XI dalis: „Poetė su lauko radiju“



Universiteto organizacinis skyrius Pranui pasiūlė:
– Kaip būtų nuostabu, jeigu jūs dalyvautumėte ekspedicinėje studijų stovykloje Dzūkijoje!
– O kas tai? – paklausė Pranas.
– Tai kaip paskaita, bet su uodais, prakaitu ir kolektyviniu klystkeliu. Filosofinė kelionė į save per grybavimą ir buvimą be „Wi-Fi“.
Pranas sutiko. Jis vis tiek nemokėjo naudotis žemėlapiais – bet dabar tai vadinosi „autentiška orientacijos praktika“.
Atvykę į Dzūkiją, studentai išsiskirstė ieškoti „filosofinių samanų klodų“ (taip sakė jų vadovė Rasa, kuri visur nešiojosi termosą ir Kierkegaard’o citatas). Pranas, pasikliovęs uodegos nuojauta, žengė ne į rytus, ne į vakarus, o „kaip ėjo batai“.
Po valandos jis buvo pasiklydęs, alkstantis ir įsitikinęs, kad šalia jo čepsi stirna. Tačiau tai buvo bobutė. Senutė. Su radijo aparatu. Ir didele, akivaizdžiai ne turistine, lazda.
– Iš kur tu čia, vaikine, toks nugrybavęs?
– Aš iš universiteto... Pranas. Ieškojau savęs. Gal radot?
– Savęs ne, bet turiu gramatikos, – tarė ji, parodydama tris sąsiuvinius. – Rašau eiles, kai lyja ant česnakų. O kai šviečia – groju radiju.
– Grojat?
– Na taip – kiekvieną vakarą įjungiu rusišką stotį ir improvizuoju. Jie šneka apie geopolitiką, o aš į tai dainuoju apie lašinius.
Bobutė pavaišino Praną sriuba, kurią vadino „smegenų grąžinimo nuoviru“. Ji pasakė:
– Tu esi iš tų, kurie nieko neturi, bet vis tiek vaikšto pilni. Tokių žmonių reikia radijuje. Ar bent jau gyvenime.
Pranas susimąstė. Pirmą kartą jį ne supainiojo su dailininku, ne paskyrė barščių lektoriumi, o tiesiog... pamatė.
Jis ištarė:
– Gal galit pamokyti, kaip tyla virsta eilėraščiu?
– O tu pats pamėgink. Štai – parašyk, ką jauti dabar. Be pagražinimo. Be barščių.
Pranas parašė:
---
„Nesu medis –
bet stovi šalia manęs ir sako,
kad mudu panašūs:
abu stovim,
kai vėjas...
bet kai lyja –
jis dainuoja,
o aš –
spragsiu keliais.“
---
Bobutė linktelėjo.
– Girdi? Jau švilpia tavo eilės per radiją. Tik tyliai.
Po trijų dienų studentai rado Praną. Jis sėdėjo ant kelmo ir laikė sąsiuvinį. Kai paklausė, ką veikia, jis atsakė:
– Rašau. O paskui skaitysiu. Per lauko radiją. Kaip pamokė bobutė poetė. Ji sako, kad gyvenimas – tai tiesiog stotis, kurioje mes nuolat nutylam.



XII dalis: „Katinas Briedis ir didžioji premija“



Vieną rytą, vos Pranui spėjus išsivirti kiaušinį (jis vadino tai „mąstymo branduoliu“), atskriejo laiškas:

„Gerb. Pranai, Lietuvos Literatūros Premijos komisija, įvertinusi Jūsų lauko radijo poezinę raišką, kviečia Jus tapti garbės komisijos nariu. Atrinkite geriausią šių metų kūrinį. Bus apdovanojimas. Bus žurnalas. Bus karštos bandelės.“

Emilija išgirdo ir tarė:
– Tik nesakyk, kad balsuosi už bet ką, kas rašo apie barščius.
– Žinoma, ne. Aš dabar poetas. Aš balsuosiu už... jausmą.
---
Komisijos posėdis vyko kultūros centre, kur kvapas priminė užmirštą laikraštį su kamparo prieskoniu. Ant stalo – 183 rankraščiai. Vienas vadinosi „Juodų palangės miglų šnabždesiai“, kitas – „Kaip užplikyti vienatvę 800 ml vandens“.
Pranas skaitė. Pavargo. Užmigo ties trečiu.
Staiga – kažkas murktelėjo. Ir dar kartą. Tai buvo katinas. Juodas. Su balta letenėle. Prie jo – lapelis:
„Autorius – Briedis. Kūrinys: „Laiškai nuo palangės“. Rankraštis – smėlyje. Pridedama nuotraukų.“

Pranas pavartė nuotraukas. Ten – mažos katiniškos pėdutės, dailiai, ritmiškai vaikštančios po smėlį. Viename kadre – įspausta širdies formos letenėlė.
– Tai genijus, – ištarė Pranas. – Arba labai emocionalus kačių reikalų sekretorius.
---
Komisija sušaukė paskutinį posėdį. Visi siūlė rimtus kandidatus.
– Štai poetė, kuri rašo sonetus vien iš statybinių terminų!
– O šitas autorius kūrinyje nė karto nepanaudojo jokio balsio – išskyrus „ė“!
Pranas atsistojo. Pasitaisė megztinį. Ir tarė:
– Mano pasirinkimas – katinas Briedis.
– Bet jis... katinas!
– Taip, bet jo kūryba – gyva! Ji išeina už kalbos ribų. Ji – smėlyje. Ji – tyli, bet įtikinama. Ir jis nei karto nepaminėjo „egzistencijos“. Tai revoliucija.
---
Balsavimas baigėsi. Rezultatai:
Katinas Briedis – 1 balsas.
Poetė su statybiniais sonetais – 6 balsai.
Vienas balsas „už bandeles“. Jį išmetė.

Pranas pralaimėjo. Bet jis nesijautė pralaimėjęs.
---
Vakare jis grįžo namo. Katinas Murklys sėdėjo ant palangės.
– Žinai, Murkly, kartais gyvenime svarbiau ne premija, o tai, kad bent vienas žmogus patikėjo tavo... smėlio eilėraščiu.
Murklys sumurkė.
Ir tyliai, bet labai tikslingai... perbraukė letena per smėlį gėlių vazonėlyje.



XIII dalis: „Redaktorė, kuri redagavo Prano sapnus“



Vieną rytą, kai Pranas rašė eilėraštį „Atsitiktinis burokėlis prie dūmtraukio“, atėjo laiškas:

„Sveikiname! Esate atrinktas į meninę rezidenciją Norvegijos šiaurėje.
Temos: literatūra, ledas, netikėta meilė.
Maitinimas – savarankiškas, bet su žuvimi.
Redaktorė – vietoje. Ji miela. Ir labai rimta.
P. S. Atvežkite šlepetes.“

Pranas nusprendė: tai ženklas. Jis jau seniai norėjo parašyti romantišką romaną, tik niekaip neapsisprendė, ar veikėjai turi būti žmonės, paukščiai ar virtuvės spintelės.
---
Atvykęs į mažą norvegišką miestelį pavadinimu Snøplokkfjord, Pranas pamatė šaltį, tylą ir ją – redaktorę.
Jos vardas buvo Edita. Ji dėvėjo megztinį, ant kurio buvo išsiuvinėta pastabų debesija.
Jos žvilgsnis galėjo pataisyti stilių be žodžių. Ji kalbėjo lėtai, aiškiai ir kiekvienas sakinio tarpas atrodė gramatinis.
– Pranai, – tarė ji. – Rašysit romaną. Aš – koreguosiu.
– O jei nerašysiu?
– Tada redaguosiu jūsų tylą.
---
Pranas pradėjo:

„Jis ją pamatė. Ji buvo – sniege.
Ji buvo balta, kaip pirmas puslapis.
Jo širdis – korektūros klaida.“

Edita parašė pastabą:

„Gerai. Bet sniegas šlapias. Įtraukite realybę.
Ir pataisykite skyrybą tarp jausmo ir sveiko proto.“
---
Kiekvieną rytą Pranas rašė. Kiekvieną vakarą Edita taisė.
Ji braukė „per saldu“, „per miglota“, „šitą sakinį įsimylėjau, bet išmeskim, kad nenukentėtų siužetas“.
Vieną naktį Pranas susapnavo sapną, kuriame jie ėjo kartu per sniegą. Ji taisė jo pėdsakus.
Ryte pabudo – o sapnas jau buvo pakoreguotas.

„Šiek tiek sumažinau patetikos. 
Ir pridėjau pauzę prie bučinio.“

– Jūs redaguojat mano sapnus! – sušuko Pranas.
– Aš noriu, kad net jūsų svajonės būtų struktūriškai harmoningos.
---
Ir tada jis suprato: įsimylėjo ją. Ir jos kabutes. Ir net jos „per daug“.
Kitą rytą jis parašė:

„Ji buvo redaktorė, 
bet mano viduje – ji darė perrašymą. 
Ir aš sutinku. 
Su visomis pastabomis.“
---
Ji atėjo. Paėmė rankraštį. Perskaitė.
Ir parašė pastabą širdyje – nepataisomai.

„Tinka spaudai.
Ir... gyvenimui.“


(Tęsinys – kitame skyriuje.)