VIII dalis: „Tarp lentynų ir skolų“


Vieną rytą Pranas Petraitis, jau būdamas vidutiniškai garsus internete, gavo oficialų laišką iš LRT laidos „Žmonės tarp lentynų“. Tai buvo pokalbių laida apie gyvenimo knygas, prisiminimus ir... skaitytojų nuodėmes.
– Pranai, – sakė Emilija, – tu būsi pirmas žmogus, išgarsėjęs dėl kelio skausmo, barščių filosofijos ir bibliotekinės skolos.
– Aš niekad nepripažinau, kad ta knyga dingo! Gal ji pati išėjo! Žmonės emigruoja į Airiją, tai ir knygos gali...
Bet jau buvo vėlu atsisakyti – filmavimas numatytas trečiadienį.
Studijoje Pranas jautėsi kaip sudžiūvęs krapas rožių puokštėje. Aplink – kamerų akys, grimo kvapas ir vedėja, kuri kalbėjo taip švelniai, tarsi duotų interviu vėjui per langą.
– Gerbiamas Pranai, jūs tapote garso sensacija. Bet mūsų laida – apie gilesnius dalykus. Apie... lentynas širdyje. Turite ką nors prisipažinti?
Ir tada ji tai padarė.
Vedėja iš po stalo ištraukė seną, pablukusį egzempliorių.

„Mechanikos pradmenys. Išduota: 1976 m. Skaitytojas: P. Petraitis. Grąžinti: 1977 m. sausio 4 d. Negrąžinta. Kaupiami moraliniai delspinigiai.“

Tyla. Tokia tyla, kurią galėtum tepti ant sumuštinio.
– Tai ne aš! – galiausiai šūktelėjo Pranas. – Tiksliau, aš paėmiau, bet... tada prasidėjo gyvenimas. Darbas, žmona, gyvenamojo ploto trūkumas!
– Ir visgi, – švelniai spaudė vedėja, – jūs ją vis dar turite?
– Turiu. Tarp staltiesių. Ji man padėjo pakelti vieną šleivą taburetę.
Po laidos kilo knyginis sąžinės protrūkis.
Internete pasipylė žinutės:

„Aš irgi negrąžinau fizikos vadovėlio!“„1992-ais pasiėmiau Baltakio poeziją – ji vis dar su manim. Kaip ir mano skyrybos.“
„Bibliotekos, atleiskit – mes subrendom.“

Bibliotekos susivienijo. Pranui pasiūlė sukurti nacionalinę grąžinimo dieną. Pavadinimas: „Atsiprašau, bet pas mane buvo.“
Tuo metu jo namuose jau stovėjo siuntiniai.
Kiekvieną dieną atkeliaudavo knygos.
Nuo liaudies medicinos iki japonų haiku. Ant kai kurių – rašteliai:
„Jūs man padėjote prisiminti. Ačiū. Grąžinu jums – ką skolinga gyvenimui.“

---

Vieną vakarą Pranas sėdėjo balkone. Aplink – stirtos knygų, kurias žmonės siuntė ne todėl, kad jis jų norėjo, o todėl, kad jis... priminė.
– Žinai, – tyliai tarė jis Emilijai, – kartais jaučiuosi ne žmogus, o bibliotekinis priminimas.
– O gal tu – gyvas žymeklis? Tas, kuris rodo, kur paskutinį kartą palikai jausmus.
Tą naktį jis sapnavo, kad vaikšto po milžinišką biblioteką, kur kiekviena knyga – ne apie pasaulį, o apie vieną pamirštą žmogų.
Ir kažkur ten stovėjo knyga su užrašu:
„Pranas Petraitis. Grąžinta laiku.“



IX dalis: „Tylos paletė“


Po to, kai Pranas tapo nacionaliniu bibliotekinio sąžiningumo simboliu, jis buvo pakviestas į literatūros festivalį Nidoje. Emilija jau buvo supakavusi šiaudines skrybėles, arbatos termosą ir du Prano megztinius (vieną, jei sušals, kitą – jei bus „per karšta, bet vis tiek sušals“).
– Tu būsi scenoje! Prieš tikrą publiką! – džiaugėsi ji. – Gali net paskaityti savo garsųjį tekstą apie šlepetes ir sielos amortizaciją.
Bet Nidoje kažkas nutiko.
Pirmas ženklas: laivas prisišvartavo ne ten.
Antras: ant pastato nebuvo užrašo „Festivalis“, tik ranka paišytas medis ir žodis „Tylėti“.
Trečias: niekas nekalbėjo. Net dvi katės.
– Ką čia... Nida? – paklausė Pranas.
– Ne. Kolonija „Tylos paletė“, – atsakė moteris su dažais ant antakių. – Čia žmonės nekalba – tapo. Viskas vyksta tyloje. Mes net pieštukus drožiame mintimis.
Pranas norėjo pabėgti. Bet kažkas padavė molbertą. Ir... arbatos.
Jis pagalvojo: „Gerai. Viena diena. Kas blogiausia, kas gali nutikti?“
Kitą rytą visi susirinko didelėje salėje. 
Vadovas – tylintis kaip uola vyras vardu Eglinas – pasakė vienintelį žodį:
– Pranas.
Ir visi pradėjo... jį tapyti.

Pranas sėdėjo ant kėdės. Lyg per portretą. Tik niekas nesakė „šypsokitės“. Nes čia nereikėjo šypsotis. Čia reikėjo... būti.
Vienas dailininkas tapė jo akis – ne tokias, kokias turėjo dabar, o tokias, kokias, regis, turėjo jo senelis. Kita moteris tapė jo nugarą – ne fizinę, o tą, kuri neša tylą nuo ryto iki vakaro, o paskui užkloja ją pledu. Trečias tapė tik jo puodelį, bet toje puodelio rankenėlėje tilpo Emilija, barščiai ir visa biblioteka.
Po dviejų valandų Pranas jautėsi... išpieštas.
Kažkas tyliai padavė jam paveikslą. Tai buvo jo siela, nutapyta taip, kaip ją matė ne jis – o pasaulis.
Jo akys ten buvo plaukiančios, bet laikėsi. Lyg žuvys, kurios išmoko ne tik plaukti, bet ir kalbėti – nors tyliai.
Jis norėjo pasakyti:
– Ačiū.
Bet aplink buvo tyla. Ir jis suprato – ačiū čia tariama akimis.

---

Vakare, grįžęs į „tikrąją“ Nidos festivalio pusę (kur žmonės kalbėjo daugiau nei reikėjo), Pranas užlipo ant scenos. Publika plojo, lūpų dažai spindėjo, kažkas net transliavo tiesiogiai į socialinius tinklus.
Jis stovėjo. Paėmė mikrofoną. Atsikrenkštė. Ir tarė:
– Šiandien buvau nutapytas. Ir supratau, kad kai kurie žmonės mato tave geriau nei tavo veidrodis. Ir mažiau kalbėdami – pasako daugiau.
Tyla. Kažkas nusišluostė ašarą. Kažkas – išjungė telefoną.
Tą vakarą Pranas užmigo Nidos namelyje, šalia Emilijos, kurios galva ilsėjosi jam ant peties. Ant sienos kabėjo paveikslas – jis pats, bet kitas.
O sapne jis bėgo – ne nuo gyvenimo, o į jį.



X dalis: „Barščiai kaip gyvybės forma“


Vieną rytą Pranas gavo el. laišką. Jis nebuvo tikras, ar tai tikras laiškas, ar reklama apie stebuklingą tepaliuką „Keliai be garso™“. Tačiau Emilija, kuri viską tikrina su padidinamuoju stiklu ir įtarumu, tarė:
– Tu kviečiamas skaityti paskaitą Vytauto Didžiojo universitete. Tema: „Tylos pažinimas ir vėlyvoji savirefleksija Lietuvos kultūros kontekste.“
– Bet aš juk... net nežinau, ką reiškia „savirefleksija“. Aš tik vakar išmokau, kur jungiasi ausinės.
– Tuo tu ir žavingas. Jie nori autentiškumo. Tiesiog būk savimi. Ir gal nesikeik.

---

Paskaitos dieną Pranas atvyko į universitetą. Durininkė pažiūrėjo į jo megztinį ir tarė:
– Jūs tikriausiai iš filosofijos fakulteto?
– Nežinau, – atsakė Pranas. – Aš atvykau papasakot, kuo skiriasi barščiai, kai tu jaunas ir kai tau virš šešiasdešimt.
Moterys prie registracijos susižvalgė ir nuvedė jį... į biologijos fakultetą.
Ten jau laukė salė pilna studentų su baltomis chalatų kišenėmis ir smalsiomis akimis. Vienas laikė plastikinį modelį inksto. Kitas – runkelį.
Pranas atsistojo prie lentos.
– Sveiki, aš Pranas. Mano tema – „Barščiai kaip gyvybės forma.“
Salė nutilo. Pranas pradėjo:
– Kai barščiai šilti – jie gyvi. Kai šildyti tris kartus – jie išgyvena egzistencinę krizę. Kaip žmogus. Lyg būtų iš naujo užvirtas likimas.
Studentai užsirašinėjo. Vienas net paklausė:
– O ar barščiai fermentuojasi sieloje?
Pranas linktelėjo.
– Taip. Ir kuo ilgiau stovi šaldytuve, tuo giliau ilsisi prisiminimuose.

---

Po paskaitos prie jo priėjo dėstytoja, kuri turėjo raudoną markerį ir labai stiprų parfumerijos diplomą.
– Pranai, jūs... atvėrėt naują tyrinėjimo kryptį. Mes norime jus paskirti vizituojančiu barščių semiotikos lektoriumi. Nuo rudens.
– Ar bus alga?
– Bus. Ir sriubos kuponai.

---

Grįžęs namo, Pranas tylėjo. Emilija tylėjo. Net katinas Murklys, kuris paprastai tuo metu mėgdavo dramatiškai griūti nuo palangės, tylėjo.
– Tu dabar... dėstytojas, – galiausiai pratarė ji.
– Aš dabar... sriubos metafora.
Ir jie abu susijuokė.


(Tęsinys – kitame skyriuje.)