ir pasileidžia link mašinisto, kuris išsikišęs iki pusės per langą kažką sako. Janas liepia skubiai atidaryti duris ir po akimirkos jis su nešuliu ant rankų jau traukinyje, kuris iškart trukteli iš vietos ir didindamas greitį nudumia link išsigelbėjimo. Išsigelbėjimo tiek mergaitei, tiek gal ir pačiam Janui. Bent jis taip galvoja, nors ir stengiasi galvoti vien tik apie nukentėjusiąją.
 
Po penkių minučių perone sustojo tas vienintelis per parą vietinio susisiekimo traukinys, kuriuo niekada niekas neatvažiuoja, ir še tau kad nori - iš vagono išlipa vaikinukas, durys tuoj pat užsidaro ir traukinys nudunda tolyn. Vaikinukas nustebęs dairosi, galiausiai pasiryžta prieiti prie budėtojo:
- Atleiskit, mane turėjo sutikti, ar jūs nieko nepastebėjot?
- Pastebėjau, daug čia visokių vaikšto, - labai rimtai atsakė Markas. - Stotis didelė, keleivių nesužiūrėsi. Aš labiau į traukinius žiūriu.
- Suprantu, bet gal atsitiktinai matėte tokią mergaitę... merginą?
- Mergaitę? - sukaupė atmintį budėtojas. – Su kaspinu?
- Aš nežinau, tiesą sakant, gal ir buvo su kaspinu.
- Bet ji buvo su mama už rankutės, tada greičiausiai ne ji?
- Ne, ne, su mama tai tada ne.
- Aha. Dar buvo mergina.
- Va va, tokia aukšta, taip?
- Na taip, aukšta. Dabar visi labai aukšti, bent jau žiūrint iš mano vietos.
- Kur ji nuėjo? Ji turėjo manęs laukti, tai yra pasitikti.
- Gerai, dabar be juokų. Buvo mergina, bet ji susižeidė miške ir jai skubiai reikėjo pagalbos, todėl ją paėmė greitasis traukinys ir išsivežė.
- Kur?
- Į Kaliningradą.
- Kodėl į Kaliningradą, juk ji ten nieko nepažįsta, ji net rusiškai nemoka?
- Su ja įsėdo toks vyriškis, gelbėtojas. Jis gelbėja žmones, moka rusiškai, todėl jai suteiks visą pagalbą, pažadu.
- O kas jai nutiko?
- Įkando gyvatė, reikėjo kuo skubiau operuoti, kad nuodai nepaplistų, supranti?
- Taip, aišku. Labai gaila, – Feliksas muistėsi ir nežinojo, ką dar sakyti arba daryti. – O kada traukinys atgal?
- O atgal traukinio nėra. Juk matai, peronas tik šitoje pusėje, tik į priekį, atgal niekaip.
- Jūs vėl juokaujat. Tai kaip žmonės iš čia grįžta?
- O tu matai čia žmonių? Tu gal pirmas per dešimt metų išlipęs šioje stotyje. Stotelėje, norėjau pasakyti.
- O jūs pats, jūs kaip važiuojate į kitą miestą?
- Aš nevažiuoju. O jeigu reikia, tai galima nuvažiuoti į vieną pusę, o iš ten grįžti dviračiu, bet toloka, mano amžiui tai per sunku. O tu gali pabandyti, tik dviračio, matau, neturi.
- Gerai, be juokų, kaip man parsirasti atgal? Man rytoj varžybos, aš turiu grįžti.
- O tavo mergina neperspėjo apie grįžimą?
- Mes apie tai nekalbėjom. Aš galvojau, kad tai labai paprasta.
- Paprasta nebus, bet mėginsiu įsodinti tave į prekinį. Nepyk, keleiviniai čia nestoja, išskyrus, tą kuriuo tu atvykai, bet jis bus tik rytoj.
- Na ir tvarka čia pas jus, – Feliksas atrodė iš tikro suirzęs. Dar tas senis su savo sarkazmu, lyg jam pasitaikė proga sudalyvauti televizijos laidoje “Gyvenimo netikėtumai”. – Gerai, o kur tas prekinis, kada galėsiu į jį įsėsti?
- Dabar bus tik trečią nakties, naftinis. Tas visada būna, kiti – kaip kada, būna arba nebūna.
- Na ir tvarka čia pas jus, – pakartojo Feliksas.
- Jau sakei, – kaltai atsiliepė Markas, – stengsimės ištaisyti klaidas.
- O kur čia laukiamoji salė? Yra bent automatas su kava?
- Salė tai čia, tik automato greičiausiai jau nėra, vakar išvežė papildyti. – Markas jautė didžiulį smagumą šaipytis iš miesto karvelio.
- Nuostabu, – tesugebėjo išspausti Feliksas. – Ką gi, kaip sakė treneris, kuo alkanesnis, tuo aršesnis. Turbūt rytoj man pasiseks.
- Būtinai, - pritarė Markas, – galiu pasiūlyti kavos ne iš automato.
Taip jie atsidūrė budėtojo kambaryje. Feliksas pasakojo apie lauko tenisą, visas subtilybes, o Markas suko galvą, kaip sulaikyti naftinį, kad vaikinas bent spėtų įšokti į galinį vagoną. Paskui pasakė:
- Tu čia pamiegok, jei nori, ant sofos, aš prižadinsiu, kai bus laikas.
 
- Jūs labai laiku atvežėte mergaitę ir jos pėdą. Puikiai dezinfekavote. Kažkur mokėtės to?
- Aš kariavau Afganistane.
- Aišku. Dabar galime tikėtis, kad abi kojos dalys sugis, kraujas jau ėmė cirkuliuoti į pėdą ir svarbiausia atgal. Ratas užsidarė. O ten kur kraujas, tai yra didelė tikimybė, kad ir kitos funkcijos atsistatys. Aišku, reiks palaukti, o kol kas apie tris mėnesius turės ilsėtis gipse, tiesa, kas mėnesį būtina keisti ir apžiūrėti žaizdą. Jūs juk ne jos tėvas, senelis turbūt?
- Ne, aš atsitiktinai atsidūriau.
- O tada kas ją atsiims? Mes jau galėtume ryt atiduoti.
- Tėvai tikriausiai. Jie gal jau žino, mergaitė turi telefoną, ar ne?
- Taip taip, aš sužinosiu, o jums ačiū už profesionalią pagalbą.
- Atleiskite, – ėmė mindžikuoti Janas, – o ar aš negalėčiau likti? Neturiu kur grįžti. Galėčiau dirbti sanitaru, neatsakykit, labai prašau.
- Sanitarų mums labai trūksta, – nužvelgė jį chirurgas. – Aš pakalbėsiu su vyriausiuoju.
Pagalvojo, o gal kas iš jo ir išeis?
- Dėkoju, o kol kas aš pabūsiu prie pacientės.
- Sutarta.
 
- Kelkis, metas.
- A, kur aš? Ai, tiksliai, stoty. O kava? – Feliksas rąžėsi ir skėtė į šalis rankas, kliudydamas Marką. – Atsiprašau.
- Kava ant stalo. Paduota, prašom sėstis, – Markas nesistebėjo, kad jaunimas dabar kiek kitoks nei jo laikais – įžūlesnis, reikalaujantis sau daugiau teisių – kiti laikai, nieko nepadarysi.
- Kam tos ceremonijos, aš gi ne princas? – jautėsi pamalonintas paslaugumu Feliksas. – Sėskis ir tu.
- Nėr kada. Tu irgi gurkštelk ir lekiam.
- Negali jo ilgiau sustabdyti, kol papusryčiausiu? – nustebo princas.
- Jis visai nesustos, turėsi įšokti į važiuojantį. Aš tik pabandysiu sulėtinti jo greitį. Viskas, einam.
- Velnias, nespėjau net gurkšnio praryti.
Perone Markas parodė žibintu signalą, kuris reiškia reikalavimą sulėtinti greitį. Maža kas, turi galvoti mašinistas, gal iš miško migruoja šernų šeimynėlė ar briedžių porelė, naktį visko pasitaiko, todėl tokie perspėjimai kartais pasitaiko. Ir traukinys tikrai vos vos praslinko pro stotelę.
- Įšok į paskutinį, ten yra aikštelė specialiai traukinio palydovui.
- Dėkui. Kada galėsiu vėl apsilankyti, juk dar kavos nebaigiau?
- Bet kada. Tavo kavą pasaugosiu. Bėk.
 
Nespėjo Markas dorai užmigti ant sofos, kurioje prieš valandą miegojo vaikinukas, kai į duris grubiai pasibeldė pareigūnai.
- Mes iš valstybės saugumo. Prieš kelias valandas šitoj stotelėje sustojo rusų traukinys. Kodėl, juk jis privalo pervažiuoti mūsų teritoriją be sustojimų? Kas išlipo ir kas įlipo į šį traukinį, juk turėjai matyti, buvo dienos metas, ne laikas miegoti, ar ne?
- Oho, kiek klausimų. Pirma, tai buvo ne prieš kelias valandas, o...
- Trumpiau, mes ne tam atvykome, kad klausytume tavo patikslinimų. Kas įlipo ir kas išlipo?
- Išlipo niekas, įlipo vyras su mergaite.
- Koks vyras, kokia mergaitė? Pagrobimas? Kokia kalba kalbėjo vyras, kokia mergaitė?
- Mergaitė nekalbėjo, ji buvo be sąmonės. Vyras kalbėjo normalia kalba.
- Kodėl mergaitė buvo be sąmonės? Apsvaiginta?
- Nemanau. Greičiau traumuota.
- Traumuota? Kuo gi traumuota?
Reikia pasakyti, kad pokalbį vedė inspektorius, kuris neprisistatė, bet buvo su marškinėliais trumpom rankovėm, o kitas kuitėsi po stalo stalčius ir traukė iš jų visokius popierius, bet jų buvo nedaug, todėl pažvelgė į šiukšliadėžę, paskui po sofa ir ant palangės, kur gulėjo Felikso pamiršta knyga “Lauko teniso taisyklių trumpas sąvadas”.
- Kas užkoduota šioje knygoje? - pasiteiravo tas antras, kuris iki šiol dar nebuvo išsižiojęs. Jo balsas skambėjo neįprastai aukštai kaip vyrui.
- Nežinau, - atsakė Markas, kurį toks tembras labai nustebino. Įsižiūrėjus vyro bruožai labiau priminė merginą, nei vyrą. – Ji užmynė ant minos ir jai nutraukė pėdą, – atsakė Markas į pirmą klausimą, kuris skambėjo maždaug taip: kuo traumuota?
- Tai nežinai, tai užmynė ant minos, apsispręsk pagaliau, – atakavo pirmasis su marškinėliais trumpomis rankovėmis.
- Nežinau, tai buvo atsakymas į antrą klausimą, kas užkoduota, o užlipo ant minos, tai atsakymas į pirmą klausimą, kuo gi ji buvo traumuota, ar kažkas panašaus.
- Neknisk mums proto: pirmas, antras klausimas, atsakinėk iš esmės. Čia ne juokų kambarys.
- Taip tikrai.
- Sakai, užlipo ant rusiškos minos?
- Aš taip nesakiau.
- Kaip gi ne?
- Sakiau ant minos.
- O koks skirtumas?
- Nesakiau ant rusiškos.
- O būna kitokių? Gal tu palaikai Rusiją?
- Ne, aišku, kad ne.
- O mums neaišku, – sucypė plonu balseliu kitas. – Kas čia per knyga? Tu mokaisi žaisti lauko tenisą, ar ketini tapti teisėju?
- Taip, antras variantas, – Markas visai nenorėjo įpainioti dar ir Feliksą.
- O kas prižiūrės traukinių eismą, jei tu teisėjausi, ką? – smogė pirmasis su trumpomis rankovėmis. – Gerai, sakyk, kas buvo toliau.
- Toliau atėjo iš miško vyras, jis nešė ant rankų mergaitę ir pėdą. Mergaitė buvo be sąmonės. Reikėjo skubiai kažką daryti. Mes puolėme stabdyti traukinius ir vienas iš jų sustojo. Pasirodo, jis vyko į Kaliningradą. Aš dar pagalvojau, kad negerai, jog jis nuvež mergaitę į Kaliningradą, bet jau buvo per vėlu, traukinys nušvilpė visu greičiu.
- Tai juk pagrobimas, mūsų vaikų grobimas. Kokia kalba kalbėjo tas rusas?
- Mūsų. Mūsų kalba kalbėjo, todėl aš net pagalvojau, kad jis ne rusas, bet dabar paaiškėjo, kad rusas.
- Neapsimetinėk, – sukliko moterišku balsu vaikinas.
- Vadinasi taip, rusas susprogdino mergaitę, po to ją išsivežė, taip? – suprotokolavo pirmasis.
- Taip išeina, - pritarė Markas.
- Pasirašyk čia ir niekur neišvažiuok, net į varžybas.
- Gerai, lauksiu.
- Ko lauksi?
- Kito traukinio.
 
- Betgi tu prašikai visas varžybas! Kas tau nutiko, žmogau? – treneris stengėsi būti piktas.
- Turbūt trūko miego, – nesijausdamas labai kaltas, be to, matydamas apsimestinį trenerio pyktį gan linksmai atsakė Feliksas.
- Gerai, eik praustis, išdykėli, kitą kartą atsigriebsi. – Na o tu, Semai, šaunuolis, sveikinu.
- Ačiū, treneri, – laime tryško Samuelis.
Rūbinėje vaikinai apžiūrinėjo naują Semo medalį.
- Auksinis, – pabandęs dantimis užtikrino Feliksas.
- Aha, tikrai, tuoj nešu į supirktuvę. Bet rimtai, ko tu nepasipriešinai tam iš kaimo?
- Nejoks jis iš kaimo. Jaučiau, kad ranka neklauso, kažkoks nuovargis peties srityje. Bet nesvarbu, už tai tu laimėjai, džiaukis, nes būčiau tave sutvarkęs.
- Pasvajok. Gal nueikim į centrą, pulą sumesim, aš tau pasiduosiu.
- Gerai, bet kolą tu statai, kad medalį aplaistyt.
- Ok.
 
Trumpos rankovės tuo metu perduoda pavedimą kolegai aukštu balsu:
- Susisiek su policija ir paklausk, ar per pastarąją parą kas nors nepasigedo mergaitės šiose apylinkėse.
- Gerai. O kur tu būsi?
- Mėginsiu susijungti su Kaliningradu, nemanau, kad ten šimtas ligoninių. Greičiausiai kažkuri priėmė pacientę.
 
Visą savaitę Markas gyveno be naujų nuotykių: traukiniai tekėjo sena vaga, niekas įprastai neišlipdavo ir neįlipdavo. Jis net surizikavo vieną  dieną pats įlipti į tą priemiestinį traukinį su dviračiu, nuvykti vieną stotelę į gretimą miesteliūkštį apsipirkti, dar išgerti prie baro mažą bokalą alaus ir atminti į stotį prieš pasirodant vakariniam ekspresui, kuris vakare būna paskutinis ir po kurio ant perono galima daugiau nesirodyti. Tada jis dar sugrįžo vėlgi dviračiu namo, išsimaudė, permiegojo patogioje lovoje ir ryte grįžo švarus ir žvalus į darbo vietą. Ar tarnybos? Jis visada painiojo šias sąvokas. Įvykį prieš savaitę ir saugumiečius beveik pamiršo ir negalvojo kada nors vėl juos pamatyti. Bet...
 
Pirmas atvyko Feliksas.
- Labas, tu ką vėl?
- Labas, Markai. O kava? Kaip galėčiau ją pamiršti?
- Tikrai, o aš vis galvojau – ir kieno gi čia kava? Niekaip negalėjau prisiminti, todėl pats ir išgėriau.
- Turėsi gaminti naują.
- Gerai gerai, kokiais vėjais? Naują panelę susiradai čia?
- Ne, mano Juliją turi šiandien grąžinti rusai. Ji man skambino, sakė išlips šitoj stoty, toj pačioj, kurioj ir įlipo. Dar turi jos tėvai atvažiuoti. Taip kad daug kavos tau reiks gaminti.
- Na, laiko yra. Tik už pusantros valandos maskvinis turi pasirodyt, na tas iš Kaliningrado. Šiaip jis nestoja, bet matyt suderinta.
- Suderinta suderinta, sakė Julija, trumpam stabtelės, kad nesumaišyti tvarkaraščių.
- Smagu iš tiesų tave matyti, nedažnai čia kas nors atsitinka.
- Žinai, jei man patiks tavo kava, tai gal ir dažniau pas tave pribūsiu. Tavo sofa man irgi patiko, tik trumpai labai miegojau. Reikės ant jos artimiausias atostogas praleisti, kaip manai, juk tai geriau nei kokioj Kroatijoj?
- Tai žinoma. Aš lauksiu.
 
- Taip taip taip, – įsiveržė į patalpą saugumietis trumpomis rankovėmis, tik šįkart jis buvo su striuke. Iš paskos įšoko antras aukštu balso tembru. – Ir ką gi mes čia turime?
Markas niuktelėjo Feliksui ir tas pašoko nuo stalo vėl nespėjęs net gurkštelėti savo kavą.
- Tai asistentas. Atsiųstas stažuotis, taip sakant, jaunasis geležinkelietis, – nesutrikęs atraportavo Markas.
Feliksas pritariamai linktelėjo galva.
- Gerai, tegul būna, mokosi, mums netrukdys, taip sakant, jaunasis geležinkelietis, - tikėjosi, kad išsityčiojo pirmasis, be trumpų rankovių, bet su striuke. – Tuoj tu, asistente, dalyvausi valstybinėje priešų sulaikymo operacijoje.
- Ką sulaikysime? Aš gausiu ginklą? – nepasimetė Feliksas.
- Matai koks, – suspigo antras saugumietis.
- Jaunasis geležinkelietis, – manė, kad vykusiai šaiposi striukinis. – Duosim tau ginklą, duosim.
 
Prieš išvažiuodama Julija užėjo į sanitarų kambarį atsisveikinti su Janu. Jis buvo vienas ir gėrė kavą.
- O, Julija. Smagu matyti. Pripratai prie ramentų?
- Mokausi. Aš išvažiuoju, dėde Janai.
- Ššš, dabar aš Ivanas. Šiandien kaip tik gavau naują pasą.
- Sveikinu. Kaip jums pavyko?
- Padėjo vyriausiasis. Jiems labai trūksta sanitarų.
- Bet kaip tėvynė, nepasiilgsite?
- Et, jai aš nereikalingas. Našta. Be to, Afganistano karo dalyvis, išvis papildoma problema, atseit, mes visko reikalaujame, o iš tikrųjų turėtume reikalauti iš tų, kurie mus siuntė. Mūsų, reiškiasi, valstybė ne prie ko, atsikniskite.
- Argi taip blogai?
- Visai ne, priešingai – yra labai naudinga dažnai kažką kardinaliai keisti savo gyvenime: darbą, gyvenamą vietą, šalį. Pamatyti, kaip yra kitur, palyginti, negyventi visą laiką tame pačiame burbule. Žodžiu, man pasisekė.
- Taip, suprantu. Tai ką gi, sėkmės jums pasilikti, gero darbo ir sveikatos.
- Tau irgi, mažule, sveik.
- Ot durnė, o padėkoti, kad išgelbėjot ir pamiršau.
- Dar neaišku, kas ką išgelbėjo. Likimas man siuntė tave, kad aš pats išsigelbėčiau. Tik liūdna, kad tokia kaina.
- Iki, Ivanai.
 
- Kaliningradinis bus už penkių minučių, – informavo Markas.
- Kaip tik labai punktualiai atvyko ir tėveliai, – pasidžiaugė vyresnysis saugumietis. – Įeikite, drąsiau, mes visi laukiame to paties.
 
Prieš kažkiek metų jis buvo labai pastebimas savo aukštojoje mokykloje. Tiesą sakant, niekada nemėgo likti šešėlyje, todėl vieną dieną bendramokslis pasiūlė kartu nueiti į miesto parką ir ten pasikalbėti su įdomiu žmogumi, paklausyti, ką jis gali patarti ateičiai, kuo užsiimti, gal jam patiks. Teo taip ir padarė, jis buvo atviras visokioms naujovėms, o čia dar sužinojo, kad reikės iš šalies stebėti savo draugus, įsiminti, ką jie kalba, už ką pasisako, kokias vertybes išpažįsta. Ir kas svarbiausia - galbūt jam nereikės visą gyvenimą sunkiai arti prie statybų, klampoti po objektus, šifruoti brėžinius, kurių nekentė ir nesuprato, ta prasme, nemokėjo lengvai jų skaityti kaip dauguma būsimų inžinierių, gal jis gaus tarnybą komitete ir tada drebėkit visi tėvynės priešai, kurių gali prisikurti pats, kiek širdis geidžia.
Ir tikrai, vos gavęs diplomą, jis nė dienos nedirbo nekenčiamo darbo, buvo pakviestas į komitetą jaunesniuoju bendradarbiu vidaus saugumo situacijai stebėti. Aukstojoj mokykloj spėjo įskųsti keturis bendramokslius, kurie profesiškai žiniomis ir nuovokumu smarkiai lenkė kolegas, tuo, kad jie nepagarbiai atsiliepė apie vyriausybę, vadino jos narius neišmanėliais, kenkiančiais ekonomikai ir panašiai, vienas iš jų net buvo pašalintas, nes vengė privalomų skiepų ir nedėvėjo kaukės. Dauguma kitų buvo atskleisti kaip žiūrintys priešiškus youtube kanalus, bet saugumas to nefiksavo, per didelis žiūrimumo mastas ir kovoti su juo regėjosi beprasmiška, liko tik stebėti. Būtent stebėsena ir buvo svarbiausia jo darbo dalis.
Bet per dešimt tarnybos metų tiek kartų keitėsi prioritetai, objektai, kurie vakar buvo lojalūs, o per naktį staiga tapdavo priešai, kad Teo intuityviai pagavo sistemos kampą ir daugiau kaupė informaciją sau, nei dalinosi ja su vadovybe. O ir vadovybė kelis kartus pasikeitė ir aukštumoje išlikdavo tie, kurie laiku suorientuodavo savo pažiūras. Visokie atvirai prijaučiantys kuriai nors vienai krypčiai būdavo eliminuojami iš žaidimo. Teo prisiekė sau, kad jo neištiks toks likimas, todėl slapta stebėjo pirmiausia kolegas, kad atėjus palankiam metui galėtų juos įskųsti, bet gan greitai suprato, kad, ko gero, ir kiti elgiasi panašiai. Žodžiu, dešimtmetis išmokė niekuo nepasitikėti ir visus traktuoti kaip asmeninius savo priešus. Melas ir veidmainystė buvo pagrindinis patiekalas saugumo virtuvėje. Visokios grėsmės, kurių iš tiesų ir pasišviesdamas su fakelu nerastum, buvo pagrindinis motyvas nuolat reikalauti didinti tarnybos finansavimą, nes jei būtų paisoma realios politinės situacijos, paaiškėtų, kad dviejų trečdalių personalo apskritai nereikia ir jie tik veltui eikvoja valstybės lėšas, kai visokios švietimo, medicininės ir pensininkų armados kiekvieną dieną raudoja, kaip jos yra skriaudžiamos ir visų pamirštos.
Leo priešingai dar buvo tik patekęs į šaunias saugumo gretas, todėl visų plonybių ir strategijų neišmanė, jis naiviai tikėjo, kad viskas, ką daro institucija, yra valstybiškai reikalinga ir būtina, uoliai griebdavosi bet kurio uždavinio, be to, aklai pasitikėjo vyresniu kolega ir slapta buvo jį įsimylėjęs.
Kai prieš dešimt metų jį kartu su dar dviem dainorėliais berniukų choro stovykloje išprievartavo storas politikas, jie, kaip buvo prisakyta, niekam nesiskundė, ir nors tuokart tai atrodė šlykštu, šią dieną jis būtų norėjęs, kad tai būtų buvęs ne ta stora kiaulė, o dabartinis kolega.
Gal tas išprievartavimas buvo priežastis, kad jo balsas beveik nemutavo ir liko vaikiškas, dėl ko Leo siaubingai kompleksavo ir buvo dėkingas Teo, kad tas neleidžia kitiems saugumiečiams iš jo šaipytis. Dar vienas pretekstas besąlygiškai tarnauti porininkui. Šiaip jau ir pats Leo stengėsi kalbėti pažemindamas balsą, bet susijaudinęs net nepastebėdavo kaip šaižiai suklikdavo ir tą pat sekundę norėdavo prasmegti velniop. Žodžiu, tai buvo vienas kito vertas duetas.
Žinai, Kaliningrade tikrai buvo atvežta mergaitė be kojos. Iš mūsų. Į centrinę ligoninę, – informavo kolegą Teo.
Ir ką? Kada ją deportuos? – sucypė Leo.Teo labai nemėgo to jo cypimo, bet visada stengėsi neparodyti susierzinimo.
Jos nedeportuos, tiesiog pagal susitarimą su tėvais grąžins tuo pačiu traukiniu į tą pačią stotelę, iš kurios ji atsibeldė į rusyną. Ten jos lauks laimingi tėtušiai.
Tai ten juos ir susemsime? – pradžiugo jaunasis dzeržinskietis.
Aš manau, truputį pasilinksminsime. Tik prašau, kuo mažiau kalbėk, leisk man. Geriau stebėk kitus, tau gerai sekasi įžvelgti detales.
Gerai, Teodorai, patikėk, aš nenuvilsiu, – su meile akyse susigraudino Leonardas. – Kartais man nepavyksta susilaikyti, bet pažadu, stengsiuosi. Ir kalbėsiu bosu, gerai?
Bosu gerai, bosu tu esi nepakartojamas.
O gal po visko mes nueitume išgerti kavos? – sustingo laukime Leo.
Taip,  galbūt, – nieko konkretaus nepažadėjo Teo. 
Aš nesupratau, o kas jūs būsite? – suglumęs paklausė Julijos tėvelis. Šiaip jis buvo niekuo neišsiskiriantis buhalteris, besidarbuojantis net keliose privačiose bendrovėse ir mažosiose bendrijose, lakstė iš vieno taško į kitą ir vakarop jausdavosi išsunktas kaip skalbiniai po gręžimo programos.
Mes esame jūsų saugumo garantas, – tradiciškai pasišaipė Teo, – bet dabar jums reiktų paskubėti, nes tuoj atlėks Kaliningradas ir atvež jums jūsų brangiąją dukrelę, juk ji jums brangi?
Jūs manote, kad metas šaipytis? – griežtai užklausė mamytė, gyvenime esanti fizinio lavinimo mokytoja, gerokai aukštesnė ir stambesnė už savo vyrą. Galinga krūtine artėjo ji prie saugumiečio.
Traukinys toj pusėj, – išsisuko nuo papų Teo.
Tavo laimė, – atsakė mamelė. Buhalteris dėkingas pažvelgė į žmoną, paskui pergalingai nusišypsojo Teo. 
Teo tuo tarpu įsakė Leo su policininkų pagalba aptverti teritoriją, kad į peroną nepatektų pašaliniai asmenys. Nors iš kur jiems čia rastis? Bet, pasirodo, vis tik šiek tiek žiniasklaidos susirinko, ne veltui Teodoras savo kanalais nutekino informaciją, kad bus sulaikomi priešų šnipai. Gal net visas šnipų tinklas. Žinia netikėtai pasklido taip plačiai, kad Leo dabar išvydo net prorusiškai nusiteikusius protestuotojus, kurie atvyko su plakatais palaikančiais taiką, tai yra neįsivaizduojama. Norėjo grįžti ir perspėti Teo, bet jis jau  pats išėjo pasitikti traukinio.
- Ką daryt su protestuotojais? – paklausė jaunasis kolega pastorinęs balsą.
- Nieko, neužsiimkime dabar pašaliniais dalykais. Policija tegul užtveria teritoriją.
Atvykę buvo taip pat ir du policijos ekipažai ir greitosios pagalbos automobilis. Leo nurodė komisarui,  iki kur turi būti ištiesta Stop juosta. Kelios televizijos kameros kruopščiai filmavo pasiruošimą.
Traukinys tuo metu stabtelėjo prie perono. Iš vieno vagono pasiremdama ramentais išlipo Julija. Prie jos iškart prišoko mama, iš paskos tėvas. Teo už kelių metrų nuo jų mandagiai ištiesęs ranką kvietė visus užeiti į stotį, kuri, kaip žinia, taip tik vadinosi, nors iš tiesų jau seniai tebuvo griuvėsiai. Feliksas mojavo Julijai, o ji atsakė jam šypsniu, nes buvo įsikibusi į savo ramentus.
- Jaunasis asistentas, matau, jau spėjo susipažinti su priešo teritorija? – pašaipiai nusiviepė Teo.
- Kokio priešo, kur jūs matote priešus? – atkirto jam Feliksas.
Žiniasklaida veržėsi patekti į įvykių epicentrą, bet policijos buvo sustabdyti. Protestuotojai giedojo Marseljietę. Viduje vos tilpo Markas, abu saugumiečiai, tėvai su Julija ir prasibrovęs pro Leo Feliksas.
- Aš privalau būti darbo vietoje, – griežtai užčiaupė sopraną Feliksas. Tas net nespėjo suklikti.
- Taip taip, jis seka traukinių maršrutus, – užtvirtino Markas.
- Gerai, tegul seka, – sutiko Teo. – Reikalas labai paprastas ir greitai išsprendžiamas. Tam mes atsivežėme visas būtinas priemones: gydytojus ir teisininkus. Teisininkai tuo atveju, jei jūs atsisakysite.
- Čia į mus kreipiatės? - pasitikslino mama.
- Taip.
- Jai viskas gerai, gydytojų čia šioje stotyje neprireiks.
- Matot, jūs galbūt nežinot, bet su rusiška koja ji negali patekti į mūsų šalį, – mėgino taikiai paaiškinti Teo.
- Kokia rusiška? Tai jos koja, – aiškiai ėmė nervintis fizinio lavinimo mokytoja.
- Taip, tai mano, – patvirtino Julija.
- Jūs, brangioji nukentėjusioji, tikrai nežinote, ką jums prilipdė rusai, mūsų priešai, – sarkazmu tryško saugumietis.
- Kaip nežinau? Ką, aš savo kojos neskiriu?
- Taip, koja gal ir ta, bet kas į ją prifarširuota, galime nustatyti tik mes specialiose laboratorijose. Ten gali būti įmontuota net atominė bomba, jau nekalbu apie visokias sekimo sistemas. Dėl to ir atsivežėme chirurgus, kad jums čia vietoje galėtų pašalinti svetimkūnį ir tada jūs laimingi galėsite keliauti namo. O vėliau valstybė nemokamai pritaikys protezą ir galėsite su juo ilgai ir laimingai gyventi, net šokti galėsite be ramentų, tokia dabar ta šiuolaikinė medicina. Jūs galėsite didžiuotis mūsų mokslo pasiekimais.
- Ką jis čia kliedi? – į žmoną kreipėsi buhalteris.
- Tuoj aš jį papurtysiu, – pagrasino mama.
- Policija! – į pravirą langą sukliko Leo.
- Nereikia, – sustabdė kolegą Teo, – manau visi čia protingi, išspręsime ginčą taikiai be smurto. Juk nenorėsite sėsti ilgiems metams už pasipriešinimą valdžiai? Taigi, su šita koja jūs nepraeisite. Todėl siūlau negaišti, greitai nupjauname, užtaisome ir vykstame namo. Juk ir budėtojas nori greičiau grįžti prie savo darbo, traukiniai nelaukia, ar taip?
- Traukiniai palauks, nieko jiems neatsitiks, – atšovė Markas, – bet saugumo tokiais veiksmais valstybei jūs nepridedat.
- Tylėt! – subliovė Leo, bet tuoj atsiprašė kolegos: – atsiprašau, nesusilaikiau.
- Matot, ką jūs darot. Prie reikalo, tai kviečiu chirurgus?
- Ne! – užkriokė mama. – kojos jūs negausit.
- Kaip norit. Tada kitu traukiniu ji turi grįžti, iš kur atvykusi.
- Kitas kaliningradinis bus už pusvalandžio, – garsiai ištarė Markas.
- Mama, kaipgi aš? – pravirko Julija.
- Mes tavęs nepaliksim.
- Numatėm ir šitą atvejį, – išsitraukė lapus Teo. – Turėsite pasirašyti, kad atsisakote pilietybės ir nešdinkitės į visas keturias puses.
- O kaipgi mūsų turtas? – išsigando buhalteris.
- Tu dar čia apie turtus kalbėsi, kai mūsų brangiausias turtas varomas iš tėvynės? – užriaumojo ant vyro fizinio lavinimo mokytoja. – Bus tų turtų, nepražūsime, rankas kojas turime, išgyvensime. Rusija ne tokia baisi, kaip ją piešia.
- Atleiskite, o ar galite ir mane išmesti iš savo valstybės? Aš irgi noriu išvykti, – pranešė Feliksas. Julija dėkinga pažvelgė į savo kavalierių.
- O kaipgi stotis, kaip budėtojas, ar jis susitvarkys vienas? – stengėsi išlikti sarkastiškas saugumietis.
- Aš susitvarkysiu, keliauk, tik kad kavos vis nebaigi gerti.
- Kada nors dar atvyksiu ir išgersiu. Pasaugok mano puodelį.
- Būtinai.
 
Po pusvalandžio Markas sustabdė kaliningradinį, kuris judėjo nutolusiais nuo perono bėgiais, ir visi pabėgėliai sugužėjo į traukinį. Teo su Leo apmaudžiai lydėjo akimis priešų transportą, bet įsikišti į procesą niekaip negalėjo.
Vos traukinys dingo už kelio posūkio, kaip stoties pastato likučiai bejėgiškai susvyravo, lyg išleido paskutinį atokvėpį ir susmuko, liko tik plytų krūva. Tokio žmonių ir įvykių antplūdžio, tokių aistrų senas rūmas neatlaikė. Gerai, kad visi buvo lauke.
Žurnalistams ir operatoriams iškart atsirado ką veikti. Markas pagalvojo, kur paims panašų puodelį, jei Feliksas kitą kartą užsigeis kavos.