Po keletos bendrų frazių apie šį bei tą – orą, pavasarį, laukuose matytas pempes ir pirmus krokų lapelius saulės atokaitoje – mokytoja ilgai nedelsdama perėjo prie savo „fiks idėjos“.

Viso projekto esmė buvo tame, kad jos, tai yra Ruta su Liucija, miestelio gimnazijoje surengs parodą. Ir tokią parodą, kokios šios apylinkės dar nematė! Jos ne tik apskričiai, bet ir visai Lietuvai parodys Stefanijos paveikslus – tai bus tarsi naujas atradimas dailėje, nežinomo deimanto pristatymas.

Svarbiausia – turėti viziją, teisingai viską suorganizuoti ir išradingai pateikti. Liucija buvo šventai įsitikinusi, kad ir rastosios, ir kažkur dar klajojančios drobės – tai ne savamokslio provincijos dailininko banalūs paveiksliukai, o, anot jos, „aukščiausios prabos meno kūriniai“.

Ruta klausė, stebėjosi, bet iš tiesų labai abejojo tokio renginio sėkme. Kas į tą parodą važiuos, išskyrus tuos pačius mokyklos mokinius ir mokytojus? Na, gal dar kokius tris tėvelius…

O Liucija savo idėją vystė toliau – mintys šakojosi, lapojo, vingiavo… Štai Rutai reiktų sukurpti solidų pasakojimą apie visą jos šeimos istoriją, žinoma, akcentuojant Stefanijos gyvenimą. Liucija paruoštų kūrinių katalogą – tik reiktų profesionalų fotografą rasti, o jau su darbų aprašymais moteriai keblumų tikrai nekils.

Ir, žinoma, svarbiausia – parodai reikės surinkti kuo daugiau po miestelio gyventojų namus pasklidusių Rutos močiutės paveikslų. Šią užduotį Liucija taip pat planavo skirti Rutai. O kadangi dalis drobių buvo be rėmų, dar vieną užduotėlę turės atlikti Tadas su savo mokiniais – įrėminti tuos meno kūrinius.

Liucija pasakojo, pasakojo, planavo, kaip prikvies svečių, įtakingų kritikų – juk jos draugų ratas platus, ne visi nuseno, kai kas dar ir ministerijose, universitetuose ar muziejuose dirba…

Ir nė sykio jai nekilo mintis apie viso to projekto finansavimą? Iš kur? O štai Rutai pirmiausia tas klausimas ir kėlė daugiausia neaiškumų. Gal tvirčiau ant žemės stovėjo buvusi vedėja?

– O dabar, vaikeli, iš tiesų svarbiausias dalykas, kurį mums reikės nuveikti – tai parašyti savivaldybei projektą ir pabandyti gauti finansavimą, – staiga labai surimtėjo Liucija.

Tai daryti buvusi vadovė tikrai mokėjo. Ir kai jau Liucija prakalbo apie piniginius projekto reikalus, Ruta patikėjo, kad jos sumanymas rimtas ir realus, ir kad jos tikrai surengs tą parodą, išleis katalogą ir išgarsins miestelį, gimnaziją ir dailininkę Stefaniją.

Arba taip suveikė nepaprastas kolegės iškalbos įtaigumas.

Liucijai išėjus, nerimastingo jaudulio vedina, su lūkesčiais ir abejonėmis kunkuliuojančiomis smegenimis, Ruta išdėliojo močiutės paveikslus – rėmė prie sienų, prie baldų, statė ant sofos… Tikrai, argi ne šaunu būtų, jei tuos darbus pamatytų daugiau žmonių, ne tik keli draugai ar artimi kaimynai?

Bet iš kažkur pradėjo smelktis dvejonės, netikrumas… Ne, ne tai, kad joms nepavyks – jei imsis rimtai, viskas pasiseks. Moteris dvejojo, ar jos turi teisę rodyti kitiems būtent tuos, nuo palėpės nukeltus paveikslus. Tuos, kurie buvo pasirašyti ne Stepanidos, o Stefanijos vardu.

Ar tai nebūtų tolygu jos močiutės dienoraščių paviešinimui? Gal net – suteršimui? Ruta įtarė, ir matyt pagrįstai, kad Stefanija juos tapė sau. Ne bet kaip, ne bet kada tapė, o nepakeliamai sunkią minutę, kai ją galbūt smaugė sielvartas, kančia ar nerimas, o gal kaip tik į padanges kėlė ir virpino sielą labai asmeninis, tik jos vienos džiaugsmas.

Ar tos tokios keistos drobės buvo skirtos svetimai akiai? Net pati Ruta kartais jausdavosi žiūrinti pro rakto skylutę į svetimą būtį. Arba bandanti įeiti vidun pro ne jai skirtas duris.

Ir kada tas pavasaris spėjo ateiti? Ar jis iš tiesų per naktį išsprogo, ar tik Ruta jo nepastebėjo? Ar galėjo taip nutikti?

Moteris sėdėjo ant priengio laiptelių ir gaudė lengvą vėjuką – visu kūnu bandė pajusti tą lengvutį šiltą balandžio dvelksmą, kuris švelniai glostė akis, lūpas, kedeno plaukus, atkakliai teigdamas: atėjau!

Kvepėjo gaiva, drėgnais, prie upelio išsprogusiais gluosnių kačiukais, besikalančia žole sode, scylių mėlynumu ir snieguolių skaistumu.

O ten, gale namo, slyva žydėjo kaip išprotėjusi – balta nuotaka. Šiandien! Tarp žiedų žvirbliai ginčijosi – kvailiukai. Dabar! Ir prie daržinės sienos geltonavo išsišiepusios pirmosios saulės pienės. Ir tuoj tuoj, tik po dar tikrai ateisiančio balandžio atšalimo, bus visa pienių jūra – geltona, nuo pasaulio krašto iki krašto.

Galės Ruta braidžioti – kojos iki kelių bus geltonos. Po to jas, tas pienes, pavirtusias pūkeliais, nupūs vėjas ir jau atsiras rudens nuojauta. Tokia dar mažytė nuojautėlė. Ar dar ne? Dar pirmos rugiagėlės pakelėse – tarytum jautrios globėjos, saugančios nedrąsiai bandančius plaukioti javus. Ir reikės palaukti žiogų.

Ruta žiūrėjo į dangų, genamus baltučius debesis. Kaip ten pasakė Liucija? Stefanija mokėjo tapyti vėją? Ruta nemokėjo piešti, tikrai menkai suprato apie tapybą.

O jei tapyti mintimis? Ar galima? Vėją. Taip, tą patį, kuris į veidą. Kai eini vieškeliu laukuos – veidu į vakarinę saulę, prisimerkęs nuo to ryškumo ir šilumos. Ir nuo jo, vėjo. Lyg tas šuo – iš malonumo. Kažkodėl šuo – ilgom spanielio ausim, gauruotu snukiu, visai nepanašus į Moncę. Taip tą vėją matė moteris.

Arba javai. Juos vėjas šukuoja. Ar velia? Dar nežydintys, neplaukiantys. Piktžolėti – žydinčios smilgos aukštesnės už brandinamas varpas, jos lyg pavienės bangos, su kiekvienu gūsiu neša kažką švelnaus.

O dar – žali javai tik nedrąsiai susižvalgo, sukrunta, pasibando: ar jau? ar dar anksti? Plauksim. Tuoj. Tuoj saulėje kvepės duona.

O kaip atrodo vėjas po kranklio sparnu? Šiemet pirmąsyk iš arti Ruta pamatė kranklį. Ne varną, ne kovą – tikrą, didžiulį, juodą laukų išminčių – kranklį. Jie buvo keturi, sklandė ratais virš sodybos. Vėjas po juodais sparnais.

Ir tas tiršto oro mirgėjimas kaitroje – vasarą. Tuomet vėjas yra ir lyg nėra jo. Bet kažkas gi judina tuos mirgulius. Drugelio sparno plasnojimas? Drebulės lapelio virpėjimas švelnaus skersvėjo dvelksme – lyg davus amžino nerimo įžadą.

Sunku tapyti vėją… Gal vėtrą būtų lengviau.

Turbūt tas pavasaris taip veikė. Galbūt jis vienus išsekina – ligotiems, vos kretantiems seniukams tas pasaulio pabudimas atima paskutinius syvus, o sveikam – sparnus užaugina. Taip, būdavo minučių, kai Ruta jausdavosi pasiruošusi skrydžiui.

O užslinkdavo ir tokios akimirkos, kai širdį replėmis sugniauždavo, ir gerklėj stodavo gumulas didumo sulig kankorėžiu – sprangus, nenuryjamas. Moteris jautėsi tokia viena. Su pavasariu – sparnuota, bet dėl to tik dar labiau vieniša.

Bet kuriuo atveju, gyvenimas bėgo, pamokos vyko savo ritmu, projekto rašymas rutuliojosi sklandžiau, nei moterys tikėjosi.

Ruta miestelio bendruomenės grupėje paskelbė apie ruošiamą parodą ir paprašė parašyti tuos gyventojus, kurie turi ir galėtų jai paskolinti Stefanijos paveikslus. Ir žmonės atsišaukė, domėjosi, siūlė pagalbą. Dar nepažįstami Rutai kaimynai.

O dėl tų palėpės paveikslų paviešinimo Liucija Rutą nuramino. Na, mokėjo kolegė įtikinėti – juk ir žymių rašytojų, poetų dienoraščius, laiškus išleidžia atskirais leidiniais ir parodo plačiai visuomenei.

Juk žmonės verti dar geriau pažinti savo mėgstamus menininkus. O jos gi neatskleis slaptų Rutos močiutės minčių – jos tik suteiks nedidelę galimybę pamatyti tų minčių išraišką. Gražią.

Kažkaip taip motyvavo ir įkalbinėjo Liucija.