Žaną visada paguosdavo Olgos laiškai. Skaitydavo juos po kelis kartus. Džiaugėsi, kad Povilas jais nesidomėjo. Jie suteikdavo Žanai kantrybės, dvasinės stiprybės. Kiekviename laiške Olga atsiųsdavo po savos kūrybos eilėraštį.

Sveika, brangioji, mieloji, Žana, turbūt pats gražiausias, nuostabiausias, nesuprantamas stebuklas ant žemės – MEILĖ. Iš kur ji ateina ir kur ji nueina, nė vienas nežino. Žmogus tuo ir pasikelia virš gamtos, virš žvėrių ir paukščių, kad gali grožėtis žibuoklių pirmaisiais žiedais, kregždutės skridimu, muzikos skambėjimu ir, kad jo, žmogaus, širdis gali numirti iš meilės. Meilė duota žmogui ne tik seksui, ne tik vaikų gimdymui, ne tik turto sukrovimui. Koks nuostabus jausmas matyti mylimą žmogų, kalbėti su juo, stovėti šalia, žinoti, kad jis yra ant žemės ir kad jam gerai. Paglostyti jo ranką, sugauti žvilgsnį. (Oooo taip. Žana žino, kaip gera mylėti, žinoti, kad jam viskas gerai. Visas tas dvi viešnagės dienas ji slapčia siuntė meilę jam. Paslapčia sekė žvilgsniu, o pagavusi jo žvilgsnį, akimirksniu nusukdavo akis. Sau pasakė: „negriausiu jo laimės, nesužinos jis niekada, koks jis man brangus, kaip jo ilgiuosi, kaip sapnuoju jį“.) Nu, turbūt ir meilei reikia artumo, bučinių, švelnumo. Jei tavo mylimas žmogus yra stiprus, pilnavertis, sveikas ir aistringas. Kad tu pati esi sveika, stipri moteris – didelė laimė. Bet jei seksas yra su kuo papuolė, kur ir kada, vadinasi ištvirkimu. Bet jei gali žmogus per savo gyvenimą mylėti 2-3-4 kartus irgi nuostabu. Romanas ilgsta 2-5-8-10 metų. Išnyksta ir vėl gali atsirasti kitas. Bet jei meilė prie degtinės butelio šiandien su tuo, o rytoj vakare su kitu, o poryt vėl su trečiu – tas jau ne meilė, bet organizmo poreikis. Ir jei žmogus labai aistringas, karštas, tai tas seksas gal ir labai reikalingas taip pat, kaip kada nori į tualetą. Tai bėgi, ieškai vietos, vis vien kur ir kaip, kad tik sutvarkyti savo reikalą. O kitam velniškai patinka gulėti kiekvieną kartą su kitu. Viską šiame pasaulyje galima pasmerkti ir atsiteisinti. Juk žvėrys mylisi paprastai, be tų kančių, meilės, pavydo, intrigų, kur išgalvoja žmogaus protas. Katinai, šunys ir visi kiti mylisi pavasarį ar rudenį su kuo papuola. Ir nieko! Laksto laimingi, džiaugsmingi, sveiki. Baisiausia tas, kad kiekviename žmoguje (ir žvėre ir paukštyje) savo laikrodis užvestas. Eina, eina – tai gražiai skambina, tai liūdnai, tai ne kaip, bet kai ateina laikas – laikrodis apsistoja – ir galas, mirtis. Ir jau nebe svarbu, kaip ir ką jis darė tą laiko tarpą nuo gimimo ligi mirties. Buvo ir nėra. Ant kapo skaičius jungiantis brūkšnys – visas gyvenimas: tai perteklius, badas, sunkus darbas, lengvas darbas, meilė, grožis, sutuoktiniai, vaikai, ligos, sportas viskas tame brūkšnyje ant kapo. Nu dideliai įžymūs žmonės, karaliai, poetai, rašytojai, artistai, kunigai – rašo ką nors daugiau be brūkšnio. Nu ir kas? Karste nėra kišenių, nei seifo, nei draugų. Žmogus ateina į pasaulį vienas ir išeina vienas. O kas ten toliau?
Silva skambino. Dirba panešiotų rūbų parduotuvėje, salėje. Kalba angliškai su pirkėjomis. Man naktį paskambino ir nuo pradžių, kai pradėjo angliškai kalbėti, aš nepažinau.
Keliuosi kiekvieną rytą 6,30. Taisau Slavikui pavalgyti. Skutu bulves arba verdu ryžius, grikius ar makaronus. Kepu kokią nors mėsą. Darau salotas nuo šviežių kopūstų ar nuo raugintų. Duodu kavą. O į darbą dedu buterbrodus. Vakare apie 18 valandą duodu sriubą. Po to mėsą su kuo nors ir kompotas. Nė vieno ryto nesu pagulėjusi. Tik šeštadienį ir sekmadienį. O tau gyvuliai, vaikai. Ir man pirmiau buvo vaikai ir darbas. Bėga dienos, savaitės, o kas priekyje? Man tai niekas. Gal bus tokia laimė, jei nuvažiuosiu pas Silvą. Gal ant Velykų atvažiuosim pas Augutę ant 1 – 2 dienų. Viskas. O gal ir ne. Viskas priklausys nuo Angelės Ruslano ir kaip Slavikui išeiginės. Nu viskas. Rašau, rašau visokius niekus. Nu, vis paskaitai. Šis ar tas. Savi rūpesčiai ant 10 minučių iškrenta nuo galvos. Linkėjimai mamai, Povilui, vaikams. Bučiuojam. Olga, Slavikas.

Kaip gražiai Olga aprašo gyvenimą, meilę. O galas vienas – mirtis. Kol jaunas, kol stiprus dirbi, kruti vardan geresnio gyvenimo, o kai pagalvoji…. Ar verta? Verta. Gyvenimas gražus. Vaikai – gyvenimo tikslas. Be vaikų nėra tikslo, nėra varomosios jėgos.
Sekantis Olgos laiškas gąsdinantis, be mažiausio vilties spindulėlio. Rodos visa žmonija ritasi į pražūtį.

Žana, ačiū, ačiū už laišką. Noriu pasidalinti savo mintimis apie tą mūsų gyvenimą. Nusibodo pijokai, alkoholikai. Lig mirties. Dabar į Rusiją ir pribaltiką eina narkotikai. Jei Rusija dar visai neprapuolė nuo spirito ir degtinės, tai narkomanija neišturės. Ant teleekranų vaikų veidai su atidarytom, šaukiančiom burnom. Išigandę daktarai ir tėvai, vaikai klykia, miršta į žemę. Laužo juos narkotikai. 10 – 12 metų. Baisu. Jaunimas, kaip pasiutęs, perka tuos baisius padarymus, uosto, laižo, čiulpia, rūko, leidžia į kraują, alsuoja užsimovę ant galvos selofano maišelį. Kas toliau bus? Žiūrėk savo sūnų ir mergytes. Parduoda ir mažuose miesteliuose, diskotekose, mokyklose, darbe. Biznieriai sako: „ Nu, pabandyk, nu , truputį, nu, vieną kartelį. Jei nepatiks, antrą kartą nebandyk. Būk vyras!“ Ir nuo vieno karto užsikuria. Kaip žuvis praryja kabliuką ir viskas. Bus pinigų ieškojimas lig žmogžudystės ir pačiam toliau bus mirtis. Baisi mirtis nuo narkotikų. Žiūriu dabar tuos pijokus. Namuose žmona švari, graži. Stalas balta staltiese. Radio, televizorius, minkšta sofa. Geras, skanus valgymas. Savo vaikų veidai. Nė už ką nenori eiti po darbo namo. Mauna pas kokius nors tipus su nusigėrusiais snukiais. Sėdi ant dėžės ar šiukšlių krūvos, užkandai kas papuola. Geria tą myžalą iš kokios nors skardinės, kalba, mojuoja rankom, ginčijasi, (nuo ryto neatsimena apie ką) mušasi ir pats gauna per snukį, bet namo nenori eiti. Sakyk, kas per stebuklas? Nuo ryto vėl bėga ten, sėdi su smirduoliais, ryja tą myžalą ir baisiausiai laimingas. Kad tik ne namuose. Kodėl? Kodėl? Jei žmona jo prašo, maldauja, verkia – nė velnio. Bet jei ant gatvės sutinka kokį tipą, su nulaužta nosim, su mėlyne po akim, bėga kaip į rojų, krenta nuo laimės į žemę. Kodėl? Tai viena rūšis vyrų. Dabar kita. Į krautuves privažiuoja brangios mašinos. Išlipa jauni, gražūs vyrai. Pilnos piniginės pinigų, dolerių. Nepuola ant butelių. Perka valgymus labai brangius, važiuoja namo. Žmonos apsirengusios, kaip karalienės. Nedirba Vaikai gražūs, gerai aprengti. Kas vakarą vaikšto su žmonomis, vaikais, šunimis po mišką, parką. O juk galėtų grobti tos degtinės butelį. Ryti, bėgti velnias žino kur. Ne! Perka baldus, drabužius, stato namus. Kas ta tokia per veislė? Iš kur? Gal iš kitos planetos? Jauni, gražūs vyrai? Kaip tokius gauti per vyrą? Labai stebiuosi. Aš tokio vyro negavau. Vienas pijokas, su kuriuo, kai skyriausi, perdavė butelį antram. Antras trečiam. Nuo pijoko lig pijoko. Kaip užkeikta. Slavikas geria mažiau. Nėra to
ks durnas prigėręs, bet...geria. Man viena nuo tų laimingų žmonų sako: (gyvena šalia) „ Mes kiekvieną dieną negeriam ir kas savaitę – ne. Nauji metai, Kalėdos, Velykos, gimimo dienos. Jei šventės retai – tai laimė, o jei kiekvieną dieną baliai, gertuvės – gyvenimas pavirsta pragaru. Pekla.“ Ir vot, žiūriu, retai kur eina moteris su laimingu veidu, su tokiu, kur šviečia. Gal tik merginos. O taip, žiūriu, nusiminusios, nelaimingos, susirūpinusios, liūdnos. Lūpos nuleistos į apačią nuo pastovaus nepasitenkinimo gyvenimu. Vienai vyras geria, kitai – iškeičia į kitas, trečios daužosi aplink, kaip valkata, ketvirtos – tinginys, skandalistas ir t.t. Laimingas veidas, kai moteris jaučia, jog yra mylima, reikalinga, puoselėjama, branginama. Ir dar kiti veidai yra: kas palaidojo, prarado brangius žmones. Žili plaukai, pilnos liūdesio akys, lūpose kartumas, skausmas. Dabar beveik visiems žmonėms susirūpinę veidai.
Žana, Kaip bjauru, kai moteris geria. Aš nesakau, jog išgeria taurelę po proga, svečiuose, didelėse šventėse. Tas gerai. Bet nusigėrusi, neplautais plaukais, smirdanti arba lai ir kvepianti, bet nusigėrusi ir dar rūkanti… Cigaretė yra įdomu gražiai moteriai: filme, bankete, baliuje. Cigaretė gražioje rankoje. Gali pademonstruoti žiedus, brasletus, gražius nagus su gražiu laku. Demonstruoja, kai deda į burną – gražias lūpas, dantis. Primerkia gražias akis, pakelia antakius. Vyrai žiūri į cigaretę, seka žvilgsniu. Daug artisčių nerūko, bet filme demonstruoja savo grožį cigaretės pagalba. Bet rūkanti, nusigėrusi moteris – siaubas! Ir taip pat apsirengimas, nusidažymas… Lai vyrai nepasakoja ir negiria žmonom moteris, kurios skrumniai rengiasi. Gyvenime, kine, baliuose, restoranuose, gatvėse visi vyrai žiūri į ryškią, nusidažiusią moterį. Į mezginius, šilkus, žiedus, auskarus. Atvesta į restoraną ar svečius moteris, aprengta, kaip pilka pelytė, su skarele, nublukusiom lūpom, nublukusiom akim, pasodinta kampe – nė vieno neįdomauja. Kai ateina į salę graži, ryški, išsidažiusi nachalka visi vyrai žiūri ne į pilką pelytę, kaip nudilusią šluotelę, o į tas gražuoles. Nieko nepadarysi. Dievas yra leidęs moteriai rengtis, dažytis, nešioti žiedus, braslietus, batelius, krentančius, kaip vandens kriokliai, šilkus. Lai tik ji patinka vyrams. Bet nusigėrusi moteris...po velnių!
Dabar mano nauja mintis apie meilę. Žmogus gimsta laisvas. Auga, lavinasi, skaito, mokosi. O meilė – vergystė, narkotikas. Išaugini gražias dukras ir staigiai ateina šūdelis, iššiktas pijokų arba ir gerų žmonių. Duktė įsimylėjo, prapuolė. Jis, kol užaugo, už daržinės krušo šunis, radęs kiaurymę medyje, krušo tą. Vėliau krušo kokią nusigėrusią bobą ar prostitutę, jei turėjo pinigų nes snargliui 16-17 metų niekas kitas neduoda. O jis miršta, kaip nori pabandyti. Ir toks tipelis vėliau ateis ir dukra prapuolusi meilėje nuo gražių jo žodžių. Pjauna venas, nuodijas, jei tas šūdelis nebežiūri į ją. O šūdeliui galvoje košė. Jis pats nežino, ko jis nori, o ko ne. Įsimylėjusiai merginai lig mirties įdomu, ką jis sakė, kur buvo, į ką iūrėjo, apie ką galvojo. Jei Slaviko ilgai nuo darbo nėra, man kaip be narkotiko blogai. Aš kankinuosi. Parėjo namo, Kaip špricą įdūrė į veną – man gerai. Išėjo – vėl blogai. O yra moterys – karalienės. Mama pagimdė, išaugino – ir gyvena be vergystės. Geras vyras – gyvena su juo. Pijokas, žemės brūdas, ne šeimininkas – von lauk! Meilė duoda ir daug džiaugsmo, laimės, bet daugiau liūdesio, kartumo, nusivylimo, skausmo, ašarų. Juk gyvenau aš be Slaviko, valgiau, dirbau, šokau ir dainavau. Ir buvo visai neįdomu, kur jis Ukrainoje eina, ką daro, apie ką galvoja. O dabar aš kaip vergas esu supinta nematomais siūlais, grandinėm. O juk esu gimusi viena, laisva ir numirsiu viena. Labai gerai, jei tavo mylimas žmogus yra tvarkingas, gražus ir geras žmogus. Dabar aš norėčiau būti savo mamos dukra. Ir mama savo vaikų. Bet ne belaisvė kokio tipelio, kuris kur nors ant mėšlo krūvos gers, gaus per snukį, o aš namuose mirsiu į žemę: oh oh šūdelis parsivilks namo su aptamsėjusiomis nuo myžalo smegenimis. Šauks ir barsis, apie ką nuo ryto ir neatsimins. O aš raudosiu visą naktį, nuo žodžių, iškritusių nuo durnos galvos? Nuo besmegenės, smirdančios burnos?
Bet aš niekados nebuvau karalienė. Aš niekados gyvendama su vyrais nebuvau laisva, nepriklausoma moteris. Negalėjau pakilti aukščiau savo vergystės, nelaisvės išgalvotos. Va taip. Gyvena gi kitos moterys vienos. Nereikia, sako, jog aš kentėčiau nuo mušimo, pažeminimo, išmainymo. Reikia, sako, taip savęs neįvertinti, nemylėti, leisti save kankinti. Bet, Žana, jei yra geras žmogus, jei su juo gera gyventi, dirbti, auginti vaikus – laimė. Yra su kuo pakalbėti, važiuoti, pirkti, parduoti. Bet jei kiekvieną dieną moteriai nepatenkintas veidas, skauda širdį, nemalonios mintys – geriau gyventi vienai, jei galima. Aš prie viso to – savo vergiškumo, du kartus sugebėjau nutraukti tuos baisius ryšius. Juk gyvenimas man vienas. Kodėl man reikia paaukoti save kokiam tai žemės brudui. Juk dėl Silvos tėvo bėgau, miriau žemėn, o juk gyveno vienas pirties namely apie 30 metų. Vienas, niekam nereikalingas pijokas. O man atrodė, jog jei tik jis išeis nuo manęs, grobs jį gražuolės, neš ant rankų, laižys ir mirs nuo laimės. Nė velnio! Aš tik savo galvoje buvau sukūrusi išgalvotus dievus. Atrodė: jei išeis, paliksiu viena, žemė persprogs per pusę ir aš nukrisiu į prarają. Nė velnio! Gyvenime yra daug gražių, įdomių vyriškių, net sulyginti su juo negalima. O aš galvojau – vienintelis. Nėra nepakeičiamų žmonių.
Nu vot, vėl prirašiau tiek daug. Myliu dar savo vyrą, gyvenu, o vietomis, atrodo, kai geria, nekenčiu ir esu nelaiminga. Bet jis nori gerti ir spogti į žemę, kas gali uždrausti? Lai sprogsta. Visiškai laimingų šeimų nėra. Tai šis, tai tas.
Sudie, brangioji, Žana. Laikykis. Nelengva tavo dalia. Bučiuojam visus. Olga, Slavikas.

1999 balandis. Štai ir užaugo tavo sūnus ir išėjo (ginti Tėvynės) tarnauti Tėvynei. Kur buvus nebuvus, Žana pagauna save, galvojančią apie sūnų. Pleputis, naivus, muštis nemoka, akiniuotas, kaip jam seksis tarnyba? Laiške rašo, kad viskas gerai, kad visi draugiški. Nesitiki. Nenori mamos liūdinti...
Gegužis. Pats sodų žydėjimo metas. Pats gamtos gražumas. Ateina Silvos laiškas. Olgai blogai. Ligoninėj. Nusiminusi. Štai kodėl Olga taip ilgai neparašo! Žana skambina duotu telefonu. Deja, Olga nepasiduoda guodžiama. Jai viskas bus gerai. Daktarai išgelbės. Tik nenusimink, Žana, mes dar pašoksim.
Olgai nelabai gerai. Netenka kojos didžiojo piršto. Juokauja, kad batai tapo per dideli. Juokas pro ašaras. Cukraligė… Ir akys ir kojos nebe tos. Ir gyvenimas nebe tas.

Pavasaris užgriuvo nepabaigiamais darbais. Žana pasijuto besilaukianti. Taip nelaiku. Vaikelis gimtų lapkrityje. Į žiemos šalčius. Gal ir gerai. Žiemą mažiau darbų, daugiau dėmesio vaikeliui skirs. Atvažiavo kaimynas pasėti miežių. Povilas renka akmenis nuo dirvos, Žana stojosi ant sėjamosios. Diena šalta, vėjuota. Plonai apsirengus, vėjas kiaurai rūbus košia iki pat kaulų. Pabaigus sėti, Žana jaučiasi tokia išsekusi, kad nebejaučia nei šalčio, nei vėjo. Naktį pabudo nuo plėšiančio skausmo. Išsikvietė greitąją. Ligoninė. Išvalymas. Nebebus vaikelio. Nebebus sūnelio. Vėl nepabaigiami darbai. Nebemoka Žana šypsotis, nei verkti. Eina lyg robotas, kol dar kojos lenkiasi, kol pirštai riečiasi, kol akys kelią rodo. Paprašiusi, kad Povilas į pieninę pieną vežtų, sulaukia:
– Aš ne vergas. Kada man pailsėti? Papjauti nori mane su darbais? Imk peilį ir rėžk! Greičiau bus!
„O kada man pailsėti? Kada!?“ Norėjo šaukti Žana. Tik žinojo, kad tai bus balsas tyruose. Bus iškeikta, iškoliota, su purvais sumaišyta. Sukando dantis ir toliau dirbo. Žmogus, ne mašina. Sveikata silpo. Tas bjaurus aštrios plutos jausmas šalia ryklės kasdien nedavė ramybės. Važiavo pas šeimos daktarą. Tasai įtarė esant vėžį. Pasiuntė išsitirti pas Vilniaus onkologus. Nuvažiavo autobusu. Stotyje nusipirko Vilniaus miesto planą, pasisamdė taksi ir nuvažiavo į ligoninę. Tą pačią dieną namo grįžti nespės. Tikėjosi, kad gal guldys ligoninėn. Per keletą valandų padarė keliolika tyrimų. Tuoj pat buvo ir atsakymai. Rezultatai pradžiugino ir nuramino Žaną. Ją konsultavęs profesorius juokaudamas pasakė:
–Kuris ten gydytojas jus siuntė čia, tai grįžusi jam pasakyk, kad vėžys greičiausiai jį patį graužia. Tos krypties visi tyrimai kuo puikiausi. Nėra jokių pretenzijų. Tas jausmas gali būti nuo nervinio išsekimo arba… seilių liaukoje pradeda formuotis akmenukas, bet jokiu būdu ne vėžys.
Iš ligoninės Žana išėjo geros nuotaikos. Kadangi buvo jau pavakarys, nutarė pasiekti Jono namus. Prisėdusi ant suolelio , miesto plane susirado onkologinę ligoninę, po to Jono gatvelę. Pasirodo ne taip jau toli. Sekdama planą nesunkiai surado reikiamą namą ir paskambino į duris. Jonas labai nustebo ją pamatęs. Priekaištavo, kodėl nepranešė, kad atvažiuos, būtų pasitikęs. Tuoj užkaitė kavos, vaišino sausainiais. Žana nemėgo kavos, bet nedrįso atsisakyti. Atsargiai siurbė… kava buvo skani. Gal , kad Jono taisyta?Išsikalbėjo. Iš darbo grįžo Janina.
–Žmonele, mes turim viešnią!
–Malonu! Tuoj paruošiu vakarienę.
–Mes kava mėgaujamės.
–Puiku, Jonai. Reikia Iloną pasitikti ir nuvežti į treniruotę. Žana, tu alkana?
–Oi ne. Nebuvau alkana. Sausainių prie kavos valgau.
–Jei taip, tai gal nori su Jonu pavažiuoti? Nesimatėt seniai. Turit kalbos gi.
–Jei Jonui netrukdysiu…
–Tai važiuojam! Pamatysi, kokia mano dukra karatistė.
Kol Ilona buvo treniruotėj, Jonas aprodė Žanai sporto mokyklą, paskambino Elytei ir paprašė atvažiuoti. Staigmeną turįs. Po to skambino Janinai, kad paruoštų daugiau maisto. Svečių bus.
Vakaras pralėkė labai greitai. Rytojaus dieną Jonui buvo laisvadienis, tad priprašė Žaną dar pasilikti. Abu išvažinėjo beveik visas Vilniaus bažnyčias. Apsilankė ir Katedroj. Prisigretino prie moksleivių ekskursijos ir su jais išvaikščiojo visus Katedros požemius. Pamatė Barboros Radvilaitės ir kitų kunigaikščių karstus. Jonas pietauti Žaną nusivedė į kavinę, kur ir prezidentai savo svečius vaišiną: „Pas Ritą“. Užsisakė keptų šonkauliukų su raugintais kopūstais ir blėkos sriubos su ausytėmis. Jonas stebėjosi kas tai per sriuba? Atnešė raudono, burokėlių skonio skystimo su vienu raitytu kleckiuku iš miltų. Skonis buvo geras, gaivinantis. Lyg šaltibarščių. Pietūs dviem kainavo 50 litų. Žanai tai vos žado neatėmė. Tokie pinigai! Grįžus namo, Jonas su plačia šypsena pasigyrė Janinai:
–Spėk, ką valgėm pietums?! Neatspėsi! Blėkos sriubos.
–Kas tai per daiktas? – nustebo ir Janina. Papasakojus, ėmė juoktis. – Na ir pavadinimas.
–Ryte Jonas anksti išėjo darban. Į autobusų stotį nuvežė Janina. Prie autobuso jau laukė Jonas. Visi trys apsikabino, atsisveikino. Jonas padovanojo aštuonių spalvų tušinuką atminimui. Visą kelią Žana šypsojosi, galvodama apie savo viešnagę. Išlipo Viekšniuose. Pasitikti atvažiavo Povilas. Pats už vairo. Pagėręs. Nuotaika iš karto sugedo. Ir nebijo žmogus taip rizikuoti.
–Tai ką ten tau rado?
–Tau neįdomu. Žinok, dar greit mano smerčio nesulauksi…
–Ak tu, kurva. Kaip žmogaus klausiu, o ta sterva nė atsakyti nesivargina.
Namuose vėl užgriuvo darbai. Nesiskundė niekam. Jėgų teikė prisiminimai apie Joną. Ėjo, mynė, plušo. Laukė žiemos, kaip išganymo, bet atėjo vasara.
Daržų ravėjimas. Šienapjūtė. Mažos dar dukrelės, bet padeda, kiek jų jėgos leidžia. Atvažiuoja Adelė su šeima padėti darbuose. Stasys pasilieka ilgesniam laikui. Povilui niekas neįtinka. Tai mažai dirba, tai daug ėda, tai jo neužjaučia. Ypač Žana, amžinai sugadina nuotaiką nuo pat ryto suplanuodama dienos darbus. Lekia karštos birželio dienos. Mama su anūkėmis daržuose. Žana, Povilas ir Stasys pievose. Visur reikia darbo rankų. Nuo saulėtekio iki saulėlydžio nėra atokvėpio. Kol Žana skalbia rytais, kol dieną taiso valgį ir liuobia gyvulius, vyrai sėdi pavėsy ir krapšto dantis. Atsilaisvinus Žanai nuo namų ruošos darbų, Povilas išsiveda arklį, stumia atbulą į ienas. Veš šieną namo. Taiga muistosi, nesiduoda kinkoma. Povilas užsimoja kumščiu. Pripuola Žana, paglosto kumelės kaklą, iš kišenės ištraukia duonos plutelę. Kol Taiga kramsnoja, Žana užmauna pavalkus, užneria strungus, pariša ienas. Važiuoja pievon. Ten abu vyrai iš pradalgių meta šieną vežiman, Žana mina, skuba. Prakaitas užlieja akis, šieno dulkės graužia gerklę. Jau aukštai, jau vyrai nebepasiekia šakėmis paduoti. Priveržiama kartis. Žanai pameta vadeles. Žana mato tik Taigos ausų galiukus. Lauko keliukas nelygus, provėžuotas. Pataikys vežimo ratas į duobę ir amen. Tada krauk vežimą iš naujo ir klausykis Povilo keiksmų: kokia nevėkšla, ištižėlė, niekam tikusi… Žanai sekasi. Per visą vasarą neišvertė nė vieno vežimo. Parvežus paskutinį, rodos dangus kitom spalvom nušvito. Atokvėpio vis tiek nebuvo. Daržai, ravėjimai, gyvuliai, namai.
Per tuos darbus nė laiškų niekam nebe parašė. Ir gautuosius naktimis tik paskaitydavo. Vieną lietingą dieną išsitraukė gautus laiškus. Pirmasis papuolė viršininko: liūdna žinia – pasikorė Milda. Našlaitė nuo paauglės metų. Alkoholikė. Ne kartą Bandė išbristi iš to purvo, deja – neužteko jėgų. Toliau rašo, kad sesuo ligoninėj, o jos sūnus pijokas ateina kasdien ir iš ligonės mamos spintelės susirenka lauktuves, kurias atneša lankytojai. Dar pinigų išprašo. Kur pasisuksi, ką beišgirsi – visur tik degtinė… „Baigsiu rašyti, nes kaip tik daug prirašau, tai ir atsakymo negaunu greitai. Tu būt, kol įskaitai mano rankraštį, prisinervoji ir nebenori man atrašyti. Juokauju. Žinau, brangioji, kad turi begales rūpesčių ir darbų, vargų ir visokių nemalonumų, Tai ir nesistebiu, kad pamiršti parašyti.“ Rašo Žana atsakymą, nutylėdama savo vargus, nesiskūsdama nuovargiu. Kas belieka?
Pasiima sekantį laišką –Olgos. Kiek ten kančios, kiek skausmo, nevilties, baimės ir tikėjimo, kad viskas dar gali būti gerai. Iš kur moteris semiasi dvasios jėgų tokioj būklėj dar ir kitus užjausti? „Į operacinę mane vedė Angelė ir Ruslanas. Žadėjo nupjauti visą koją. Aš raudojau, kaip iš proto išėjusi. Po operacijos jau ant neštuvų. Šalia ėjo Slavikas. Bučiavo mano rankas ir raudojo, kaip mažas vaikas. Palatoje, lovoje, kai jau paguldė, Slavikas nukrito ant kelių ir bučiavo mano kojeles nuo kelių iki pėdų. Lai gangrena toliau neitų, lai taip baisiai neskaudėtų. Nupjovė vieną pirštą.
Vieną rytą pabudus pamačiau, jog vienos kojos pirštas paliko mėlynas, juodas, o koja aukštyn šliaužė graži ir baisi, kaip tropikų gėlė – gangrena. Mėlynai juoda su raudonais kraštais. Koja sutino, skausmas buvo toks, jog ištikęs širdies infarktas nebesijautė. Kojos skausmas permušė viską. O ežeruose prie namų plaukioja gulbės ir antys. Laksto ir krykštauja vaikai. Vaikšto įsimylėjusios poros. Ten...ten laisvėje, laisvoje nuo skausmo šalyje. O čia… Čia nuo prakaito sulipę plaukai, išverktos akys, nuo šaukimo ir dejavimo sausa burna. Per perrišimus chirurgas su skalpeliu ir žirklėmis pjauna, valo negyvas mėsas. Pjauna per gyvą, šviežią mėsą. Aš šaukiu, grobiu jam už nugaros. Po to pusę valandos pas mane isterija. Aš blaškaus, verkiu. Koja dega kaip ugny. Skausmą nuimantys špricai ir biškį viskas nurimsta. O nuo kito ryto vėl tas pats. Jau trys savaitės, 21 diena. Žaizda negyja, pūna. Išsaugos man koją ar ne. Niekas nežino. Angelė kas dieną slaugo, valo mane, išneša viską. Slavikas kas dieną pas mane. Ateina Slaviko giminės. Buvo ir kadaise buvę bendradarbiai, kaimynai. Silva skambina po du kartus per savaitę. Draskosi Silva ten prie ragelio: „Mama, dovanok, kad išvažiavau. Juk aš turėjau stovėti šalia, turėti tavo rankas, kai tu mamą šaukei. Šaukti su tavimi kartu, paduoti vandens, slaugyti...“Mano saulutė, mergytė mano, ką čia jau bepadėsi. O praeitą pavasarį Karlas mus vežė į Venspilį. Tą dar laimingą pavasarį. Pilni laukai gandrų. Pievos kaip auksu apipiltos kiaulpienėm. Pas Silvą gražus stalas. Valgėm, gėrėm, dainavom, važiavom prie jūros, po miestą. Ten, tą laimingą pavasarį...O čia… čia po operacijos… O skausmas, kaip budelis, kaip karalius, kaip ponas eina iš vienos palatos į kitą, nematomais pirštais gnaibo, duria, plėšo, drasko kūnus ir džiaugiasi matydamas šaukiančias, klykiančias burnas, mėšlungiuose susuktus kūnus. Oi, oi ach, ach! Vot tokie mano teatrai, baliai. Ačiū, kad paskambinai. Laiminga girdėjusi tavo balsą. Aš dabar bijau, kad Fridis bėgios nuo vienos prie kitos, jei Genė jį priims. Juk jis myli Genę. Ona tik dėl darbo. Pragers Genės pensiją, išvilios… Aš visą laiką labai mylėjau ir myliu Irutę. Labai su Silva džiaugėmės, kad jai yra gražus namas. Lai ji yra laiminga. Man visados buvo labai malonu ją matyti ir girdėti. Ir Kęstas labai patinka, ir mergytės. Sesuo Natalija turbūt buvo pati gražiausia iš mūsų. Jei mus visas tris sulyginti amžiuje...vot visoms trims po 19 metų. Zoselė irgi buvo graži. Bet kaimas, sunkūs darbai, amžius daro savo. Zosei 78, Natalijai 73, man 60. Aš išlošiu tuo, kad esu jaunesnė ir miestietė. Vot taip ir voliojuos lovoje. Kai tik koja apgis, gydysiu akis. Esu visai apakusi. Kaip per miglą matau.
Vasara, šilta. Gal bus perkūnas, žaibai? Žemė apsinaujins, lietumi apsiplaus, vėjais išsivėdins. Bus gerai. Gruntas nuo perkūno smūgių sudrebės, sujudės, apsinaujins...ar sodini gėles, ar myli jas? Kokios? Melsvos, geltonos, baltos, raudonos? Pati esi miela ir graži, kaip gėlytė. Ach, kaip gerai...Saulius armijoje. Bus vyriškingas, stiprus, gražus. Lai tik negeria. Ir vis galvoju, kodėl jaunam žmogui ligi 30 metų, reikia taip gerti, taip ryti tą myžalą. Taip kiekvieną dieną pilti į tą snukį, jei jau reikia gydytis tokiam jaunam žmogui. Ar kiekvieną mėnesį mirė vaikai? Ar buvo kas mėnesį laidotuvės? Ar gavo kokį pasakišką iš Amerikos palikimą nuo tetos milijonierės, ar gavo Nobelio premiją ir nežino, kaip ją išnaikinti? Pas mus čia prie degtinės krautuvės stovi tokie su stiklinėmis akimis, su šunies snukiais. Moterys nusigeria greičiau. Žmogus nori kiekvieną dieną šventės, baliaus. Taip nėra. Jei geri retai – šventė, jei kiekvieną dieną – šventė palieka pragaru, kančia. Už viską reikia mokėti ant šios žemės baisia kaina.
Beržai turbūt patys gražiausi medžiai. Balti kamienai, gražūs lapai. Ir pirtyje gerai, ir kvepia skaniai. Ach! Kad tik skausmas pamestų mane. Kad… Bučiuoju, Olga. Rašyk.


Rugpjūtis...visi darže rauna piktžoles. Gelbsti bulves. Temsta lyg prieš lietų, bet debesų danguje nėra. Žydra padangė, tik saulės kraštas tamsus. Tamsėja vis didesnė saulės dalis. Saulės užtemimas!Žana pamena girdėjusi per žinias, kad bus pilnas saulės užtemimas. Tai va kaip atrodo. Tilo nutilo paukštukai lyg prieš audrą. Nurimo ir vėjas. Padvelkė vėsa. Neilgam. Tuoj atsilaisvino nuo šešėlio saulės kraštelis ir vėl triukšmauja paukščiai, zyzia įkyrios musės. Pasigrožėję neįprastu gamtos reiškiniu vėl visi palinko virš vagų, raudami nepageidaujamus, nesėtus ir nesodintus augalus. Netruks prabėgti rugpjūtis. Mergaitėms vėl mokykla. Reikia naujų rūbelių, batų, sąsiuvinių. Ar užteks viskam pinigų? Turi užtekti. Turi užtekti… Bus ženklinami galvijai. Nebebus vagims peno… argi? Parduoti neparduosi vogto gyvulio, o papjauti ir suvalgyti, kodėl ne? Kaip apsaugosi nuo vagių? Niekaip. Rovė Žana usnis ir mintijo liūdnas mintis. Ieškojo kokios nors išeities. O kad tų pinigėlių iš kur gautų uždirbti, bet iš kur ir kaip? Pardavinėti save? Tikrai...ne. Kaip į akis namiškiams pažiūrėtų? Nesąmonė. Ne ne. Dar visas mėnuo. Ką nors sugalvos. O visgi gal? Ne, ne… kokia gėda! Užėjo karščiai ir sausra. Buroklapių kiaulėms palaužyti įmanoma tik ankstų rytą. Kitu metu lapai lyg skudurai guli lysvėse. Žemė, lyg pelenai, dulka vos palietus. Anksti nudžiūvo bulvės, sunoko javai. Atėjo kūlimo metas. Netikėtai savaitgaliui iš kariuomenės grįžo Saulius. Kaip tik tą dieną nukūlė javus. Per visą naktį valė grūdus, nešė, pylė į iš anksto paruoštą sandėliuką. Trise greičiau. Iki aušros pabaigė. Povilas su Sauliumi nuėjo gulti, o Žana dviračiu išvažiavo ganyklon karvių melžti. Reikia suspėti pieninėn pieną priduoti, pusryčius vaikams paruošti. Grįžusi iš pieninės, rado mamą blynus bekepančią. Apliuobusi kiaules, žadino vyrus. Laikas Sauliui išvažiuoti, kad laiku spėtų į dalinį. Pavežusi sūnų iki Mažeikių ir pamojavusi išvažiuojančiam autobusui, grįžo namo. Prigulė pailsėti ir nugrimzdo į sunkų miegą. Pabudo nuo įkyraus telefono skambučio. Po pokalbio linksma ir žvali ėmėsi kasdienių darbų.
– Povilai, ryt turim jau kasti bulves. Antradienio vakare atvažiuos supirkėjai. Bus pinigėlių vaikams rugsėjo pirmai.
– Nu ir kask sau. Man dar visi šonai skauda nuo grūdų tampymo. Jokio poilsio. Kaip juodas negras!
Bambėjo iki pat vakaro, bet ryte ratuosna įsimetė plūgą ir po sočių pusryčių visi patraukė į bulvių lauką. Iki pietų prikrovė pilną vežimą maišų. Taiga tempė įsiręžusi, į kalniuką pabėgėdama. Mama nėjo namo pietauti. Kojos per silpnos vaikščioti. Žana jai į lauką atnešė pavalgyti. Karšta, saulė kepina be gailesčio. Mergaitės murzinos, tik akytės blizga. Tėvas vis nepamiršta jų paraginti:
– Greičiau, greičiau. Atsiliekat. Ėst ir gražiai rengtis norit? Norėkit ir užsidirbti!
Kaip čia gražiau rengsies, kai visi rūbeliai kitų nešioti, išaugti, suvežti, sudovanoti. Net tokius tėvas prikiša...
Dvi dienos įtempto darbo. Kalnas bulvių kieme. Gerai, kad nelyja. Netemps į sklepą. Vakare atvažiuoja sunkvežimis. Maišų su bulvėm tampymas ant svarstyklių, į sunkvežimį. Supirkėjai atvažiavo dviese. Tai labai gerai. Greit buvo sukrautos visos bulvės, atskaityti pinigėliai.
–Penktadienio vakarui turėsit tiek pat?
–Turėsim, – užtikrina Žana. Ji džiaugiasi. Nupirks dukroms batukus. Sukneles, megztukus. Ne. Suknelės bus ir iš labdaros gerai. Megztukus pati numegs. Paltukų labiau reikia. Reiks ir žieminiams batams pataupyti. O dar karves teks ženklinti. Visur tas pinigas reikalingas. Taip ir eina Žana, pluša, ragina Povilą. Atgal gauna keiksmų krūvą, priekaištus, kad poilsio nėra, kad jo nemyli, kad laiko blogiau nei šunį, neužjaučia, kad krauna darbus be galo, be krašto. Žana nutyli, neatsako į keiksmus, tik kietai kumštyje suspaudžia skaudančią širdį ir savyje pasako: „Pakentėk, tuoj ateis žiema, palengvės“.
Atėjo ruduo. Sausas, šiltas. Prasidėjo gyvulių ženklinimas. Vieną spalio pabaigos vakarą ir į Žanos kiemą įsuko veterinarijos mašina. Suvėrė karvėms auskarus. Surašė dokumentus. Pasiėmė pluoštą pinigų.
Tą vakarą nieko nespėjo paruošti vakarienei. Turėjo silkės, tad išvirė bulvių su lupenomis, pakepė obuolių. Nusidirbus, išalkus, viskas skanu. Pavalgę susėdo pažiūrėti serialo: „Prosto Marija“. Mamai ėmė skaudėti skrandį. Stipriai, net prakaitas išpylė. Žana taisė sodos vandens, lašino vidurių lašų. Lyg ir geriau.
– Iškviesiu greitąją…
– Ką tu. Praeis. Padauginau valgio ir tiek. Silkė su obuoliais pjaunasi. Praeis. Jau mažiau skauda. Eikit miegoti. Ir aš einu. Pamiegosim, ryt vėl viskas bus gerai…
Naktį Žana pabudo nuo nemalonaus sapno. Mato, kaip per kambarį plaukia įrėmintas mamos portretas. Šonu, gulom. Mamos veidas nutįsęs žemyn. Lūpos ir žandas perkreipti, rodos, tuoj išsiverš iš rėmo ir nutikš žemėn lyg tirpstantis žvakės vaškas. Nespėjusi gerai suvokti, kas ją privertė pabusti, vėl užmigo. Suklykęs žadintuvas bemat ją pastatė ant kojų. Žaibu praskriejo mintis apie sapną. Puolė į mamos kambarį. Pirštų galais pritykino prie lovos. Mama gražiai guli pasikišusi delną po žandu, tik ta spengianti tyla… atsargiai paliečia neuždengtą ranką – šalta, kaip ledas. Tada paglosto veidą ir supranta: mama mirusi. Nebėra mamos. Sapne išeidama atsisveikino ir neleido jai pabusti. Kai sapnavo jos portretą, tuo metu mama išėjo. Parklupo Žana ant kelių, įsikniaubė į mamos patalus ir mintyse save kaltino: „kodėl paklausiau mamos? Kodėl nekviečiau greitosios? Gal būtų išgelbėję..?“ Atsistojo sustingusi, bejausmė, lyg robotas grįžo į miegamąjį. Pabudęs Povilas nepatenkintas burbtelėjo:
– Ko neini karvių melžt?
–Mama mirė…
–Aaaaaaa!!!! Aaaaaaa!!!!!! – Ėmė šaukti Povilas. – Pabudo mergaitės. Žana puolė raminti dukras. Paaiškino, kas nutiko, kaip joms elgtis dabar.
Laukė gyvulių liuoba ir laidotuvių rūpesčiai. Visas tas dienas, padedama kaimynų, Žana ėjo, prašė, važiavo, pirko, rūpinosi viskuo. Stovėjo prie mamos karsto. Grįžo Saulius, pagelbėjo darbuose. Povilas nuolat sukosi savo namiškių tarpe, gurkšnojo samanę, nes jo artimieji buvo prisivežę. Gyvuliai, vaikai, lankytojai, maisto gaminimas, organizaciniai darbai… viskas Žanai. Antros dienos vėlų vakarą, po kalnų giedojimo ir naktipiečių valgymo, Regina su savo mama ir baba nuvarė Žaną miegoti.
–Tau reikia pailsėti. Rytojaus nebe ištversi. Mes pabūsim prie velionės. Eik, prigulk.
–Galvojat, galėsiu užmigti?
–Negalvojam, tik norim, kad pagulėtum, pailsėtum. Ryt sunki diena.
Regina palydėjo Žaną į antrą aukštą ir apkamšiusi antklode, paliko miegančią. Ant grindų paklotuose guoliuose miegojo ir kiti laidotuvininkai. Kiek miegojusi, kiek ne, Žana pajuto atėjusį Povilą. Tas mėgino ją nurengti, reikalavo, kad atliktų žmonos pareigas.
–Tu proto netekai? Persigėręs? Prie žmonių, per laidotuves? Tu žmogus ar gyvulys? Gėdos ir padorumo nė lašo… – Žana pakilo, jėga ištrūko iš vyro gniaužtų ir nuėjo žemyn. Lipdama laiptais dar išgirdo:
–Kurva, tu... netikša, nenaudėlė! Kas tu per boba, žemės kirmėlė, brudas!
Atsipraususi šaltu vandeniu, Žana nuėjo prie karsto.
– Nesimiega. – Pasiteisino. Sėdėjo galvą atrėmusi į sieną ir nė nepajuto, kaip užsnūdo. Pabudusi pamatė, kad guli ant suolo, šalia karsto, o jos galva ant Reginos mamos kelių. Pasikėlė. Skaudėjo visą kūną. Regina apkabino ją, priglaudė prie savęs ir pasipylė ašaros. Paskui Žaną pravirko visos. Verkė apsikabinusios, susispaudusios, pasikūkčiodamos.


Per kiemelį ėjo, tolumon žiūrėjo.
Šildė ją saulutė, glamonėjo vėjai.
Mamos švelnios rankos, mamos meilios akys…
Su mama dienelės lengvos, kaip plaštakės.


Išaugino dukrą, anūkes augino…
Kaip pati gyveno? – Vienas Dievas žino.
Kas Tave, Mamyte, vakarą tą šaukė?
Kas Tavęs, brangioji, vakarą tą laukė?


Mėnuo supo žvaigždę, debesy lingavo.
Tu padėjai ranką po žandeliu savo,
Užmigai taip saldžiai… O ant kito ryto
Mamos nebebuvo. Skaudžiai verkė dukra…


Angelas ant rankų nunešė į rojų
Sielą – baltą paukštę Viešpačiui po kojų.
O širdie, nurimki, – sielvarto užtenka
Naktimis kuždėsi mamos vardą šventą.


Ji stovės prie durų, lauks tavęs prie vartų
Tu girdėsi šaukiant savo vardą šimtus kartų.
Prie užkloto stalo giminės, degs žvakės
Tau visur vaidensis mamos mielos akys.


Jau žiema per pievas, per laukus atėjo
Visos mamos gėlės sode nužydėjo.
Tie žiedai nuvyto po sniegu ant kapo.
–Jau žiema atėjo, – Kaimo žmonės sako.


Neliūdėk dukrele, ir neverk, mažute,
Mama rodys kelią, kaip nakty žvaigždutė.
Ji padės gyventi, ji padės kentėti,
Ji padės tau visas kliūtis nugalėti.


Kas vyko toliau, Žana mažai ką prisimena. Vadovavo svetimi žmonės. Seserys laikėsi atokiai. Didžiausias krūvis teko pakviestoms šeimininkėms. Po gedulingų pietų visiems išsiskirsčius, Žana atsidėkojo ir atsilygino šeimininkėms. Prašė, kad tos pasiimtų sau visus maisto likučius nuo gedulingų pietų. Šeimininkės stebėjosi tokiu elgesiu ir atsikalbinėjo, bet supratusios, kad Žanos neperkalbės, nusileido ir pasidalinusios išsinešė namo likusį maistą. Atsidėkodamos iškuopė ir sutvarkė namus. Žana vaikščiojo po namus stiklinėmis akimis, nematydama nei išsigandusių dukrų, nei besikeikiančio vyro. Lyg užprogramuotas robotas, ruošė jovalą, šėrė gyvulius. Atsisveikindamas sūnus, apkabino, ilgai laikė mamą glėbyje, jautė jos sielvartą, bet nerado žodžių jai paguosti.
– Eik, sūnau, pavėluosi. – stumtelėjo sūnų nuo savęs. – Nesijaudink dėl manęs...išgyvensiu.


Vėl kasdienė rutina įsuko Žaną į darbus ir rūpesčius. Tik pasiutiškai imdavusi plakti širdis priversdavo stabtelti ant pusės žingsnio ir beviltiškai gaudyti orą. Šeštadienio naktį pasidarė taip blogai, nebe padėjo jokie lašai. Labai skaudėjo širdies plote. Ėmė krėsti drebulys. Pažadino vyrą, prašė, kad nueitų pas seselę, bet tas tik nusikeikė, kad trukdo miegoti ir užsitraukė kaldrą ant galvos. Tada paprašė dukrų. Tos persigandusios dėl mamos, bijodamos nakties tamsos ir garsiai verkdamos, bėgo per kaimą ir veikiai parvedė seselę. Toji pasiklausiusi širdies, suleido kažkokių vaistų. Sėdėjo valandą prie lovos ir laikė Žaną už rankos. Dukros stovėjo seselei už nugaros ir pilnom baimės akimis stebėjo seselės veiksmus. Skausmas pamažu atsitraukė. Žana nusišypsojo dukroms:
–Mano mažutės. Ačiū jums. Man jau viskas gerai. Eikit miegoti…
–Mamai jau gerai. Jūs labai šaunios. Eikit miegoti. – Paragino ir seselė. Mergaitėms sugulus, tyliai pasakė – Nejuokauk, Žana. Ryt pat važiuok į priimamąjį. Tau reikia rimtai gydytis.
Žana paklausė seselės. Nuvažiavo. Ją apžiūrėjęs gydytojas, patarė kreiptis į šeimos gydytoją. Dviem dienom davė vaistų ir griežtai uždraudė sunkiai dirbti. Grįžusi rado karščiuojančią Mortą. Kvietė seselę, toji, išklausiusi mergaitės plaučius iškvietė greitąją. Morta atsidūrė ligoninėjė. Plaučių uždegimas. Pirmadienį pati Žana šeimos gydytojo dėka buvo paguldyta ligoninėn, nervų skyriuje. Povilas nesitvėrė pykčiu:
–Ligašai, kurvos, nenaudėlės, padlos. Man vienam ūkyje. Persiplėšiu gal. Guli pizes išvertusios. Kurortus provija, o aš čia galuotis turiu nuo darbų.
Po dešimties dienų įvairių procedūrų Žaną išleido namo.
–Ne širdis tavo kalta, – pasakė gydytojas atsisveikindamas. – Tau reikia kreiptis pas psichologą ir gydytis depresiją.
Kreipėsi. Prirašė brangių vaistų. Nesakė Povilui kiek sumokėjo. Gėrė vaistus, dirbo toliau. Vienas tabletes nuolat nešiojosi kišenėje ir pajutusi širdies spaudimą gėrė. Kuo toliau, tuo labiau reikėjo didinti vaistų dozę. Pinigų, reikia pinigų vaistams.
Kalėdos. Nauji Metai. Nei geresnio valgio šventiniu laikotarpiu, nei nuotaikos. Juoda migla apgaubė namus. Diena vijo dieną. Tabletės, tabletės, tabletės ir baimė, kad kurią dieną sustos širdis ir dukros liks našlaitės. O buvo ir tokių dienų, kad labai norėjosi mirti ir kančioms galas.
Pavasarėjo. Adelės sesuo ieškojo vietos kur apsigyventi su vaikais. Nori palikti vyrą girtuoklį. Povilas pasiūlė apsigyventi antram aukšte, jei nori. Negaila, juk geram žmogui reikia padėti. Žana stebėjosi, kaip čia taip? Nesikišo, nieko nesakė. Tegu. Jai taip blogai su širdim, nežinosi, kada paskutinioji išmuš. Gal dukrom bus geriau. Vis nė vienos su despotu tėvu. Atšilus orams, pradėjo sėjos darbus. Staselė su vaikais padėjo, kiek išgalėdami. Povilas džiaugėsi. Vis lengviau prie darbų. Lai atidirba už nuomą.
Iš kariuomenės grįžo sūnus ir vėl pradėjo dirbti pas ta patį ūkininką, kaip ir anksčiau. Kartais parvažiuodavo namo dviračiu. Beveik visada su kvapeliu. Žana prašė, maldavo negerti, nepražudyti savęs. Saulius žadėdavo, prisiekdavo, bet vėl ir vėl su kvapu… Povilas džiaugėsi. Vakarienei statydavo butelį. Žanai išpylus degtinę į kanalizaciją, kviesdavosi Saulių pas išgeriančius kaimynus, ir, ten vakarodamas, džiaugdavosi, kokį „gerą“ sūnų užsiauginęs ir išsiauklėjęs:
–Jei ne aš, būtų šunims šėko nuėjęs pjauti. Dabar gi ir darbą dirbti moka ir išgerti nesibaido. Tikras vyras.


Žanute,
...nei pašaukti, nei pavyti, nei aplenkti, –
Perdegė kaip žaibas dar viena…
Ir išmokom trupučiu pasenti,
Trupučiu, vadinamu diena.
Išlėkė iš avilio prieš lietų
ir sugrįžt nespėjo. Ar begrįš?
Taip tuštėja avilys iš lėto,
Taip lengvėja avily korys.
Šiandien rasi, ko nesi pametęs,
Būsi tuo pačiu ir nebe tuo.
Tas dienų virtimas metais –
Kaip nuo kalno riedantis akmuo.
(P. Balčiūnas)
Gimtadienio proga nuoširdžiai tave sveikina ir viso ko geriausio linki draugė Regina.

Ak; mano Žana, Žanute,
Viskas bus gerai. Ant antros pusės karaliaus Saliamono žiedo buvo užrašas: „Viskas praeina“. Mūsų dienų filosofai pridėjo: „ir tas praeis“. Saulius didelis, po armijos. Lai padirba, pabėgioja, bet gerti blogai. Jis jau gali susirasti savo mergaitę ir apsivesti. Lai kuria savo šeimą, lai rūpinasi ja. Tu, Žanute, jau savo motinos rolę išpildei. Jei nenori klausyti, lai gyvena vienas pats. Ką tu gali padaryti? Nieko. Nė vienam niekas negali įsakyti, arba suvaldyti. Lig 12 – 14 metų. Toliau sunku. O po armijos jau ponas pats sau. Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi. Nesigraužk. Kad tik kokie pijokai neužmuštų. Ar nebus dabar tas draugų sumušimas gera pamoka? Lai judina smegenis. Aš galvoju, kad viskas bus gerai. „Viskas praeina, praeis ir tas“.
Už lango lietus. Verdu virtuvėje sriubą ir rašau laišką. Slavikas miega. Vakaras. 18 valanda. Šviesu. Lietaus lašai krenta ant stiklo ir lėtai šliaužia žemyn. Liūdna, nors gerai lietingą dieną sėdėti šiltoje virtuvėje ir nuo ketvirto aukšto stebėti, kaip vėjas siūbuoja beržą, lenkia krūmus ir žmonės eina greitai po lietsargiais. Visą savaitę buvo pas mus anūkė Arnela. Vakar Angelė išsivežė namo. Arnela mokosi plaukti nuo liepto su kitais vaikais. Įsibėga ir šoka į vandenį. Mokosi nerti. Nuo pradžių šoka ant kojų, o kartais neria galva į vandenį. Aš lyg ežero su šuniu ir anūke nuklybuoju. Žinai, aš mačiau Baltijos jūrą ir Juodąją jūrą. Ant kino ekrano mačiau okeanus ir vandenynus, bet ežeras ir upė man mielesni, nes apsupti krūmais, medžiais, pievomis. Vandenynas nuostabus, bet tik horizontas, vanduo ir dangus. O čia beržai, žilvičiai, klevai, alksniai, visokie krūmai daro vaizdą pasakiškai gražų. Ežere ar upėje ant bangų supasi baltos ir geltonos lelijos. Kraštus puošia nendrės ir ajerai. Juodojoje jūroje vanduo stipriai melsvai žalsvas, permatomas ir šiltas. Nuostabu maudytis. Tu nedrebi, kaip mūsų jūroje. Ten bangos audroje didžiulės, stiprios eina į krantą, kaip kalnai sugriaudamos ir naikindamos viską. Okeanuose ant ekrano – siaubas. Ten gamta duoda žmogui pajusti, koks jis mažas, bejėgis ir niekingas. Kaip skruzdytė.
Silva su Karlu paėmė namą už 85 000 dolerių. Ant 30 metų. Tokia baisi skola. Po 820 dolerių kas mėnesį reik mokėti. Nesirk ir nemirk. Silvai 41 metai. Tik 71 bus išmokėta. Bus vaikams. O kaip gyventi? Ar pas mus banke galima paimti skolą ir statyti namą, ir mokėti kas mėnesį su procentais? Imi vienokią sumą, o atiduodi žymiai didesnę. Procentai. Patricijai 15 rugpjūčio penki metai. Kalba angliškai, ispaniškai ir rusiškai. Maksimas lengvai įvaldė anglų kalbą. Ir jis kalba ispaniškai. Kuboje jau kalbėjo ispaniškai, bet čia Latvijoj biškį primiršo. Majamyje ir dabar Sarasotoje daug draugų kalba ispaniškai. Karlui sunkiau eina anglų kalba. Aplimk daug kas kalba ispaniškai ir jis su ta kalba apsieina. Silva labai gerai. Jos krautuvėje anglų kalba.
Naujienų didelių nėra. Gyvenam, kaip mokam, kaip sugebam. Jau pusantros savaitės esu grįžusi iš ligoninės. Nupjovė vėl vieną pirštą. Didįjį. Ką daryti? Gangrininė mirtis eina viršun ir viskas. Vienas pirštas buvo prakiuręs, sugydžiau. Vėliau nežinau nuo ko atsidarė žaizda ant didžiojo piršto. Ir žoles visokias gėriau, ir tepalais visokiais tepiau. Į polikliniką pas chirurgus ėjau. Valė, pylė vaistus, dūrė adatas, su lempom šildė, apspinduliavo. Važiavau pas bobutes. Užkalbėjo. Paskui ant Joninių koja sutino, temperatūra. Ligoninėje pas mus šeštadienį ir sekmadienį daktarai nedirba. Nuveža ir gulėk ligi pirmadienio. Slavikas išėjo į darbą. Aš paėmiau peilį, įkaitinau lig raudonumo ant dujų ir išdeginau žaizdą. Du kartus. Visa virtuvė smirdėjo degančia supuvusia mėsa. Paliko geriau, bet po trijų savaičių, kur ėjau į polikliniką, užsikrėčiau kažin kokia bakterija ir viskas nuėjo po velniais. Koja suputo. Temperatūra 40, skausmas baisiausias. Septintą ryto su greitąja Slavikas nusiuntė mane į ligoninę. Jam į darbą. Dešimtą atsiprašė ir buvo pas mane. Daktaras pasakė nežinantis ar koją ar pirštą pjauti. Aš šaukiau – pirštą. Sakė, lauk, operacija bus. Slavikas nei gėręs, nei ėdęs sėdėjo koridoriuje. Į operacijos salę vežė vis kitus. Palatoje su manim sėdėti jis nebegalėjo, nes nuo skausmo bėgiojau, dejavau ir verkiau. Su Silva kalbėjaus. Guliau ir kėliaus. Chalato kišenėj čiupinėjau dirželį ir galvojau: „Jei šiandien nenupjaus piršto, naktį pasikarsiu“. Kaip gyventi su tokiu skausmu? Pati su savimi kalbėjaus kaip durnė. Mintimis kreipiaus į Silvą. Sakiau: „Silva, nepyk, dovanok, bet nebegaliu nugyventi iki mūsų susitikimo pas tave Amerikoje, arba, kai tu atvažiuosi čia į Rygą. Mirtis eina viršum ir nieko padaryti negaliu“. Aie šeštą valandą vakaro atvažiavo su neštuvais vežti į operacijos salę. Aš nuo vežimo atsisakiau. Pati nubėgau ir užšokau ant operacijos stalo. Piršto nekenčiau. Prašiau pjauti greičiau, nes jis buvo skausmo ir baisumo priežastis. Atsibudau, kai Slavikas su vandeniu ir vata šluostė man lūpas. Sienos virto ir artėjo prie manęs. Seselių veidai buvo ilgi, bjaurūs, kaip arklių galvos, bet skausmo nebuvo ir aš juokiaus. Slaviko plaukai pabalo. Pražilo. Naktį išgulėjau. Nuo ryto paėmė toks piktumas, toks įniršis, kad praradau antrą pirštą. Atlėkė Angelė su dukra ir vyru. Buvo vaistai ir adatos, bet skausmo nebuvo ir buvo baisiai gerai. Paskui po dviejų, trijų dienų grįžo skausmas. Bet nedidelis. Dabar jau esu namuose dvi savaitės. Važiuoju ant perrišimų. Nupjauti nupjovė, bet kaip sugis? Negyja ir viskas. Nei į Lietuvą, nei čia Rygoje niekam neskambinau, nerašiau. Kam žmonėm nervus gadinti? Penkiolika dienų išgulėjau ligoninėje. Juk infarkto nebuvo. Daug lengviau. Gangrena eina viršun ir nors pasikark. Kraujagyslės ant kojų susiaurėjusios. Kraujas blogai praeina. Kojos apmirusios ir mažiausia žaizdelė, įplyšimas negyja ir pūna. Šešiasdešimt vieni metai. Nesu pati tiek baisiai nusenėjusi senutėlė. Norėčiau dar pagyventi. Norėčiau…
Buvau lauke su šuniu. Lietus. Pusė pirmos nakties. Aš rašau ne už karto, o po biškį. Tai sriubą verdu tai televizorių pažiūriu, tai į krautuvę nuklybuoju. Čia, namuose, atrodo, kad visi sveiki, o ligoninje tik veža ir pjauna, kaip kokius gyvulius.
Lietus. Kaip šieną į daržinę parvešite? Šlapia. Nu vis Fredis su Gene negyveno šiaip ar taip. Nuo pradžių visi šaukė, bjaurojo ją, kad nėra vaikų. Anė net mušė. Dabar šie vaikai niekam nereikalingi. Ji ir pirmąjį sūnų pirmajam vyrui paliko. Nežinau, kas ten buvo. O dabar visai pekla. Dabar turbūt džiaugiasi, kad Fridis vienas. Degtinė suardo ir sudrasko viską. Gaila man pražuvusios šeimos. Baisu. Nu Irutė rami, protinga. Kestis irgi. O pas mus su darbu taip pat blogai. Buvusios direktorės, vedėjos plauna indus ir grindis. Ir dar gerai. Ir tokio darbo neįmanoma gauti. Prie tarybų valdžios važiavo visi autobusai. Buvo darbai, dirbo mokyklos, valdžios įstaigos. Po mokyklų, institutų siuntė ir davė darbus. O dabar nežinau, kaip bus. Saujelė žulikų supuolė į deputatus, apvagia avinų bandas ir gyvena gėrybėse, vartosi užsienių kurortuose, atostogauja Bahamų salose, vilose, rūmuose. Ką gerti ar ėsti nebežino. O darbininkus kerpa, kaip avinus ir kerpa. Ubagystėje laiko. Ką daryti, nežinau. Kur eiti? Niekur. Blogai prastiems žmonėms.
Dabar apie prietarus, velnius. Skaičiau tavo romaną. Juokiaus. Dabar noriu tave paklausti: o tu pati tiki į prietarus, velnius, vaiduoklius? Ar gali naktį pati viena nueiti į kapines? Jei koplyčioje guli grabe lavonas, ar gali atidaryti koplyčios duris, uždegti žvakę, atidaryti karsto dangtį, nuimti nuo kaklo numirėliui auksinę, labai brangią grandinėlę? Dėl to reikia pakelti jo galvą. Vėliau uždaryti karstą, užgesinti žvakę, uždaryti koplyčios duris ir tarp kryžių, antkapių ramiai nueiti namo? Jei gali, tai turi nepaprastai sveiką, normalią nervų sistemą. Ar tiki į Dievą? Jei yra Dievas, yra ir Velnias. Jis Kristų, kai šis gavėjo 40 dienų dykumoje gundė. Jei yra Dievas ir Velnias, yra ir pomirtinis pasaulis. Tada yra ir vaiduokliai iš to pasaulio. Ar visa tai tik žmonių išgalvojimai, haliucinacijos? Baimė nežinios, tamsos, mirties? Nežinojimas sukelia daug išgalvojimų. Kaip paaiškinti tai: jei matai sapne mėsą – susirgsi. Jei matei muštynes – gausi žinią, ar atvažiuos kas. Jei muštynės su krauju – atvažiuos kraujo giminaičiai. Jei voliojiesi purviname vandenyje – liga, biednumas, o jei tave sapne vadina su savim numirusi mama, tėvas ar kitas numirėlis ir tu eini su juo – numirsi. Kaip ekstrasensai, žiūrėdami į nuotrauką, gali pasakyti gyvas jis ar numiręs. Kaip ligą rožę ar gyvatės įkandimą bobutė gali užkalbėti, užšnibždėti ir žmogus išgyja. Bet jei aš kalbėsiu dieną naktį jis numirs. Kur ta paslaptis? Kažin kokia Dievo ar Velnio duota jėga, kad ji ar jis gali taip išgydyti, bet aš ne. Aš jaunystėje tikėjau į Dievą. Mama tikėjo. Vėliau ne. Aš buvau ateistė. Kaip mokino ir įrodinėjo mokykloje. Aš skaičiau daug ir turbūt tik tą tarybų literatūrą. Jaunas protas priėmė tą, ką davė. Kur atsakymas? Kur teisybė? Prietarai. Jei motina ar tėvas prakeikia, vėliau ar anksčiau tas išsipildo. Kol esi jaunas, stiprus, savim tiki, o ne prietarais ar kokiais burtais. Bet sensti, silpnėji, ta nematoma aura (kūno spinduliavimas, energija, kuri tave apsupa, saugo,) silpnėja. Atsiranda kiaurynės toje nematomoje auroje ir per tas kiaurymes blogi palinkėjimai, prakeiksmai, kerėjimai lengvai įeina į tavo kūną, nervus, smegenis. Kol ta aura stipri, visa tai atsimuša kaip į gumą ir atšoka nuo tavęs. Ar yra taip? Bet jei kerėtojas, raganius, bobutė ją permuš, tu pradėsi sirgti, silpnėti, arba tau prasidės nesėkmės. Na tas ką ji ar jis pasiūs. Jei tam raganiui gerai moka, prašo tavo priešas, tavo pavydėtojas, tavo tau blogo linkėtojas, viskas ką tu darai – nesiseka, nors lysk į žemę. Pradedi blogai sugyventi su vyru, vaikai neklauso, daržai, gyvuliai nueina niekais. Yra tokie žmonės. Jie patys nežino. Sako turi blogas akis. Pažiūrėjo, pavydėjo, blogo palinkėjo ir viskas išsipildo. Bet tokie žmonės labai labai, net labai reti. Ant vieno tokio stebuklingo daktaro gyvena ir melagingai gydo šimtai žiulikų ir apsimetėlių. Tų tikrųjų rankas mokslininkai tyrė, dėjo ant specialių ekranų, įrankių. Eina stipriausia energija. O kodėl? Pakol kas paaiškinti negali niekas. Ir žodis turi didelę jėgą. Jei tu eini per gatvę ir girdi savo adresu, kad esi graži ir maloni, per visą dieną skraidai, kaip ant sparnų. O jei girdi, kad esi bjauri, susisukusi boba, namo parėjusi jautiesi labai blogai.. Nusiminimas apima sielą. Nu nežinau… Dabar daug apie tai rašo, kalba.
Daug kas, kam yra mašina, pinigai važinėja pas tuos stebukladarius. Gerai, jei patys save gydo, bet kiti važiuoja prašydami ir gerai mokėdami, kad nelaimes pasiųsti savo nekenčiamiems žmonėms. Savo vyro meilužėms, savo kaimynams, draugams, giminaičiams. Ir jei papuola ant tikro kerėtojo, bloga, oi bloga bus tam žmogui.
Velnias… Juokinga. Ar jis yra su ragais? Uodega? Ar tai tik blogis, nelaimė, skausmas, nepasisekimas? Kodėl visuose sapnuose, haliucinacijose, vaiduokliuose, karo žygiuose prieš kelis šimtus metų atgal ir dabar jį mato su ragais , plaukuotą ir su uodega? Juk galėtų jį matyti, kaip gėlę, gražuolį paukštį. Nu mato jį tokį ir viskas. Ar visi taip susitarė? Nežinau, nežinau. Bet naktį aš į kapines be didelio reikalo neisiu. Juodoje tamsoje iš duobės lavono neiškasiu. Aš bijau naktį. O yra vagys, žmogžudžiai su labai stipria nervų sistema, sveika širdimi, sveika galva. Jie gali visa tai padaryti. Ir nė koks velnias jų neima. Norėtųsi, kad už gerus darbus Dievas apdovanotų, o už blogus velnias nuteistų.. Norėtųsi.
O nuo manęs Dievas nusuko savo veidą. Aš sergu. Kaip kokia baisi, alkana žiurkė įsikibo man į koją ir nepaleidžia. Daktaras sakė, kad man pradėjo pūti kaulas ir todėl tas velniškas skausmas. O mėsa aplink kaulą jau apmirusi. Turbūt gyvenau ne taip, mylėjau ne taip, juokiaus ir šokau ne taip, ėjau savo keliais ne taip… O kodėl deputatai, kad tik tiktų į tas vietas užmuša, pastumia savo priešininkus. Generolai, admirolai, karininkai, kurie degina, sprogdina, sudrasko žmonių kūnus, nužudo vaikus, jie palieka gyvi, gerai gyvena, bagotai. Vaikai, anūkai koledžuose mokosi. Žmonos aukse vaikšto, vilos, namai, tarnaitės? Ar žmogui reikia viską pamesti, eiti gyventi į dykumą ar į kalnus, gulėti uoloje ant akmens, ėsti žolių šaknytes, gerti savo myžalus ar vandenį iš kokio nors srauto. Ėsti kirminus, vabalus, nešioti drabužį iš maišo, nemylėti moters ar vyro, neklausyti muzikos, nesijuokti, nešokti, nedainuoti, o tik badauti, mušti su kakta į žemę ir melstis, melstis, melstis. Išmirs visa žmonija. Ir kam toks gyvenimas? Kam? Ar Dievui jis reikalingas? Ar Velniui? Seni žmonės, kai kojos nebeina, kai kūnas sunkus, ima nekęsti jaunų, nors kadaise patys tokie buvo ir taip pat darė: juokėsi, šoko,gėrė, valgė, mušėsi, taikėsi, gražiai rengėsi, parodydami per drabužius koks gražus jų kūnas. O pasenus suvytę veidai, drebančios šlaunys, nukaręs pilvas. Ir jie iki pasiutimo nekenčia tų jaunų. Taip buvo ir bus. Jei tau, senam, ir yra didelis protas, patirtis, sąmoningumas ir net dideli pinigai, bet tu nebegali, kaip jaunas mylėti, išeiti į salės vidurį ir šokti parodydamas savo kūno grožį, greitumą, apsukrumą. Bet jaunas dažnai esi durnas, nieko rimtai neapsvarstai, neapgalvoji, gyventi nemoki. O kai visko išmoksti, esi jau senas ir sėdėk nuošaly su savo protu ir mandrumu. Sėdėk ir žiūrėk. Ir pavydėk tiems jauniems durniams. Ir taip buvo ir bus, pakol mūsų žemė nesudegs. Sako, reikia taip gyventi, reikia taip daryti, reikia anaip… O išeina taip, kaip išeina ir nors pasiusk, paskui nieko nesugrąžinsi ir nepertaisysi. Buvo taip, kaip buvo ir viskas.
Mano seserys Zoselė ir Natalija visą amžių sunkiai dirbo. Vyrai nemalonūs buvo (mano supratimu), grubūs, pijokai. Kaimo darbai, vaikai. Visokios nelaimės. Karai, valdžios permainos, pinigų keitimai. Ir taip pat dabar. Natalija išaugino vaikus. Galėjo ramiai pagyventi, pasivažinėti, pasidžiaugti vaikų namais, anūkais. Visiems vaikams namai , gyvuliai, daržai, o pinigų nėra. Parduoti nieko negali. Ir Fridžio gyvenimas kabo ant kaklo. O ką padarysi, kur išbėgsi? Mano Silvutei rugpjūtyje bus tik du metai, kaip išvažiavo su čemodanais. Per du metus milijonierium netapsi. Jinai apie blogą nieko man nerašo. Rašo tik apie gera. Juk nei lovos, nei krėslo savo nebuvo. Mašina, namas, baldai paimta ant išsimokėjimo. Kaip gali, taip sukasi. Žmonės, svetimos kalbos ir šalis svetima. Iš pradžių dirbo viešbutyje su juodąja brigada. Su negrėm. Rankos buvo suėstos nuo chemijos preparatų. Nuovargis baisiausias. Ir dabar viena išėjo nuo tos krautuvės iš darbo. Ant Silvos pečių užkrito jos darbas, o algos nepridėjo. Ten iščiulpia visas sultis. Mes čia gyvenam ilgus metus, samanom apaugom, o jie naujoje vietoje. Ir mes visi būtume gyvenę geriau, jei valdžia nebūtų išsimainiusi ir pinigai nebūtų prapuolę. Baldai yra, drabužiai yra, o pinigų nėra. Mažai. Nu, o pijokams ir tinginiams visados buvo blogai. Ir prie Stalino ir prie Lenino, ir prie caro. O dabar ir mes esame su jais sulyginti. Su pijokais ir tinginiais. Nu gerai, užteks apie blogą.
Myliu Irutę ir Reginą. Labai gera Regina ir Augutė. Visus myliu, mano lietuviai, mano mielieji giminaičiai, o tu, Žanute, man , kaip saulutė, kaip gražiausia gėlė žaliame sode. Lai tave myli vyras, mergytės. Ir su Sauliumi viskas bus gerai. Pamatysi. Ir sveika būsi ir greita. Ir gal laikai pagerės. Ar Marytė namą toliau stato? Kaip Anė, Albertas? Kaip Zoselė? Neberašiau. Vis sergu ir sergu. Visiems nusibodo. Praeitą kartą baisiai pernešiau tą visą. Verkiau, šaukiau ir skundžiaus. Invalidė. Nu gerai. Lietus. Užvakar rašiau laiško pradžią, o šiandien baigiu. Slavikas jau išėjo į nakties dežurstvą. Šaukia žuvėdros ežere. Siūbuojasi beržas, karkia varnos. Gyvenimas yra gražus ir nuostabus. Nėra ko skubėti į žemės gelmes. Suspėsim. Aš su dantimis kabinsiuos nors į šiaudelį, o tau gyventi ir gyventi. Ir ne tik dukras anūkes ženyti, proanūkius supuoti. Eik į bažnyčią, stok po aukščiausiu bokštu, imk energiją iš kosmoso, žydėk, kaip pavasario gėlės. Parašyk, ką galvoji apie prietarus, vaiduoklius, o aš lauksiu, kaip Reiškulio troboje ožiukas per velniuką pavirs. Lauksiu. Bučiuoju, Olga.


Žana skaitė laišką dešimtis kartų. Na ir ko jinai čia inkščia su savo bėdom. Va kur bėda. Tikra bėda. Žmogui tokia liga, o jis moka ir kitą paguosti. O čia nervai pairę...susitvarkys. Pagers vaistų ir praeis, tik kantrybės...
Atėjo ruduo. Mamos mirties metinės. Žana sukvietė gimines, užsakė mišias. Regina su baba atvažiavo iš vakaro. Padėjo nuskusti bulves, prikepti kotletų, priruošti kepsnių. Pyragus Žana jau buvo iškepusi. Ryte, prieš mišių laiką atvažiavo giminės. Nuėjus į bažnyčią, paaiškėjo, kad vietinis kunigas prigėręs ir mišių nebus. Kiti žmonės taip pat buvo užsisakę mišias ir parsivežė kunigą iš Mažeikių. Žana su artimaisiais taip pat dalyvavo tose mišiose ir meldėsi už mamą. Grįžę namo, pasimeldė už mamos vėlę ir sėdo pietų. Kalbėjosi apie šį bei tą. Indaujos lentynėlėj tebegulėjo mamos akiniai. Sesuo Bronė juos pavartė, užsidėjo:
–Ar galiu pasiimti? Vis turėsiu mamos daiktelį atminimui…
Žana nebyliai linktelėjo galvą. O širdį pervėrė skaudus spyglys. Ne atminimo reikia, o akinių, naudos… Niekada nepasiteiravo apie mamos sveikatą, neaplankė, kol gyva buvo… Stasė su vaikais, pavalgę, atsiprašė ir išėjo į savo kambarius antram aukšte, kad netrukdyti giminėms pokalbių. Tuo tuoj pasinaudojo dėdina.
–Žanute, ko tu priėmei tą moterį su vaikais? Juk jų motina apvogė tavo dėdę. Jau mirusį. Iš to namus mieste pasistatė.
–Kaip? – nustebo Žana. Mama jai niekada nė žodžiu nebuvo apie tai užsiminusi.
–O va taip, vaikeli. Jie gi netoli vienas nuo kito gyveno. Tavo dėdė labai gėrė. Kol baba buvo gyva, kiek jį prilaikė, o kai pasimirė, tai Levonas dieną naktį nebe išsiblaivė. Ir ko negerti. Dolerių pluoštus palubėj po balkiu buvo pasikišęs. Iš Amerikos prisiūsdavo. Tai Cankė dažnai nueidavo, valgyt nunešdavo. Ji ir rado Levoną asloj mirusį. Mums pasakė. Mes kai nuėjom, taip ir radom nabagą asloj išverstom kišenėm. Ir po balkiu buvo tuščia. Su tavo tėvu susidėję palaidojom. O Cankė kitais metais namus mieste nusipirko.
Žana žiūrėjo į dėdyną ir mintijo: „Kaip gali meluoti? Nė nesumirksi… Namus pirko ne kitais metais. Gal po dešimtmečio, o gal dar daugiau. Gi aš su jos mergaitėm į užsienio mokyklą kartu ėjau. Ir tik mums perėjus į antrą klasę jie išsikėlė į miestelį. O Leonas T