Veidrodis išnyksta be garso —
lyg paukštis,
kuris niekada neskraidė,
tik tupėjo ant šakos
tavo akyse.

Nebėra stiklo,
nebėra ribos —
tik rūkas,
už kurio
niekas tavęs
nebeieško.

Tu stovi lauke,
o laukas —
stovi tavyje.
Žolė brėžia kraują,
vėjas – mintį,
o dangus
įsiskverbia į sielą
be leidimo.

Ir niekas tavęs nebepažįsta —
nes esi visur,
kur tylu,
kur žemė kvėpuoja
be vardo,
kaip kadaise
kvėpavai tu.