Saulėtą vasaros rytą margas drugelis skundėsi raudonam bijūno žiedui.
– Manai lengva būti drugeliu?! Visi tik kalba: „Ak, koks paikas, koks gražus ir lengvas: plasnoja nerūpestingai.“ O aš visiškai ne paikas, aš labai gudrus! Klausyk, tik tau papasakosiu savo istoriją. Iš pradžių esu storas ir pūkuotas vikšras. Ar žinai, kodėl pūkuotas? Kad paukščiai nenorėtų manęs lesti! Labai stengiuosi būti neskanus, todėl turiu raudonos spalvos taškus ant nugaros. Ši spalva – įspėjimas: „Nevalgomas!“ Būdamas vikšru svajoju skraidyti, tačiau tuomet esu besotis ėdrūnas: graužiu, graužiu ir graužiu! Noriu sugraužti kuo daugiau lapų. Tačiau niekas nežino, kad vikšro kūne gudriai paslėptas nektaro fabrikėlis. Lapų sultis vikšro kūnas paverčia saldžiu nektaru! Skrebindamas kojytėmis aš kviečiu skruzdėlytes į nektaro puotą. Turiu specialias mažas taureles, kurių paprastai nepamatysi, nes jos taip pat saugiai paslėptos. Jos išnyra iš mano riebaus kūno gelmių su nektaro lašeliu viduje. Skruzdėlytės paragauja ir kviečia savo drauges:
– Ei, skruzdės – darbininkės, meskite darbus! Vikšras kviečia mus į puotą: saldžiu nektaru vaišina! Skubėkite, o tai mes visą nektarą išgersime!
Dėl šių vaišių skruzdės labai mane myli ir saugo. Dabar – jos geriausios mano draugės. Kai skruzdės iki soties prisivaišina, aš pradedu jas erzinti. Tik skruzdė prisiartina prie nektaro taurelės ant mano nugaros, o aš vietoj taurelės iškišu dygliukus ir skaudžiai sudilginu skruzdę. Tačiau jos vis tiek mane myli, nes prisimena saldų nektarą, tik pasidaro labai karingos. Šito aš labiausiai trokštu. Tuojau paaiškinsiu, kodėl? Man nusibosta būti vikšru: ateina metas keistis. Aš susivynioju ir pasidarau panašus į iki galvos suvystytą lėlę, todėl dabar vadinuosi lėliuke. Jei lėliukės niekas nesaugotų, tuomet gali atsitikti visokių nemalonių dalykų. Kas nors gali mane suėsti ir niekuomet nepakilsiu virš žolynų, niekada neišsipildys didžiausia vikšro svajonė – skraidyti! Todėl mano draugės skruzdės saugo lėliukę nuo visokių smaližių, įsibrovėlių ir smalsuolių. Niekam neleidžia prisiartinti prie lėliukės! Lėliukė guli rami ir nejuda, tik jos viduje verda niekam nematomas darbas. Jos viduje bjaurus pūkuotas vikšras pavirsta į nuostabų drugelį! Kai lėliukė suplyšta, turiu labai greitai išsiropšti iš likusio apvalkalo. Jei tik uždelsčiau, skruzdės pagalvotų, kad esu įsibrovėlis ir mane sugeltų. Tačiau aš – labai gudrus drugelis ir greitai išsivaduoju iš lėliukės apdangalo likučių. Mano sparneliai iš pradžių būna sulipę, tačiau saulutė greitai juos išdžiovina ir aš jau pasiruošęs pirmam skrydžiui! Aš skraidau! Iš tiesų aš užsitarnavau nerūpestingą skrydį, nes daug darbavausi būdamas vikšru ir lėliuke...
– Ak, koks romantiškas pasakojimas.... – atsiduso bijūnas, tačiau drugelis jo neišgirdo. Jis grakščiai pleveno prie kito žiedo dar kartą pasakoti savo istoriją.