Baltas rugio žmogau,
tik dabar į viršūnę įkopęs,
tu nustebęs dairais –
ak, jau kerta rugius!
Linksta varpos žemyn –
tai kodėl gi tau širdį susopo?
Čia branda ir skalsa –
duonos kasdieninės bus.

Juk nuo amžių pradžios
rugį kirto kaip medį senoliai,
pagarbiai rinko varpas
nuo baro ežios…
Jei užklupo lietus – tai kalti
tik septynetas brolių.
Ir septynias dienas ar savaites
bus darbai suvelti.

Baltas rugio žmogau,
nebeliko kirtėjams ką kirsti –
jau neauga laukuose baltieji miškai.
Viskas kinta, net nesuspėji išgirsti.
Balto šiaudo žmogau,
ir tu sakmėse telikai.