Vėliau eina prašyti atleidimo, krenta Jūra ant kelių, o kai priryja, vėl tas pats – eina viršun. Vyras mano veda žemės brudą namo. O dabar išginiau 1000-ąjį kartą, tai susitinka darbe. Slavikas sako: „brolis jis man, nors pijokas“. Matai,ip pat laimės nėra.
Valdžia išsimainė. Darbai pražuvo. Baisu. Žmonės miršta, kaip musės.
Žinok, noriu, kad būtum laiminga. Reikia kartais ir atleisti, kai ko ir nepastebėti, nepamatyti, o kitą kartą ir su pagaliu per kuprą duoti. Yra vyrai, kas stipriai stovi ant kojų, ant žemės turi tikslą, gerą, protingą galvą. Žino, ko nori. O yra ir tokie silpni, be charakterio, be jokio noro. Juos reikia komanduoti, valdyti, bausti ir atleisti. Kas pats stipriausias pasaulyje? Meilė. Kas stipresnis už meilę? Degtinė. Yra vyrai, kas moka išgerti su protu. Dėl dalyko geria. O yra šūdžiai, kurie geria pakol kirminai iš subinės pradeda lįsti. Bet, kaip gyventi, kaip būti? Tie išsiskyrimai irgi nieko gero neduoda. Vaikams nėra tėvo. Yra rūstūs atsiminimai, priekaištai, ašaros, skausmas, žmonių pasmerkimas. Bet kartais yra ir atlyginimas. Kaip uolą nuo pečių nusimetus ir miglą nuo akių nupūtus. Čia pati moteris turi viską apgalvoti, apsvarstyti. Bet, žinok, laikas nuo laiko vyrai nori išgerti. Visas jų liūdesys, sunkumas, nuovargis praeina. Vėliau jis toliau gyvena normaliai. Pas moterį tas kitaip. Ji išverkia, išpasakoja draugei, mamai, sesei. O vyras savo gyvenimo kartumą nugeria ir vėl būna gerai. Tik nereikia, kad nuo to namuose būtų nuostoliai. Kitą kartą aš pati užkloju stalą, nuperku butelį, ištūriu visus pijoko ėjimus. Taip sako ir daro visos protingos moterys, bet jeigu vyras geria kasdien – siaubas. Tai tas nepadės. O jei retai bus butelis, vyras bus žmonai dėkingas. Surašiau visokius niekus. Blogai matau. Eina skersai per linijas. Reikia daryti operaciją, mainyti vyzdžiuką į krištolinį. Dovanok per tą rašymą tokį, gal suskaitysi?
Povilui eiti nėra kur. Ir iš rojaus nė vienas į peklą savanoriu neis. Todėl bus gerai. Gaila visų. Reikia daugiau nesigailėti. Užmiršti. Lai nervų negadina. Grąžinti jau nieko negalima. Reikia eiti tik į priekį. Vasarą, gal ant Joninių susitiksim visi prie Reginos. Mano Slavikui reikia padaryti naują pasą. Karlui gauti vizą. Tas bus Silvos atsisveikinimas. Labai gailiuosi, kad išvažiuoja. Gal ir mus iššauks ten. O gal aš nebe sulauksiu to džiaugsmo. . Turiu silpną sveikatą, o buvau tokia greita, apsukri, stipri, kaip dramblys. Bet viskam ateina galas!
Nuo ko numirė Bladis Striaupa? Kiek vaikų turėjo? Kas per žmona? Kiek jam buvo metų?
Povilui yra paveldėtas alkoholis. Tėvas gėrė. Bočiai irgi turbūt. Mano vyrai irgi pijokai buvo. Slavikas geria su protu. Nesimuša, reikalo ir darbo nepamiršta. Prigėręs myli, bučiuoja mane. Visko nepragers, nepames, bet...geria laikas nuo laiko. Siaubas!. Bet kur gauti tokį, kad negertų, nerūkytų, nelakstytų, būtų gražus, jaunas, uždirbtų milijonus ir žiūrėtų į mane, kaip į dievaitę? Nėra tokio. Reikia daugiau mylėti save ir nedraskyti savo širdies.
Parašyk. Bučiuojam jus visus mes visi. Laiškus mano skaityk viena. Olga.


Atėjo pavasaris. Bulviasodis. Bulvių pasodino du laukus: prie namų 45 arus ir durpyne, naujai išplėštoj žemėj 30 arų. Oi buvo ravėjimo, vagojimo! Durpyne labai gražiai bulvės sužaliavo. Žiedais lyg putota jūra bangavo.
Po šienapjūtės kaime steigė komercinę parduotuvę. Abu jos būsimieji savininkai pasiūlė Žanai dirbti pardavėja. Žana pasitarė su Povilu. Tas mielai sutiko, kad žmona dirbtų – vis didesnis pinigėlis parplauks. O kai Žanai išėjus darban, Povilui reikėjo gyvuliams parūpinti pašaro nakčiai, išvirti jovalą kiaulėms ir neliko laiko poguliui, o ir pietų niekas nebe padėjo gatavų, reikėjo pačiam valgiu rūpintis, tai po darbo nulėkė parduotuvėn, ir ten, prie savininko akių, iškoliojo žmoną. Savininkas tuoj sureagavo ir atleido Žaną. Povilas vėl ramus po pietų eidavo pogulio. Radosi vėl taika ir ramybė šeimoje.
Žana gavo kvietimą į klasės susitikimą po 20 metų. Norėjo labai nuvažiuoti, bet kaip? Dviračiu? O kodėl ne? Povilas irgi važiuos. Vienos neleis. Pakinkė Taigą ir išvažiavo. Ūkį prižiūrės kaimynas su anūku. Arklį paliko pas Reginą už tvarto pievelėj pririštą. Tegu ganosi. Po oficialiosios dalies mokykloje, susirinko pas klasiokę Virgą į namus suneštinės vakarienės. Žinoma, buvo ir alkoholio. Klasiokai, su antromis pusėmis šurmuliavo, pasakojosi kas ko pasiekęs, ką nuveikęs. Po valandos Povilas svirduliuodamas pakilo ir išėjo į lauką. Žana lengviau atsikvėpė. Ėmė atidžiai stebėti klasiokų pasisakymus. Akimis ieškojo Jono akių, o žvilgsniams susitikus, nuraudo ir palenkė galvą taip, kad plaukai uždengtų veidą. Daugiau nebedrįso žiūrėti ton pusėn. Povilas ilgai negrįžo. Gal parėjo pas Reginą? Trauk jį velniai… Jau pradėjus aušroti, klasiokai skirstėsi į nakvynės vietas. Jonas pasisiūlė Žaną parvežti iki Reginos – beveik pakeliui. Žana, išėjusi iš kambario, verandoj ant suolo pamatė miegantį Povilą. Jono padedama nutempė jį į mašiną. Prie savo tėvų namų Jonas išlaipino žmoną su miegančia dukrele ant rankų. Atidarė jai vartelius. Žaną parvežė iki Reginos kiemo. Sustabdęs mašiną, suspaudė Žanos ranką:
–Iki susitikimo 12 val. Ateik pas mane, nuvažiuosim kartu pas Virgą.
Žana nieko neatsakė. Negalėjo. Bijojo pravirkti. Ištempė iš mašinos pusiau miegantį Povilą. Išbėgusi pasitikti, Regina nusivedė jį vidun. Žana, nuėjusi už tvarto glostė kumelės švelnias prusnas, glaudėsi prie jos kaklo, tramdė taip nelaiku pašokusias ašaras. Kiek apsiraminusi nuėjo trobon. Povilas miegojo išsidrėbęs su visais batais. Žana numovė jam batus ir pati prigulė šalia. Porą valandų nusnūdusi, pakilo. Reikia ruoštis namo.
–Negi šiandien nebeisi į susitikimą? – nustebo Regina.
–Nežadėjau antrai dienai pasilikti ir rūbų nepasiėmiau. – Mintyse sau pasakė: „nes neturiu daugiau padorių rūbų.“
–Aš tau duosiu savo. Eik, kaip atrodys, kai visi susirinks, o tavęs nebus.
Apsirengusi Reginos kostiumėliu, džiaugdamosi, kad Povilas pasiliko pas Reginą, mat toji pastatė pusbutelį dūšiai pataisyti, Žana nuėjo pas Joną. Tas jau laukė pasiruošęs. Visi nuvažiavo pas Virgą. . Žana šiandien buvo linksma ir atsipalaidavusi. Juokavo su klasiokais, klausėsi jų išgyvenimų. Pati apie save nepasakojo. Vėl parvežė Jonas. Tuoj persirengė, padėkojo Reginai ir išvažiavo namo. Pailsėjusi Taiga sparčiai bėgo neraginama. Povilas linksmas, pusgirtis, vis negalėjo atsidžiaugti susitikimo malonumais:
–Kaip skaniai pavalgiau! Ir gėrimai kokie brangūs ir skanūs!


Bulvių derlius buvo nuostabiai geras. Pardavus bulves, Žana atsidėjo nemažą pinigų sumą ateičiai. Po penkerių metų vargo, alinančio darbo, galima ramesne širdimi laukti rytojaus. Ligos ar kokios nelaimės atveju nebereiks lėkt pas kaimyną ir prašyt sugelbėt keliais „rubliais“.
Iš buvusio viršininko, plaukė liūdnos žinios. „...Po pusmečio ligos mirė mano žmona….Dabar apie Tyrulių naujienas. Kaip rašiau anksčiau, į Tyrulius keliasi daug žmonių iš miesto. Berniukai perka butus ir parvažiuoja miesčionai, labai biedni žmonės. Tyruliuose labai mažai liko katinų. Dvi šeimos gaudo, kur riebesni ir valgo. Viena šeima valgo šunis. O jau balandžių ir varnų neliko nė vieno. Jų vietą užėmė dvi laukinių purplelių poros. Vagiliauja iš sandėliukų ir iš butų. Neseniai išvežė Jagminą. Songaila jau ne kartą teistas . Jie visai nesijaudina. Sako, bent laiku gausime bulvienės. Pačiu laiku tu palikai Tyrulius. Čia tokia betvarkė. Žmonės po keturis mėnesius negauna algų. Neturi ko valgyti. Pensininkai iš savo pensijų išlaiko savo vaikų šeimas, nes jauni žmonės negauna darbo. Aš pensijoj išdirbęs vienuolika metų, gaunu didelę 457 litų pensiją ir gyvenu, kaip ponas. Paskolinu badaujantiems.“
Pusėj spalio Regina rašė, kad krikštys Šnarai sūnų.
„Šeštadienį einu į balių. Krikštynos bus. Krikštys Šnarų Žilviną. Man tenka garbė būti už kūmą. Na, o kūminu busMarius. Jis labai labai nori būt kūminu. Aš, kažkodėl, labai jaudinuosi. Blūdijau šią naktį, vis galvojau, kad viskas būtų, kaip reikia. Bus apie dvidešimt svečių. Sunku būti kūma šiais laikais. Taip tie finansai nedideli, o čia dar tiek papildomų išlaidų. Net paprasčiausias barškaliukas vaikui pažaisti kainuoja keturi litai ir dar su centais. Ką jau bekalbėti apie kitus pirkinius. Nupirkau paprasčiausią megztą kostiumėlį ir sumokėjau dvidešimt penkis litus. Ir dar kepurės nėra. Ai ką aš čia aimanuoju. Kaip nors susitvarkysiu.
Gal atsimeni, Kažkada rašiau tau apie tą savo buvusį draugą Romą iš Dirvonėnų. Tu neįsivaizduoji (gal aš proto netenku?), dažnai vėl apie jį pagalvoju. Ir kuo toliau, tuo labiau save graužiu už tai, kad aš buvau tiesiog baisuoklė, kai su juo bendravau. O, kad galėčiau jį kada nors sutikti, tai atsiprašyčiau jo už savo bjaurų elgesį. Manau, kad jis savo širdyje laiko pyktį ant manęs. O norėčiau, kad to nebūtų. Tikriausiai pasenau, kad kitaip pradėjau galvoti apie gyvenimą, apie žmones. Kaip dažnai, galvoju, mes įskaudinam mus supančius žmones, net nesusimąstydami, kad šioje žemėje esame tik svečiais. O štai išsiskiriam ir širdyje lieka visa tai, kas praėjo ir sugrąžinti nebe įmanoma.“


1996.11.12 Sveika, Regina, Laukų darbus pabaigėm. Šiandien suraugėm kopūstus ir dabar jau kvit. Dabar laukiame, kada atvažiuos suarti pievos hektarą iš Balėnų bendrovės. Jeigu dar pasilaikys šilti orai, tai gal ir apars. Saulius parvažiavo mėnesiui atostogų. Buvom žadėję pjauti kiaulę, bet užpuolė vėjai, tai palikom iki geresnių orų. Rugsėjo mėnesį per Kryžiaus atlaidus buvo atvažiavusi uošvėnėlė. Sakė, kad Ryga buvo atvažiavusi ir išvažiavo į Tryškius. Dar iš Tryškių vėl buvo žadėję sukti į Akmenę bulvių pasiimti. Bet jinai nebelaukusi ir atvažiavusi čia. Bet pas mus buvo labai neilgai. Išlėkė anksti pas Striaupius ir grįžo jau po vidurnakčio girta, kaip dūmas. Striaupienė ją parvedė. Taip nieko jiedu su Povilu ir nepasikalbėjo, nes anksti rytą vėl išvažiavo namo. Povilas pyko, kam ji ėjo pas Striaupius.
Minčių daug, bet nemoku jų išreikšti. Kartais būna taip liūdna ir sunku, kad nebesinori ir gyventi. Rytą atsikėlusi suplanuoju darbus, rodos dar liks laiko, o atėjus vakarui dar lieka daug nepadarytų darbų. Prisėsti parašyti laišką nei jėgų nei laiko nebėra. Nespėju galvos ant pagalvės padėti, o jau rytas. Ir vėl reikia darbuotis. Atsikvėpti nė sekundės nėra laiko. Tik lekiu ir lekiu. Išpardaviau visas avis. Pasilikau tik ožką. Sukergti vežėm į Viekšnius. Dabar norime parduoti didelį jautį ir pirkti antrą arklį, kad galėtų traukti šienapjovę. Pardavėm septynias tonas bulvių ir dar reikia tris tonas parduoti. Nebėra pirkėjų. Tai tiek. Labai norėčiau kur nors išvažiuoti, drauges aplankyti, bet tuoj Povilas velkasi drauge. Noriu laisvės, kad niekam nereikėtų duoti ataskaitos, kur buvau, ką veikiau. Aš noriu nuo visko atsikvėpti, pabūti viena.
Vakar susapnavau tokį keistą sapną. Rodos, einu Mažeikiuose gatve ir prie manęs priėjo policininkas. Paskui antras, trečias. Jie sako: „Tu pažeidei eismo taisykles, be to esi neblaivi, tad konfiskuojame tavo automobilį ir sumokėk baudą“. Aš labai nustebau, nes neturiu automobilio, autobusu atvažiavau ir nesu girta. Jie vis tiek neatstoja, tempia mane į policijos mašiną. Pasisuku ir už kelių žingsnių pamatau Povilą. Šaukiu jam, kad pasakytų policininkams, jog mes neturime jokio automobilio. Povilas nusisuka ir nueina. Mane apima toks pyktis, kad įgaunu jėgų, nutėškiu žemėn policininkus. Pajuntu rankoj pistoletą ir nusitaikau į Povilą. Vietoj policininkų, šalia manęs stovi Jonas. Šypsosi, paima iš manęs ginklą ir sako: „Neverta. Šūdo kulka neima. Einam aš tave parvešiu namo.“ Mudu einam į jo mašiną ir nuvažiuojam. Man taip gera, kad pravirkstu. O Jonas sako: „Neverk, aš tau visada padėsiu“. Pažadino Povilas:
–Kas tau yra? Nesuprantu tu juokiesi ar verki?
Nieko aš jam nepasakojau. Numykiau kažką ir apsimečiau vėl mieganti, o pati vis galvojau, ką tas sapnas galėtų reikšti.
Reikia troboj išklijuoti sienas ir šiaip pasitvarkyti, bet Povilas nieko nenori daryti. Apsišeria gyvulius ir lovon. Miega iki kito šėrimosi. Nežinau kada jam praeis tas miegojimo priepuolis. Na o aš taisinėju skudurus, mezginėju šį bei tą. Saulius sako, vieni klijuokim. O kodėl turim dirbt už jį? Paskui tik tyčiosis, kaip blogai, kaip nemokšiškai padarėm, kokie žiopliai esam. Nieko nebesikviečiu į svečius. Gėda tokias nušiurusias trobas kam parodyti.
Sudie….Žana.


Gruodžio septyniolikta. Uošvės gimtadienis. Regina siūlo nuvažiuoti. Povilas piktas ant motinos. Nevažiuos. Tuo geriau, nereiks prašyti kaimynų pagalbos. Išvažiavo viena Žana su mergaitėmis. Ten jau buvo Regina su baba. Ir koks netikėtumas! Atvažiavo Ryga su taksi. Nenumatytas balius. Buvo linksma, maloni atmosera. Ryte anksti Žana su mergaitėm ir Regina su baba išvažiavo namo. Nes Reginai reikėjo būti darbe, o Žana nebenorėjo ilgiau pasilikti.
Lėkte pralėkė Kalėdos ir Nauji Metai.
Sukrėtė klasiokės Onutės laiškas. Rašė, kad brolio vyresnioji dukra jau trečias mėnuo intensyviai gydoma Vilniuje ligoninėje. Inkstai. Pabuvo porą savaičių reanimacijoje. Pagerėjo . Po mėnesio gydymosi išleista namo. Vėl blogai, vėl Vilniuje gydoma. Kuom baigsis vienas Dievas žino. „Kaip išgyventi vaiko ligą tėvams? O mane, pamanyk, tik vyras keikia. Anokia čia bėda?“ – Ramino save Žana. – „Tai juk ne mirtina.“
Gyvenimas ir prie lito neina geryn. Darbo jauni žmonės negauna. Klesti sukčiai. Pagyvenę žmonės iš savų pensijų maitina ir vaikų šeimas. Daugelis netekę darbo priversti miestuose gerus savo butus parduoti mafiozams ir keltis į varganus Dievo pamirštus užkampius, nes ten už grašius nusipirkę lūšneles, krūmuose prasirausę žemės lopinėlį, gali užsiauginti daržovių ir taip prasimaitinti. Taip pasielgti buvo priversta ir jauniausioji Žanos sesuo. Ji persikėlė iš Kuršėnų į Tyrulius ir ėmėsi „ūkininkauti“. Krūmynuose sėjosi daržoves, saugojo nuo šernų, ganėsi karvę, bandė išgyventi. Deja, nebuvo lemta. Liga buvo stipresnė.
Prasidėjo plėšimai ir Žanos kaimelyje. Naktį kaukėti žmogystos apsilankė vienkiemyje pas pagyvenusius sutuoktinius. Pakišę po nosimi strielbą, pasiėmė triušius, radijo imtuvą ir kirvį. Daugiau nieko vertingo nerado. Po keleto dienų, pačioje gyvenvietėje smaugė senutę, atėmė vakarykščiai gautą pensiją. Senučiukė atsidūrė ligoninėje, kiek prasveikusią vaikai pasiėmė pas save. Trobą pardavė, kažkokiem neaiškaus plauko veikėjams. Kita senutė pardavė karvę, pinigus iškart paliko banke. Gyveno rami. Pinigų namie neturiu, neateis plėšikai. Atėjo. Prigrasino pasiimti pinigus ir atiduoti, kitaip bus amen. Tai rytojaus dieną moteris išvyko į miestą pas vaikus. Kaimiečiai gyveno baimėje, nakčiai po pagalve dėjosi kirvius ir peilius. Nukentėjo ir Žana. Ryte neberado triušių. Lizduose liko maži triušiukai, pasmerkti mirčiai. Po poros mėnesių vis tik išaiškėjo plėšikai. Sėdo bausmei atlikti to paties kaimo du jauni vyrukai. Tėvai iš gėdos išsikėlė gyventi kitur. Vėliau Žana ne kartą tą moterį matydavo turguje, prekiaujančią drabužiais ir gėlėmis.
Visiems dėl nepriteklių bėdos. Povilo brolis Fridis visiškai nusigėrė. Jo žmona dar bando gelbėti padėtį, bet nebeištenka išlaikyti vyro su dviem mažamečiais vaikais ir dar svetimu paaugliu. Fredis bijo būti vienas, jam reikia žmogaus šalia. Jau vaidenasi velniukai. Mama apsirgo. Gydosi, vaistai kainuoja, vos užtenka pensijos. Sesuo Ona, palaidojusi vyrą išėjo su vaikais gyventi pas kitą. Nei kiaulės nei daržovių neturi. Vien karvė ir ta pati užtrūkusi. Laukia veršiuojantis. Gauna pašalpos 200 litų. Jos sugyventinis padieniui dirba miške. O burnos tai keturios. Taip ir manosi pusbadžiu. Ir nėra kaip padėti, nes visiems striuka. Povilas mielai pasidalintų ir daržovėmis ir mėsa ir sūriais, bet Žana neleidžia:
–Pijokų neprišersi. Kai nedirba, tik geria ir guli, šerk nešėręs, naudos nebus. Neduosiu nė trupinio. Jauni, sveiki, tegu dirba. Tegu sėja, ravėja, augina ir turės. Žemės turi, noro nėra. Kas mums ką davė? Gertumėm, taip pat neėdę sėdėtumėm. Pasižiūrėk į vietines pijokų daugiavaikes šeimas. Vaikų būrys, apiplyšę alkani. Gauna pašalpas – Tą dieną visi sotūs ir girti, o vaikai nei saldainių, nei ledų nebe apvalgo. Po dviejų, trijų dienų vėl eina iš šiukšlinių bonkių rankioti, kad duonos kepaliuką nusipirktų…
Povilas tyli. Tiesa akis bado. Nevedęs gyveno linksmai, nerūpestingai, prie darbo nespaudžiamas. Dabar atvirkščiai. Žmona anksti kelia, nuolat ragina prie darbų. Linksmybių, poilsio retai teprasimano, užtat sotus ir apsirengęs. Taip norėtųsi atsipalaiduoti, bet baisu rizikuoti. Žana jau ne sykį ne juokais pasiūlė išeiti iš šių namų. O ką ji viena darytų? Nepatemptų ūkio darbų. Gal turi kokį atsarginį preikšą ir tik laukia, kaip jį, Povilą, praspirti? Reikia dar pakentėti ir išsiaiškinti.
Per buvusį viršininką, Žana sužino, kad Tyruly ,sesers vyras ir sūnus atleisti iš durpių įmonės. Neformaliai gavo darbo Pakapės lentpjūvėje už 300 litų mėnesiui. Durpių įmonė išparduoda traktorius ir kitą inventorių. Žmonės perkasi, kurie taupiau gyveno ir turėjo atsargų. Sesers vyras irgi bandė traktorių nusipirkti, bet nerado, kas paskolintų pinigų. Parduotuvėj rūgsta alus, nes nėra kas jį pirktų. Niekas nebeturi liekamų pinigų.
Saulius praneša gerą žinią. Laikosi teises, kad galėtų važinėti su šeimininko automobiliu.
Iš Reginos Žana sužino, kad sesers dukra Vanda nusipirko, tikriau uošviai nupirko, namą Tryškiuose ir parsikrausto ten gyventi, nes vyras sunkiai susirgo ir reikia rimtai gydytis. Nebegali dirbti ir išlaikyti šeimos. Neduok Dieve, du sūnūs liks našlaičiai. Pas babą buvo atvažiavusi Natalija, bet pas Reginą su mama neapsilankiusi, nes sužinojusi, kad buvo Reginos broliai. Tų jinai nenori matyti, nes vyrai pamauna jai tiesą į akis.
Ėjo praėjo pavasaris su darbais ir rūpesčiais. Atėjo birželis. Šalta vasara, šaltas jubiliejus. Žanai keturiasdešimt. Jokio baliaus, jokių svečių Povilo nusivylimui. Žana taupo pinigėlius, tikisi nupirkti traktorių. Daivutę reiks vežt per daktarų komisiją. Būsima pirmokė. Labai nedrąsi ir nekalbi. Neištaria raidės „r“. Gėdijasi savo plono balso. Kartą kaimynas pasakė, kad cypsi ploniau už pelytę. Nuo tada stengiasi dar mažiau kalbėti. Kai mano, jog jos niekas negirdi ir nemato, treniruojasi tarti sudėtingus žodžius. Ir jai pavyksta. Bet viešai kalbėti vengia. Sunku jai bus mokykloje. Saulius išsilaikė teises. Galės ne tik su lengvąja, bet ir su sunkvežimiu važinėti.

Ir atėjo diena, kai mergaites nuvežė pas daktarus dėl pažymos mokyklai. Su Morta viskas gerai, o Daiva sugudravo. Jai rodo arklio paveiksliuką, jinai sako: „kumelė“. Rodo rožę, – „žiedas“. Rodo rūtą, – „gėlė“. Paskui visai nutilo. Nebekalbėjo. Taip ir liko dar vieniems metams atidėta mokykla. Gal ir gerai. Priaugs Morta, abi eis į vieną klasę. Vienas knygas tereiks pirkti, mažiau išlaidų ir pamokos vienodos, – abiem vienu metu padėti reikės. Susitaupys laikas.
Derlius buvo geras. Pasisekė gerai parduoti bulves. Žana svajojo apie traktoriaus pirkimą. Deja, Povilas manė kitaip:
–Gero traktoriaus už tiek pinigų nenupirksi. Tik padėvėtą. Inventoriui neužteks. Be inventoriaus su juo nedirbsi. Tad perkam mašiną. Autobusus nuėmė. Miestą sunku pasiekti. Savo turėsim – niekam nė ačiū. Kitąmet vėl sėsim daug bulvių ir nusipirksim traktorių su inventoriumi.
Žana, kad ir abejojo, bet galvojo, kad Povilas lyg ir susitaikė, kad išgėrimų, gyvenant su ja nebus. Ėmė darbuotis. Mažiau keikėsi ir niurzgėjo. Nebesvajojo apie bulviakasio talkas. Jam ėmė kvepėti pinigai. Žana nusileido ir sutiko pirkti automobilį. Nusipirko. Turint mašiną reikia ir vairuotojo teisių. Povilas atsisakė laikyti teises. Atseit su kompiuteriu jis nesugebės, nes nėra jo matęs. Vat, jei turėtų pažįstamą ir galėtų nusipirkti... Reikia ieškoti, kas galėtų tai suveikti už pinigus. Tad Žana ryžosi. Užsirašė į kursus ir ėmė važinėtis mokytis vairuoti. Pavasariop gavo teises ir ėmė važinėti savo mašina. Povilas sėdėdamas šalia nuolat komanduodavo, kaip važiuoti, kada lenkti, kokį greitį reikia laikyti. Žanai, į jo komandas nekreipiant dėmesio, koliodavo ją, išvadindavo žiople, durne, už pizę gavus teises ir nieko nemokančia. Žanai trūko kantrybė ir mašinos daugiau nelietė. Jei reikėjo į miestą, važiavo autobusu. Povilas labai didžiavosi mašina. Atvažiavus namiškiams vis vedėsi į garažą ir rodė mašiną. Pieną į pieninę ėmėsi vežti Povilas. Su mašina. Be teisių. Juk tik kilometras į vieną galą. Tikrai nepaklius policijai, ir dar tokį ankstyvą rytą. O kad benzinas kainuoja daugiau, nei pienas, jam nė motais. Užtat „ponas“! Su mašina!..
–Sakiau, kad perkam mašiną? Sakiau! Ir traktorių turėsim! Radau skelbimą. Sedoj parduoda traktorių už 4000. Važiuojam. Nupirksim. – Povilas labai pakilios nuotaikos.
–Toks ten ir traktorius, jei tiek tekainuoja…
–Skambinau, sakė labai gero stovio.
Nuvažiavo. Žana pamačiusi tą „gero stovio traktorių“ žado neteko. Variklis kažkokio prancūziško automobilio. Kabina T–16os. Pavarų dėžė vėl kažkokios lengvosios. Važiuoklė nežinia iš ko paimta. Laimė, kad ratai vienodi. Žana iš karto pasakė: „NE!“. Atbėgo įsiutusi pardavėjo žmona. Vyrui kumščiais mojuoja, šaukia:
–Tu, suski, nedrįsk parduoti! Su kuo mes žemę dirbsim? Su kuo šienausim? Ar pagalvoji? Kaip mes be traktoriaus?!
–Juk sakiau, kad brolis kaimynų namus nupirko. Parsikraustys. Jo didesnis traktorius. Užteks abiem. Kam mums du traktoriai?
–Nežinia dar ar norės dalintis?
–Ką tu šneki, juk brolis!
–Perkam. Užvesk. Jei puikiai dirba, lengvai vedasi, perkam. – Povilas nusiteikęs ryžtingai. Akyse ugnelės. Mato Žana, kad neperkalbės. Apsisuko, nuėjo mašinon ir išvažiavo namo. Povilas parvažiavo po
geros valandos. Patenkintas, blizgantis:
–Sakiau, kad turėsim ir traktorių ir mašiną. Dabar galėsim ir tavo klasiokus aplankyti Vilniuje.
–Aš nevairuosiu į Vilnių. Iš viso nevairuosiu. Nenoriu klausytis tavo keikimosi.
–Rasiu, kas nuvairuos! Negi neprisimeni, kad per klasės susitikimą kvietė atvažiuoti?
–Pirma tegu jie atvažiuoja pas mane, tada žinosiu, kad esu laukiama.
Ryto metą, Povilas anksti kėlėsi, neprašomas padėjo atlikti ruošos darbus, net karves pamelžė. Džiaugsmingai niūniuodamas lėkė prie traktoriaus. Užves, pasipuikuos gatve pravažiuodamas kaimynams pro langus. Deja, traktorius nepanoro parodyti jokių gyvybės ženklų. Prasikrapštė visą dieną prie jo, net pietų nevalgė. Vakarop pavyko užvesti. Į gatvę nebevažiavo. Prapuolė noras. Bijojo Žanai į akis pažiūrėti ir pamatyti ten pelnytą priekaištą. Vargais negalais susiarė dirvas. Pasisėjo kviečius. Daugiau remontavo, nei dirbo. Pastatė žiemai, apdangstęs gūniom.
Kalėdoms ir Naujiems Metams plaukė sveikinimai, palinkėjimai. Labai sujaudino Žanos širdį Onutės laiškas: „Žmogaus gyvenimas, kaip paukščio skrydis. Kaip stebuklas, už kurį mokame savimi, savo meile, skausmu, viltimi bei savo darbais. Ir tik akimirkai sustojame suvokti, ką mums rašo LAIKAS, kad susikauptumėm naujiems darbams. Tegu jiems atlikti nepritrūksta jėgų ir ryžto, sveikatos ir asmeninės laimės. Džiaugsmas sukurti ir dovanoti tebūna stipresnis už mūsų nusivylimą ir nesėkmes. Tad nenuleiskime rankų, būkime tvirtos.
Prabėgę metai nusinešė tolyn į praeitį tavo keturiasdešimtąją gimimo vasarą. Kasmet viena žvakute daugiau užsidega ant šventinio torto.
Mano dienos ir naktys bėga įprasta vaga. Pakol kas vaikai sveiki. Donatui leido pagyventi be vaistų. Rupjūčio mėnesį penkiom dienom buvo jis ekologų stovykloje. Grįžo labai patenkintas.
Petro dukrelė laikosi gerai. Važinėja į Vilnių konsultacijoms. Lanko dabar su mano Ernesta vieną klasę. Labai puiki panelė auga. Tik negalima jokių vaistų gerti, nes visa bėda buvo nuo vaistų. Tai patvirtino ir į Ameriką siųsti biopsijos tyrimai.“
Va kokių bėdų pasaulyje esama. Toli ieškoti nereikia. Čia pat, širdžiai artimų ir mielų žmonių šeimose bėdos veisiasi. „Nevaryk, moterie, Dievo į medį. Įsitikinai, kad kitiems būna šimtus kartų blogiau“.
Atėjo laiškas nuo Silvos. Pilnas paguodos žodžių ir su didele naujiena! Silvos šeima išvažiuoja gyventi ir dirbti į Ameriką. Išlošė „Žaliąją kortą“. Birželio 19 – 23 dienomis atvažiuos į Lietuvą atsisveikinti su giminėmis.
Žana labai nori susitikti su mokyklos laikų drauge. Kaip baigė mokyklą, taip ir išsiskyrė keliai. Ne, ne tuoj pat, bet beveik. Dar buvo susitikusios, kai Saulius kūdikis tebebuvo. Tada jinai dirbo kaimo valgykloje kartu su sese. O paskui...ištekėjo ir apsigyveno Šiauliuose. Ilgus metus nieko viena apie kitą nežinojo. Per Irką gavo jos adresą ir parašė jai ilgą laišką. Atsakymą gavo taip pat ilgą. Skaitė daug kartų ir vėl pergalvojo, kad jai nėra taip blogai, kaip kitiems. Tik nepasiduoti, nenuleisti rankų. Kovoti. Kovoti už vaikus, už mamą ir už save. Pirmyn, Žana, tu gali!
Pas uošvę išperėjo višta vienuolika viščiukų. Jinai nori juos atiduoti Povilui, nes kraičio negalėjo nieko duoti, tai nors dabar, kad ir vištos šeimynėlę… reik važiuoti parsivežti. Žana neima automobilio. Liepia Povilui važiuoti autobusu. Lai pasiima krepšį. Povilui neunoras, kai mašina kieme. Pats važiuoti bijo be teisių. Jei paklius policijai?.. Puola į kelius, atsiprašo Žanos, Prisiekia daugiau jos nekritikuoti. Išvažiavo. Parsivežė ne tik vištą, bet ir kaldrą, pora pagalvių ir padėvėtą lovą. Tai Povilo „kraitis“, kaip uošvė pasakė. Višta su vištukais tai graži. Visi trumpakojai. Rieda pažeme lyg kamuoliukai.
Žanos gyvenime niekas nesikeičia. Bėda veja bėdą. Jaunąją kumelikę sužalojo Povilo dėdės sūnaus jautis. Teko nušauti ir užkasti. Povilo pirktas traktorius nevažiuoja. Taiso savaitę, važiuoja pusdienį. Pinigai sukišti į balą. Ir dar vis reikia detalėms. Žana pasakė, daugiau negausi. Samdysiu, bent žinosiu, kad padirbs. O tu perki perki detales, remontuoji remontuoji, kaip nevažiuoja, taip nevažiuoja. Negana to! Vieną rytmetį Povilui išvažiavus į pieninę, Žana išvedė Taigą ganyklon, nes jis pramigo ir Žana, grįžusi nuo karvių su pienu rado jį dar bemiegantį. Pririšusi kumelę, neskubėjo grįžti namo. Pagirdė karves ir gėrėjosi gražiu rytu. Pamatė dviračiu atminantį Povilą. Privažiavo uždusęs, prakaitu apsipylęs:
–Jėzau, Jėzau, mašiną sudaužiau!
Žana žiūri akis išplėtusi. Nieko nesupranta.
–Kaip sudaužei?
–Rita motoriniu dviračiu per stogą perlėkė. Ant kryžkelės… prie Elenos…
–Kaip Rita? Ar nesusižeidė?
–Nežinau, nežiūrėjau… nukrito nuo stogo… Mašiną sudaužiau!!! Stiklas ssssudužo!!! Kapotas suvarytas!!! Kaip nesupranti?! Mašiną….
Žana nebesiklausė, griebė jam iš rankų dviratį ir stačia numynė į miestelį. Prie sankryžos būriavosi žmonės. Kelio pakrašty, tiesiog per posūkį, kėpsojo jų mašina sumaitotu kapotu, įdaužtu , kruvinu priekiniu stiklu. Kraujo buvo ir ant šoninio veidrodėlio.
–Kaip Rita? – klausė žmonių Žana.
–Be sąmonės. Uošvis išvežė ligoninėn. Iškvietėm policiją, tuoj atvažiuos. Žana, gal sakom, kad tu vairavai? Juk Povilas neturi teisių. Bus didelė bauda.
–Nemeluosiu aš. Tegu neima mašinos, jei neturi teisės važiuoti. Aš negaliu meluoti. Nebūčiau pabėgusi ir palikusi Ritos. Negaliu meluoti!
–Juk baudą reiks mokėti…
–Tegu…
Atėjo ir Povilas. Netrukus atvažiavo policija. Matavo, fotografavo, klausinėjo.
Žanai rūpėjo, kaip Rita? Po poros dienų uošvis su vyru važiavo lankyti. Įsiprašė ir Žana. Rita gulėjo prijungta prie lašelinės, subintuota galva ir plaštaka. . Neleido nė atsisėsti. Pamačiusi Žaną pravirko:
–Mes suremontuosim tavo mašiną…
–Žana parklupo prie lovos paėmė sveikąją Ritos ranką:
–Velniop tą mašiną...kad tik tu pasveiktum. Tai tik metalo krūva. Bus tų mašinų dar. Nesijaudink, neverk. Sveik. Žiūrėk savo sveikatos, nepergyvenk dėl tos mašinos…
–Aš juk girdėjau, kaip Spalvys šaukė, kad jo mašiną sudaužiau…
–Neimk į galvą, ką jis sakė. Jis neturėjo teisės imt mašinos. Pats kaltas. Rita, tu tik nepergyvenk, sveik. Neverk. Nusišypsok… – Žana šluostė Ritai ašaras, o pati verkė. Rita sveikąja ranka apglėbė Žanos kaklą ir prisiglaudusi skruostu sušnabždėjo:
–Ačiū, kad nepyksti…
–Neturiu už ką pykti. Neverk, nurimk. Aš jau eisiu. Būk stipri, sveik. – Žana norėjo pabučiuoti Ritą, bet neišdrįso, tik spustelėjo jai delną ir išėjo iš palatos.
Mašiną suremontavo Ritos vyras, mat Rita buvo kalta. Važiavo ne savo puse. Policijoj irgi abu su Povilu sumokėjo po 200 litų. Vienas kad be teisės vairuoti važiavo, kitas, kad pažeidė eismo taisykles.
Atėjo Silvos laiškas sukėlęs daug prieštaringų jausmų.


„Labas Povilas, Žana! Ir visi, visi!
Buvom išvažiavusi į Varšava. Dabar jau esam namo. Gavom vizas. Dabar reik par 6 mėnesi išvažioti į Amerika. Važiosim štata Florida į miesta Hajalia netoli no Majami. Rigoj noriu išpirkti savo namiali, galvoju suspėti. Kad Maksimas baigs mokikla, norim atvažioti pas Jums pamatiti visus. Proliaksim, kaip angsčiau ir pas Jus ir pas Natalija, ir pas Zose, Augute, Irute, Onute. Atvažiosiu su kamera. Pas Augute ir filma, kad buvom pas Jums. Jus su Povilosu matėt?
Nu vot taip, laikas eina greitai, greitai ir netoli vasara. Norim atvažioti kur nors 06 mėnesis, nežinau kaip lietuviškai. Atsiprašau už savo blogo rašimo. Gal būti kaip nors suprasit, kaip užrašau. Pas mama viskas giarai. Ji namo. Slavikas dirba. Angela su dukte ir Ruslanu gyviana mano namiale Rigoi.Mes dar givenam Ventspili 200 km no Rigos. Karlas čia dirba. Bet daug važiojam į Riga, ne mažiau kap 2 kartus par menesi. Aš su Patricija namo. Nu vot, na dar? Parašiau visiems laikus, ne užmirštam ir Jus. Žana parašik kap givianat? Kas naujo? Kaip Jusu mama? Vaikai? Ir visko po biški. Pasiilkstam par visus. Bučojam, Visada Jusu Silva.“


Ir nuo klasiokės Elytės atėjo laiškas su nuotraukomis iš klasės susitikimo.
Pavasario darbai užgožė viską. Diena keitė dieną. Susirgo didelė kiaulė. Žana turėjo antibiotikų. Su Povilo pagalba suleido vaistus į sprandą. Ta kiaulė nelabai ir priešinosi. Antrą kartą suleisti jau buvo sunkiau. Kiaulė pašoko ir bėginėjo po gardą, kol Povilas vargais negalais įspraudė ją kampą. Žanai reikėjo vežti dukras pas daktarus dėl mokyklos. Išvažiavo palikusi Povilui vaistus ir prisakiusi suleisti kiaulei. Tegu pasikviečia kaimyną į pagalbą. Atlikusi mieste visus reikalus, Žana grįžo su dukromis namo jau gerokai po pietų. Vaistai tebegulėjo lentynoje, kaip ir paliko. Mama nežinojo kur Povilas. Ji jo nematė nuo pat ryto, kai Žana išvažiavo. Nieko nelaukdama, persirengusi darbiniais drabužiais, pasiprašė pagalbon kaimyną ir nuėjo į tvartą. Kiaulė jautėsi geriau, buvo suėdusi jovalą. Kas ten jos guolyje? Kaimynas įėjo į gardą, Žana iš paskos. Kaimynas patraukė šiaudus šalin, ogi Povilas miega. Girtas, kaip pėdas. Nežadino. Iš lėto prisišnekino kiaulę, glostė jai pilvą, o kai toji atsigulė, greitai suleido vaistus. Nereikėjo nei jėgos naudoti, nei triukšmo kelti. Taip ir liko abu tvarte gulėti – šeimininkas ir kiaulė.

Atėjo birželis. Atvažiavo Povilo teta iš Latvijos su dukrų šeimomis. Silva važinėjo per visus giminaičius atsisveikinimui. Greit turėjo išvykti gyventi Amerikon. Ta proga Regina suorganizavo visų giminių susibėgimą. Išnuomojo seniūnijos salę. Važiavo ir Žana su Povilu. Pieš pat kelio galą, likus puskilometriui iki salės, Povilas paprašė leisti jį už vairo. Leido. Tegu pasididžiuoja. Vėliau, jau įsisiūbavus linksmybėms daugelis giminaičių stebėjosi, kodėl Žana leido Povilui važiuoti, neturinčiam teisių. Negi nebijo baudų? Sužinoję, kokį atstumą Povilas važiavo, juokėsi, bet Povilui neužsiminė, tegu galvoja, kad niekas to nežino, tegu didžiuojasi…
Išvažiavo Silva su Karlu, sūnum Maksimu ir dukra Patricija. Olga labai pergyveno dėl dukros. Kaip jai ten seksis. Ir pati slapčia svajojo: gal Silvai viskas gerai klostysis ir ji pasikvies ją pas save?
Nors 32 metus Olga nesimatė su Silvos tėvu, bet sutiko važiuoti kartu, kai Silva važiavo atsisveikinti. Vežė tėvui savo spalvotą televizorių, įvairių Karlo rūbų, nes tėvas gyveno labai biednai. Olga nebepažino savo buvusio vyro. Jisai jos taip pat. 32 metai ilgas laiko tarpas…




Atėjo ilgai lauktas laiškas nuo Silvos, pilnas įspūdžių apie Ameriką.


Labas Žana, Povilai ir visi!
Atvažjojam labai giarai, tikai labai pavargstam. Todėl, ka nuo Rigos lik Stokglma1 valanda. Paskui laukem sava reisa 6 valandas. Paskui par okeana 8 valandas su lektuva ir Nju–Jorke. Laukem 4 valandas. Paskui dar 3 valandas ir Miami. Sutiko mus dvi Karlo seserys su virais ir draugas. Givjanom pas drauga dideli name: didele zala, virtuve, 4 kambari. Apie namo sodas gražus. Du dienas darėm vizitus pas seseris. Važjojam į miesta, į krautuves. Viešpatie, Žana, nepapasakoti kas čia ir koks. Kaip gražu, koki namai, kokis krautuves ir kafe! Kokes palmas ir gieles, krumai. Žinai, givianom kaip pasakoi. Viska reik matit su sava akis. Trukst žodžju. Vienas žodis – egzotika, viens gražums!!! Labai karštai + 40. Visur ir konicioneriai. Ir katrai krautuvei ir katrai mašinai, ir katram kambarim name. Gali padariti kondiconieru taip, ka bus šaltai, jeigu nori. Katram name ir po 2–3 mašinas. Visi važjoj. Maksimas jau gali važjoti su mašina no 15 metų. Tiktai per diena. Nuo 09.19 važjosim pas Karlo mama į Venesuela už viena savaite. Paskui galvosim apie Maksimo mokikla ir Karlo darba. Aš dar busu su Patricija namo. Vaikai laisvai po gatves nelaksto. Nera tokios čia mados. I mokikla nuvež autobusas ir namo irgi (reik moketi už autobusa per savaite 6 dolerius) Par mokikla nereikia pinigas. Par darželi reik par savaite no 60 iki 80 doleriu, bet darželis toks, ka vaika atvedi, paem į darža neieisi, eigu ne šauks. Tas irgi dlia bezopasnosti. Ne viens svetims neieis. Labai sargo (beregut) vaikus. Eigu turi darba, par kredita gali nupirkti viska. Buvom par viena seseri namo (namas už kredita – 140 000 doleriu). Kaip pasakoi gražu. Darom po biški filma ir nuotraukas. Išsiusim visiem. Labai labai viskas patinka. Viskas gražu. Ir drugoi urovenj žizni.
Rašik ir tu. Kaip Jus?Kas naujo? Čia benzinas eina galonais. Vieno galono kaina 1,17dolerio. Bet galonas apie 4 litrai. Valgiti nupirkti krautuvei labai mažas kainas, ir par batus, ir par drabužius. Dirbk tiktai ir givjank kap karalis. Nu gjarai. Rašik. Bučoju visus. Visiem linkejimai. Visada Jusu Silva.


Baigiantis rugjūčiui vieną vakarą baigiant vakarinę ruošą į kiemą įsuko mašina. Klasiokai! Jonas su žmona ir dukrele, Elytė ir Virga. Žanai taip ir nutirpo rankos kojos. Kol pasisveikino, kol išsiglėbėsčiavo, sugrįžo savitvarda. Tuo tarpu mergaitės parbėgo į kiemą su ožkom iš ganyklos. Visų nuostaba, kokios gražios, kokios mielos. Mergaitės tik su plonom suknytėm, ar nešalta? Jau vėsu vakare. Ne, nešalta. Darbuojasi, nėra šalčiui vietos. Žana melžia ožkas, skuba ir galvoja: „Kuo svečius pavaišinti? Nieko gero po ranka neturi. Gerai, kad dar kumpio gabaliukas yra. Papjaustys. Daug žmonių – neužteks. Ypač, kad Povilas griebs pirmas. Išvirs bulvių su lupenom, padarys mirkalo. Bus lyg ir žemaitiškai...“Pamelžus ožkas, Jonas paprašė puoduko, sėmė tiesiai iš kibiro, skanavo ir gėrė iki dugno. Sėmė ir gėrė. Perleido puodelį kitiems. Visi gėrė, gyrė. Apžiūrėjo ūkį. Povilas jau buvo bedarąs garažo duris, bet Žana suspėjo laiku ir pakvietė visus į vidų. Būtų apsikvailinęs su savo sena mašina.
Svečiai atvažiavo ne tuščiom. Prikrovė ant stalo pyragų, vaisių užjūrinių, savų kepinių, taurių gėrimų. Žana irgi turėjo konjako bonkę juodai dienai užslėpusi. Kaitė puodą su bulvėm, darė mirkalą. Jono dukra labai susidomėjo tokia patrova. Jai patiko. Valgė iš kelių kartų ir vis klausė mamos ar ji mokės taip namuose išvirti. Jonas klausinėjo Mortos kokie gyvuliukų vardai. Mortai pasakius, kad šuniuko vardas Bubis, skaniai juokėsi. Janina nesuprato, kodėl. Tada Jonas paaiškino, kokia žemaičiams bubio reikšmė. Teko paaiškinti, kodėl toks vardas. Kai mergaitės buvo mažos, jos neištarė Barbosas. Tai taip ir liko Bubis. Šnekų ir juoko užteko iki pat paryčių. Povilas šį kartą nenusigėrė. Gal bijojo, kad jam pasišalinus miegoti, Žana ką blogo apie jį pasakys... Išvažiuodami klasiokai pakvietė dabar juos apsilankyti Vilniuje. Kai laukuose nebebus darbų, kai mergaitėms mokykloje bus atostogos. Šis pakvietimas taip įstrigo Povilo galvoje, kad jisai vos ne kiekvieną dieną apie tai pakalbėdavo, paplanuodavo būsimą kelionę. Žana visada atsakydavo tuo pačiu, nenuginčijamu argumentu:
–Aš Vilniuje nemokėsiu važiuoti. Ten gatvės bent kelių eismo juostų. Žiedai… Mažeikiuose to viso nėra. Kur aš galėjau viso to išmokti? Nevažiuosiu, nesvajok.
Povilas svajojo. Ne tik svajojo, bet ir veikė. Priprašė Žemaičio, kad nuvežtų. Būtinai su Povilo mašina. Ne su Žemaičio. Žemaitis spyriojosi: neaišku kokia ta mašina, gal ant subyrėjimo ribos ir neatlaikys tokios tolimos kelionės… Povilas pyko, nervojosi, keikėsi ir vėl geruoju prašė. Pagaliau Žemaitis sutiko. Kai mokykloje prasidėjo rudens atostogos, Sauliaus priprašę prižiūrėti namus ir gyvulius, išvažiavo į Vilnių. Žana su dukromis įsitaisė ant užpakalinės sėdynės, o Povilas šalia Kęsto. Išvažiavus į plentą Povilas vis sakydavo Kęstui:
–Nagi paspausk. Lenk tuos vėžlius. Na, paspausk!
–Tai sėsk pats prie vairo ir spausk! Ko tu manęs prašei, jei pats moki geriau! – Trūko Kęstui kantrybė. Povilas užsičiaupė. Ilgą laiką sėdėjo tylėdamas. Paskui, įpusėjus kelionei, atkuto, ėmė šnekėti apie Rygiečius, apie Silvą:
–Bagoti, pinigais apžėlę, iš Rygos su taksi į Akmenę laksto, ko nevažiuoti į Ameriką?
–Tau kas duotų jų pinigus, ką tu veiktum toj Amerikoj? Kalbos nemoki, mokslo neturi. Gatves šluotum? Ten gatves robotai šluoja. Ką veiktum? Smegenų reikia turėti. – Atrėmė Kęstas.
–Pilnos pizės pinigų prižėlusios, kodėl kelionės neišsipirkti? Vietoj plaukų doleriai auga. Pakrapštytų savo ilgais nagais pizes, šekit dolerių pundą…
–Nudurnėjai tu? Prie vaikų šitokiais žodžiais… Jei svečiuose taip, gal grįžtam geriau… – Kęstas sulėtino greitį. – Nu nesitikėjau to iš tavęs. Jų pinigai, jų reikalai. Ko tu svetimus pinigus skaičiuoji? Žiūrėk savų. Tau toli gražu iki Rygiškių ir Silvos. Juk pusseserė, o nekenti lyg didžiausio priešo.
Iki pat Vilniaus važiavo tylomis. Tik miesto prieigose pradėjo kalbėtis, nes reikėjo nuspręsti , kuriom gatvėm važiuoti, kad patogiau pasiekti Jono namus. Žana sėdėjo lyg ant adatų. Negana, kad jos širdis krauju apsipila vien pagalvojus apie Joną, Dar reikia baimintis, kad Povilas neimtų blevyzgoti. O juk degtinės tikrai bus.
Po pasisveikinimo ceremonijos, Žana iškraustė lauktuves. Pusę rūkyto kumpio, kelis tuzinus kiaušinių, glėbį sūrių. Kaip važiuosi tuščiomis. Dukrytes nusivedė Jono dukra Ilona. Janina tuoj pakepė picas. Visi skaniai pavalgė. Ilona priminė, kad tėtis žadėjo į kiną nuvesti. Jonas susisodino visus ir nuvežė pažiūrėti animacinio filmo. Žana su vaikais kino teatre žiūrėjo filmą, o Jonas vyrus nusivedė į kavinę, vaišino žirniais su kiaulės kojomis ir alumi. Visoms trims mergaitėms filmas labi patiko. Ypač džiaugėsi Ilona. Po filmo visi pasivaikščiojo po Vilniaus senamiestį. Užlipo į Gedimino pilies bokštą. Grįžtant Jonas prie loterijos pardavėjo liepė visiems išsirinkti bilietus. Deja, laimingų nebuvo. Daiva su sunkiais \kailinukais pavargo, ėmė ašaroti. Tėvas subarė. Tad Jonas paėmė ją į glėbį ir nusinešė prie mašinos. Parvažiavę į Jono namus, jau rado atvažiavusią Elytę su šeima. Jos Martynas ir Ilona puikiai grojo pianinu. Po vakarienės Jonas su Janina visus pakvietė pirtin, suomiškon. Elytė atsisakė, tad ir Janina su Žana nėjo. Išėjo Jonas su Elytės vyru ir Kęstu. Povilas irgi nėjo, nors labai jo prašė. Jau gerokai po pusiaunakčio suguldę vaikus, sumigo ir suaugusieji. Rytojaus dieną, Jonas pavežiojo po įžymiąsias Vilniaus vietas. Pietų susirinko Pas Elytę. Vaišėms troškinti kopūstai su rūkytais šonkauliukais. Namo išsiruošė jau brėkštant vakarui. Jonas dar pridėjo bagažinėn visokių ūkiui reikalingų geležų. Pravers. Palydėjo iš miesto trumpiausiu keliu. Užmiestyje sustojo atsisveikinti. Jonui apkabinus, Žanai akimirką stabtelėjo širdis. „O juk galėjau būti laiminga...Pati pasirinkau“.
Pavažiavus kelias dešimtis kilometrų, mašinai dingo šviesos. Kęstas ėmė kuistis po saugiklių skydą, džiaugdamasis, kad susiprotėjo pasiimti prožektorių. Perdegusį saugiklį pakeitė kitu. Atsirado trumpos šviesos, bet neliko ilgųjų. Taip ir parvažiavo iki Akmenės. Toliau prie vairo sėdo Žana. Ėmė smarkiai snigti. Kol grįžo namo, prisnigo iki pusės blauzdų. Mašinos apačia braukė sniegą. Mamos kambarėlyje užsidegė šviesa. Mama žinojo, kad šiandien jie turi grįžti. Laukė jų. Sutemus ėmė nerimauti. O ėmus smarkiai snigti ir visai nežinia suspaudė jos širdį. Ar maža avarijų nutinka keliuose? Greit pusiaunaktis, sniego daug… Sėdėjo prie lango ir sekė retas, gatve pravažiuojančias, mašinas. Gal šita pasuks pro vartus į kiemą?.. O gal šita? Pagaliau… Nerimas smuko nusmuko, kažkur pro kulnis išgarmėjo visiškai. Kojos pačios nunešė prie elektros jungiklio. Sušvitus lemputei, skubinosi atrakinti duris. Trakštelėjus spynai nutapeno į savo lovą. Dabar ramiai miegos. Naujienas Žana rytoj papasakos.