V dalis: „Paveldas su planšete“



Vieną rytą Pranas Petraitis rado laišką su antspaudu iš Majamio.
Tai būtų skambėję romantiškai, jeigu ant voko nebūtų buvę užrašyta:
 „Šeimos teisininkai LLC – turtinis klausimas dėl mirusiojo Jurgio Petraičio.“

– Kas per Jurgis? – garsiai paklausė Pranas. – Pažinojau du: vienas vogė šlepetes iš pirties, kitas – širdis iš jaunystės. Bet nė vienas į Majamį neišplaukė.
Emilija, kuri tuo metu gėrė kavą jo balkone ir taisė meilės romano pavadinimą „Širdis, kuri skambėjo kaip šaldytuvas“, pažvelgė į voką:
– Gal koks giminaitis?
– Aš neturiu giminaičių. Aš iš tų, kurie palieka paveldėjimą kačiukui.
Bet viduje buvo parašyta:
„Mirus jūsų tolimam pusbroliui Jurgiui Petraičiui (išvykusiam į Majamį 1982 m.), jus, kaip vienintelį gyvą Petraičio kraujo turintį asmenį, kviečiame į virtualią paveldėjimo procedūrą. Privaloma: turėti planšetę ir prisijungti per Zoom.“


Pranas Petraitis ir planšetė – du žodžiai, kuriuos net Visata atskirdavo juodu brūkšniu.
– Aš moku naudotis televizoriumi su dviem mygtukais. Dabar jie siūlo kalbėtis su vaiduokliu iš Majamio per Zoombą?
– Zoomą, – pataisė Emilija.
– Koks skirtumas? Abu skamba kaip dantų skausmas.
Nepaisant visko, Emilija atsinešė planšetę. Prisijungė, įvedė slaptažodį („širdelė1995“) ir pradėjo virtualią jungtį.
Ekrane pasirodė advokatas – su palme už nugaros ir baltais dantimis, tokiais baltais, kad Pranas paklausė, ar jie tikri.
– Hello, mister Petraitis! Congratulations! Your cousin George left you his life’s savings – and his crypto wallet.
– Aš ką, pinigus gausiu iš skaitmeninės piniginės? Aš ir savoje nelabai randu smulkių!
– Yes, yes! You only need to verify your identity by clicking the link, entering a code, uploading a retina scan and signing a blockchain agreement.
Pranas atsiduso taip, kaip atsidustų durys, kurios trisdešimt metų nebuvo teptos.
– Aš net nežinau, ką tik pasakėt. Bet savo akį duodu tik daktarui arba sapnui.
Advokatas šypsojosi. Emilija pasilenkė prie ekrano:
– Jis sako, kad gali gauti milijoną, jei įves „kriptovaliutų portfelio raktą“.
– Aš turiu vieną portfelį. Rudas, iš odos, su dviejų centų skylute. Jei raktas ten netelpa – tai apgavystė.
– Tu nori pasakyti, kad atsisakai milijono?
– Aš noriu pasakyti, kad kai žmogus, kuris išplaukė į Majamį prieš keturiasdešimt metų, palieka tau „skaitmeninį likimą“, tai arba jis išprotėjo, arba... tu.
Tą vakarą Pranas atsijungė. Uždėjo ant planšetės virtuvinę lėkštę – tarsi tai būtų radiacijos šaltinis. Ir užrašė dienoraštyje:
 „Šiandien buvau turtingas keturias minutes. Ir tai buvo baisiausios keturios minutės mano gyvenime.“

---
Po kelių dienų Pranas gavo dar vieną laišką.
Iš to paties Jurgio.
Šį kartą – tik tiek:
„Jei skaitai šitą, vadinasi, nepasitikėjai manimi. Ir gerai padarei.
Niekad nesidomėk kriptovaliutomis.
Milijoną palikau papūgai.“


Pranas atsistojo, pažiūrėjo į planšetę, tada į katiną.
– Gal vis dėlto tau palikimą užrašyt?



VI dalis: „Likerio byla: Palanga Express“



Visas reikalas prasidėjo 5:48 ryto, kai Pranas Petraitis, dar su kava rankoje ir be vienos kojinės, sulaukė Emilijos žinutės:
„Ruoškis. Kelionė su pensininkų klubu į Palangą. Išvykstam 7:00. Vairuotojas – žiovaujantis, bet saugus.“

– Palanga? Aš jau dvidešimt metų nevažiavau toliau nei iki turgaus! – sušuko jis, bandydamas įsisprausti į senąją kelioninę liemenę, kurioje kažkas traškėjo. Gal sūrelis iš 2008-ųjų.
Autobusas buvo pilnas legendų.
Priekyje sėdėjo ponia Aldona, kuri tikino kadaise buvusi Felikso Dapkaus šokio partnerė. Gale – Agota, garsėjanti savo šaltalankių likeriu, kurį veždavosi į kiekvieną kelionę.
Viduryje – Pranas ir Emilija, sėdintys šalia kaip dvi knygos to paties žanro: vienas – apie gyvenimą, kita – apie meilę ir nusikaltimą.
Vos tik autobusas pravažiavo Kryžkalnį, Agota garsiai sušuko:
– Kas pavogė mano likerį?!
Tyla.
– Jis buvo termose su užrašu „Vyro sultinys – neliesk!“... specialiai, kad niekas nesugalvotų ragauti!
Visi žvilgsniai pasisuko į Praną. Jis laikė termosą. Bet ne tą termosą.
– Mano kava. Rytinė. Jau dvi valandas šyla.
– Taip, taip, visi vagys sako tą patį, – suniurzgė Aldona, kuri niekad nepasitikėjo vyrais su barzdele ir filosofiniu žvilgsniu.
Emilija šnabžtelėjo:
– Ką dabar darysim, Šerlokai?
– Pirmiausia – įtariamųjų ratas. Pirmas įtarimas – tas, kuris garsiausiai šaukia.
– Tai Agota?
– Arba... vairuotojas. Jis atrodo per daug ramus. Vairuotojai su paslaptimis dažniausiai būna kriminaluose.
Pranas pradėjo apklausą.

---
Pirmoji – Agota.
– Ar jūsų likeris stiprus?
– Stipresnis už mano anūko charakterį. Aš ten dedu šaltalankių, medaus ir šiek tiek žolės, kurios pavadinimo nesakau – kad būtų neteisėtai skanu.

---
Antras – vairuotojas Vilius.
– Aš nieko nevagiu. Aš tik vairuoju. Bet Agotos likeris... nuostabiai kvepia... pernai, kai paragavau, pamiršau visus Kelių eismo taisyklių punktus nuo 42 iki 79.

---
Trečia – Aldona.
– Aš nieko neliečiu, bet jei kas ir dingo – gal kas giminystės ryšiu pajuto, kad Agota nepaliks palikimo?

---
Pranas susimąstė. Kas norėtų pagrobti termosą su šaltalankiais?
Ir tada jis pamatė tai.
Kuprinė. Geltona. Su užrašu „Kas pavogs – pasigailės“. Priklausė... Emilijai.
– Emilija?
– Klausau? – nekaltai.
– Ar gali būti... kad dėl mūsų pokalbio apie likerius tu nusprendei, jog metas paragauti?
– Aš... aš... – sumykė Emilija ir lėtai atsegė kuprinę.
Viduje – termosas. Bet ne Agotos. Kitas. Su užrašu:
 „Nešaltalankinis, bet linksmas.“

– Atsinešiau savo. Pagamintas pagal knygos receptą: „Uogos + kantrybė + aistra“. Tik norėjau palyginti.
Visi atsikvėpė. Ir tada ponas Jurgis iš penkto autobuso suolo tyliai pakėlė termosą:
– Ponia Agota, ar šitas jūsų?
– Taip! Jis buvo po mano skrybėle? Kas dėjo likerį man į kepurę?
Jurgis nuleido galvą.
– Aš... bijojau, kad pavogs. Tai paslėpiau. Ir... pamiršau.
Tyla.
Ir tada visas autobusas prapliupo juoku.

---
Tą vakarą Palangoje, prie jūros, Pranas sėdėjo ant suoliuko. Šalia – Emilija. Agota vaišino visus „Vyro sultiniu“, Jurgis prisipažino, kad turi dešimt tokių termosų, o Aldona rėžė tostą apie pasitikėjimą, meilę ir legalų likerį.
Ir kai saulė leidosi, Pranas tyliai tarstelėjo:
– Aš niekad nebuvau detektyvas. Bet šiandien pajutau, kad gyvenimas – tai visada pamestas termosas, kuris grąžinamas per juoką.



VII dalis: „Skauda, bet garsiai“



Po Palangos nuotykio Pranas Petraitis pasijuto tarsi atgimęs. Ne fiziškai – nugara vis dar girgždėjo kaip kėdė ant sovietinio linoleumo – bet dvasiškai.
Vieną vakarą, kai Emilija redagavo savo naujausią romaną „Meilė ant masažo stalo“, Pranas iškošė:
– Žinai... aš turiu daug ką pasakyti šiam pasauliui. Ypač apie sąnarius, senatvę ir kodėl negali du kartus šildyti barščių.
– Tai sakyk, – tarė Emilija, nepakeldama akių. – Tik ne man. Sakyk į mikrofoną.
– Ką?
– Kuriam tau podcastą. Mikrofoną turiu, programėlę ir – kantrybės. Dvi valandas per savaitę. Max.
Pranas suraukė antakius:
– Podcastas? Man tai skamba kaip liga. Kaip: „Daktare, man blogai – man podcastas.“

Bet kitą rytą, geriant kavą, jie įrašė pirmąją seriją:
„Petraičio pamąstymai“, 1 epizodas: „Kodėl girgžda keliai ir ką tai reiškia pasauliui?“

Pranas kalbėjo nuoširdžiai. Apie per greitai pasibaigiančius sausainius, daktarų žvilgsnius ir tai, kaip pasitikėjimas savimi slysta kartu su šlepetėm.
Emilija įkėlė įrašą į kažkokį portalą, kuris, pasak jos, skleidžia garsą visur, kur žmonės turi ausis.
Pranas pamiršo visą tą reikalą.
Bet po trijų dienų jo telefonas pradėjo burgzti. Tas senas, kurio vibracija skamba kaip suglamžytas traktorius. Kaimynė pagalvojo, kad remontuoja virtuvę.
– Klausyk, Pranai, – pasakė Emilija, vos sulaikydama juoką. – Tavo podcastas perkopė 10 000 perklausų. Internete jau memai vaikšto. Vienas: „Jei skauda kelius – vadinasi, eini gyvenimo keliu.“
– Ką dabar daryt? – išsigando Pranas. – Man reikia apsikirpti?
– Ne. Reikia padaryti antrą seriją. Šįkart apie barščius.

Taip gimė 2 epizodas:
„Barščiai ir egzistencija: kiek kartų galima juos šildyti, kol dingsta siela?“

Šįkart Pranas kalbėjo dramatiškai. Cituodamas save, Dalį ir tą kartą, kai į barščius įbėrė kakavos.
Per savaitę jis tapo senjorų garso įžymybe. Jį pakvietė į vietinį radiją, kur paklausė:
– Ką pasakytum jaunimui, kuris bijo senatvės?
Pranas įkvėpė:
– Nebijokit. Ji pati jus susiras. Tiesiog būkit pasiruošę – su šlepetėm ir termosu.
Tą vakarą jie sėdėjo su Emilija balkone. Kava jau buvo šalta, bet žvaigždės – šiltos.
– Žinai, – pasakė jis, – galėjau tapti poetu, dainininku, aktoriumi… Bet gyvenimas mane pasirinko būti garsiu dėl sąnarių skausmo.
– Ir tu tai padarei garsiai.


(Tęsinys – kitame skyriuje.)