Toks gyvenimas


Povilas, grįžęs ryte iš darbo sako:
–Trečią valandą iš Mažeikių išvažiuos keletas autobusų į Vilnių. Vadovybė ragina visus važiuoti saugoti seimo nuo galimo rusų užpuolimo.
–Važiuosi? – Klausia Žana.
–Durnas aš, ar ką? Lai važiuoja, kam gyventi nusibodo. Ką nusaugosi tuščiom rankom. Kepurėmis nuo kulkų gintis?
Ne pirmą dieną žmonės iš visų Lietuvos kampelių važiuoja į Vilnių. Budi per naktis prie seimo rūmų. Saugoja vyriausybę. Kuom čia viskas baigsis? Nežinia labai baugina. Parduotuvės tuščios. Viskas po talonais. Ir už talonus negali nusipirkti. Arba nėra prekių, arba nėra pinigų. Aną mėnesį vietoj algos Povilas parnešė adijalą ir rankšluostį. Gyvenk, žmogau, verskis per galvą, norėdamas šeimai valgį parūpinti. Laimė, kad persikraustė į kaimą. Bulvių, pieno, mėsos turi… O kaip mieste, kai viską reikia pirkti? Batų gamykla Mažeikiuose užsidarė… Kiek bedarbių! Tiesa, susikūrė darbo biržos. Moka pašalpas… Parduotuvės tuščios. Badas žvelgia į akis. Į kaimus plūsta miestiečiai įvairaus plauko: vieni primygtinai prašo nupirkti siūlomus daiktus, kiti bevelija mainyti į maistą, dar kiti prašo pavalgyti. Eina ir eina per kiemus. Baisu net minutei palikti nerakintas duris. Gudresni, kurie turi mašinas, važiuoja į Lenkiją. Prisiperka ten pigiai ir parsivežę bando parduoti brangiau. Daro biznį. Povilo sesuo Irena su Vyru irgi lėkė Lenkijon. Prisipirko kosmetikos, kvepalų, bandė perparduoti. Deja, žmonėms ne puoštis rūpi, o kaip pilvus prisikimšti. Puošiasi šiuo metu tik turčiai. Tokių provincijoj nėra. Miestuose savi biznieriai, savi ryšiai. Tik nuostolių prisidarė. Žana visiškai nebe susigaudo, kas vyksta.
Vėlų vakarą, pasiėmusi mezginį, užsidaro svetainėje, kad kitiems netrukdytų miegoti. Įsijungia televizorių – miegą išblaškys. Reikia skubėti pabaigti numegzti liemenę. Artėja mokestis už elektrą… bet kas čia vyksta? Bučelytė trūkčiojamai sako:
–Girdžiu… jie jau čia… Girdžiu žingsnius… Durys… Jie jau čia… studijoje – užgęsta televizoriaus ekranas. Žanai iškrenta mezginys iš rankų. Jinai puola prie televizoriaus. Sugedo? Ne, nesugedo. Įvyko kažkas baisaus. Bėga į virtuvę, įjungia radiją. Radijas kurį laiką šnypščia, traška, kol išsilygina garsas ir aiškiai pasigirsta:
–Kalba Lietuvos radijas iš Kauno. Vilniuje nutraukta televizijos ir radijo transliacija. Rūmai užimti. Žmonių minia saugo seimo prieigas. Važiuoja tankai. Šaudo. Sužeistieji gabenami į ligonines. Yra žuvusių…
–Jėzau! Karas!!! – Sušunka Žana. Iš lovos pakyla užsimiegojęs Povilas.
–Kas? Karas? Kas užpuolė?
–Nežinau. Per radiją sako, Vilnius užimtas, šaudo, tankai vikšrais žmones traiško… Ką darysim?
–Ką be padarysi… – įeina mama, – išgyvensim kaip nors. Reiks labai saugotis. Pasipils iš miestų plėšikai. Vieni iš alkio plėš, kiti norėdami pasipelnyti. Bus labai sunku. Taip ir maniau, kad paskelbus nepriklausomybę ilgai ramybe nesidžiaugsim. Kentės paprasti žmonės.
–Užimtos televizijos ir radijo patalpos… Seimas laikosi… Žmonės susikibę rankomis apjuosė seimo rūmus. Tankai ir kareiviai nebedrįsta veržtis į minią... Daug valstybių pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir išreiškė palaikymą… Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva! – Skelbia radijas. Visi trys atidžiai klausosi. Nė vienas daugiau neprabyla. Kiekvienas savo mintyse paskendęs. Netrukus Povilas į viską numoja ranka ir eina miegoti. Šiąnakt jis nėjo saugoti bendrovės turto. Bijojo, kad per suirutę ir ten gali kas negero nutikti. Pasiliko namie. Žana su mama prasėdėjo iki ryto klausydamos radijo ir megzdamos. Auštant dienai, radijas pranešė, kad rusų kariuomenės tankai atsitraukė. Žmonių vienybė, susitelkimas nugalėjo! Vyriausybė dėkoja Lietuvos žmonėms už drąsą ir ryžtą ginant valstybės nepriklausomybę. Pagaliau Lietuva išsivadavo iš Sovietų Sąjungos jungo. Visos Pabaltijo respublikos pareikalavo visiško Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš jų teritorijos. Valio! Tegyvuoja Lietuvos respublika!!
Žana susirūpinusi pervysto mažąją dukrelę. Vyresnioji mindžikuoja šalia. Ką jums, mažiulės duot valgyti? Duonos, miltų nėra. Kruopų taip pat. Bulvės, mėsa, pienas…
Visą naktį dūko pasiutęs vėjas. Tratėjo, barškėjo visas namas. Šalia palaimingai knarkiančio vyro, Žana prasivartė visą naktį, negalėdama sumerkti akių. Megzti negalėjo, dingo elektra. Kaukė vėjas. Braškėjo stogas, drebėjo langų stiklai. Rodės, tuoj tuoj pakils visas namas ir nuskris pavėjui už jūrių marių. Nemiegojo nei Saulius, nei mama. Ryte vėjas nė kiek nesumažėjo. Išaušus pasimatė nuostoliai. Pastatai išliko sveiki, tik malkinės durys nuplėštos. Sode išverstos dvi obelys ir kriaušė. Kaimynams kur kas blogiau. Nuplėšta trečdalis tvarto stogo.
Vėjas siautė dar dvi paras, nors jau nebe toks stiprus. Miškai vietomis lyg dalgiu nušienauti. Medžiai ištisais plotais perpus perlaužti. Nurimus audrai, Žana galvojo, kaip gauti duonos, pamaitinti šeimą. Vien bulvės įgrįso iki gyvo kaulo.
–Povilai, ar neįmanoma kur nors kviečių nupirkti? Nuvežtumėm į malūną… duonos būtų.
–Už ką pirksi...sakei pinigų nė kapeikos.
–Liemenę pabaigiau. Ryt kojines gal pavyks pabaigti…
–Paklausinėsiu darbe vyrų.
Nepaklausinėjo, nesužinojo. Atsitiktinai Žana parduotuvėje sutiko buvusį kolūkio agronomą. Pasilabinę persimetė keliomis mandagumo frazėmis.
–Gal kas nors jūsų pusėje turi maistinių kviečių parduoti? Duonos labai stinga…
–Turiu. Aš pats poryt į malūną važiuoju. Galiu parduoti ir į malūną nuvežti.
–Išgelbėjai. Ačiū.
–Poryt septintą būkit pasiruošę, užsuksiu jūsų paimti. Malūne vienam sunku. Jei duonai, tai ir rugių turiu.
–Sutarta. Varom! – Džiaugėsi Žana.
Povilas , išgirdęs, kad turės važiuoti į malūną, labai susinervino:
–Ką aš tam malūne darysiu! Niekada nesu buvęs, nieko nežinau! Važiuok pati..!
–Ar man maišus kiloti? O tu namie drybsosi ir tau nebus gėda darbe prieš vyrus, kad žmona tamposi su maišais? Juk nė vienas važiuosi, su Jonu. Maišus va jau suruošiau.
–Važiuok ir tu, Žana, aš pabūsiu su vaikais. Matai, kad iš jo gaspadoriaus nėra. Mažesnis ir už Sauliuką…
–Užsičiaupk, sene, jei ne aš, badautumėt mieste, kontaplį apsižiojusios!
–Povilai, liaukis. Tiesą mama pasakė. Akis skaudžiai pabadė?! Ačiū tau, mama.
Povilas trenkė durimis ir užsidarė antram aukšte. Šalta. Ilgai neišbuvo. Parėjęs šnekėjo geruoju. Atsiprašė mamos.




***




Grįžusi iš malūno, Žana seikėjo miltus, pilstė į terbeles, sandėliavo antram aukšte, kad nesudrėktų, nesugestų. Visi džiaugėsi skaniais blynais ir ragaišiu. Iš ruginių miltų mokėsi kepti duoną. Visi labai pasiilgę duonos kirto už abiejų žandų.
–Povilai, reik dukrytę užregistruoti.
–Registruok.
–Kokį vardą duosim?
–Kokį nori. Pirmajai aš parinkau. Dabar tavo eilė.
–Mildutė tegu bus…
–Mildutė – pizdutė… Koks čia vardas? Negi tik tokį ir težinai?
–Eik tu šikt!..
Išsiskirstė prie darbų susipykę. Saulius viską stebėjo iš šalies.
–Mama, kada važiuosi registruoti?
–Jei nebus pūgos, tikriausiai rytoj. Ar gražu tau Barbora?
–Man gražesnis Morta.
–Pagalvosiu.
O gal tikrai Morta pavadinti? Senoviškas, trumpas. Daiva, Morta. Gražus vardas. Nors neįprastas. Pačiai Žanai iš pradžių keistai skambėjo, bet apsiprato ir vėliau džiaugėsi būtent tokį parinkusi. O ir viršininkas telefonu ją padrąsino:
–Turi Mortą, kuri Viešpačiui plaukais kojas nušluostė. Dabar ir Motiejaus reikia…
„Tegu! Tegu! Mano Mortelė bus Povilo giminėm ant pykčio. Ne veltui apsisiota seselė palinkėjo!“– guodėsi Žana ir dirbo, dirbo rankų nenuleisdama, dantis sukandusi, širdį suspaudusi, kad tik visi sotūs ir aprengti būtų. Apsiveršiavo telyčia. Veršelį pardavė, pieną – pieninėn. Aveles nukirpo. Rudenį sukarš, suverps. Bus iš savų vilnų mezgimo.
Atvažiavo Žemaičiai su Povilo mama.
–Mano anūkėlė, mano pupa. Kuo tu vardu? Kokį tau vardą tėvelis išrinko?
–Aš išrinkau. Morta. – Sako Saulius.
Uošvė, kaip išsižiojo, taip ir pamiršo susičiaupti. Atsitokėjusi, ėmė suokti:
–Turiu Viekšniuose draugę Mortelę… Gražus vardas… Tik kaip vaikai… Ar priims, ar nesityčios? Morta… Taip neįprasta… Vakar Fridžiui dukra gimė. Sakiau, kaip norit, taip, tik Monikos vardo nedėkit. Monika – armonika! Tikrai baisesnio vardo nebėra.
–Mama, ne vardas žmogų puošia, o žmogus vardą. Jei žmogus doras ir vardas gražus. – Įsiterpė Irena.
–Norėjau Milda pavadinti…
–Morta gražesnis, – nutraukė ją uošvė ir ėmė klausinėti apie sėją ir kitus darbus. Į vidų parėjo Povilas su Kęstu. Povilas priėjo pabučiuoti mamos.
–Nu kaip tu čia? Ar sveikas? Ar be išgeri?
„Vėl su tuo savo gėrimu“ – subjuro nuotaika Žanai. Bet šį kartą svaigalų neatsivežė. Nepasiliko nė arbatos puodeliui. Užsuko labai trumpam, pasiėmę išdžiovintus triušių kailiukus (kęstas išdirbs), išvažiavo. Kęstučio draugas Nelaimė už kapeikas privatizavo vietinę karšyklą, įdarbino Kęstą. Abu darbavosi, abu pagerdavo po darbo. Irena baiminosi, kad jie nesusižeistų apsvaigę prie mašinų, bet tiedu prisiekinėjo, kad gerią tik po darbo. Tai galįs paliūdyti ir karšyklos katinas. Tiedu ir katiną pripratino prie alkoholio. Lakdavo iš taurelės lyg pieną, o paskui voliodavosi kniaukdamas. Girtuokliams juokas.


Prasidėjo didysis privatizavimas. Kai kūrėsi kolūkiai ir buvo nusavintas žmonių turtas, dabar stengiamasi viską grąžinti. Žana irgi, prikalbinta draugės, dirbusios žemėtvarkoj, padavė prašymą senelio turėtai žemei ir miškui susigrąžinti.
1992.03.06 Labas, Regina,
Tai pirmiausiai apie tą žemę. Gerai, kad parašei kompensacijos. Taip geriausiai bus, o su tuo pervedimu, manau, vargelio irgi nemaža.
Vakar pasamdėm kaimyną (kur tave pavežė) ir mus buvo nuvežęs pas tėvo seserį į Kuršėnus. Ką gavau ir sužinojau, viską tau parašau. Visus dokumentus, kuriuos jie turėjo išbėgdami iš ūkio (nuo tremties į Sibirą) užkasė į spalius pas Šeiraites, bet išsaugoti nepavykę, viskas buvo sunaikinta. (Žemės nuosavybės dokumentai, planas, Felikso gimimo, mirties liudijimai ir kiti dokumentai). Matai jie nieko nespėjo pasiimti. Išbėgo pasiėmę būtiniausių ir brangiausių daiktų ryšulėlius. Kiek pėsčias paneši?
Dabar atsakinėju į tavo klausimus.
1) Tėvo vardas Feliksas, o gimimo metų nežinau. Buvo trys Feliksai: prosenelis, senelis ir tėvas mano tėvui.
2) Tamoševičius Feliksas, Felikso nuomojo žemę iš Savickio, iš kurio ir nupirko ir padovanojo sūnui Feliksui.
3) Iš kurios pusės kokie kaimynai, teta neprisimena. Išvardino bendrai, kas buvo kaimynai. Tekužis, Ališauskienė, Vitkauskaitė, Kreišmontas, Šiaulys, Lemežis.
4) Žemę turėjo iki 1946 metų kovo mėnesio.
5) Turėjo miško
6) Buvo ariamos, miško, pievos, ganyklų, tvenkinys – prūdas. Žemės ribos rėmėsi į Virvytės upę. Viso 71 ha. O atskirai kiek, neatsimena.
O dabar dokumentai. Pas mus apylinkėj priima tik ketvirtadieniais. Kad nereikėtų dar savaitės laukti, parašiau pati ir siunčiu tau. Jei bus gerai, patvirtinsi, o jei ne, tai paskambink ir aš kitą savaitę padarysiu apylinkėje.
1)Tamoševičius Feliksas, Felikso – mirties liudijimas dingęs.
2)Tamoševičius Vladas Felikso – gimimo ir mirties liudijimus siunčiu.
3)Tamoševičienės Onos, Prano – sutuoktuvių liudijimą siunčiu.
4)Savo pirmų sutuoktuvių liudijimo neturiu, nes išsituokiant jį paėmė ir išdavė ištuokos liudijimą, kurį siunčiu. Ir antrųjų sutuoktuvių liudijimą siunčiu. Duok žinoti, ar tiks. Kiek sumokėjai už tuos popierius? Aš atiduosiu, kai susitiksim.
Baltą megztinį tau jau numezgiau. Dabar mezgu pilką. Vežėm karšti vilnas, tai pakeliui penkioms minutėms buvom užsukę pas Irutę. Ten buvo Fridis, jo draugas ir uošvė, jau gerai visi pagėrę. Sakė Fridis su tuo draugu iš kolūkio pirksis kažkokį pastatą. Uošvė ant savaitgalio žadėjo atvažiuoti pas mus. Papasakos naujienų, nes yra atvažiavę iš Rygos.
Sudie. Žana.
Po mėnesio prasidėjo dokumentų tvarkymai ir reikėjo važiuoti pasirašyti ant jų. Žanai mama parašė įgaliojimą, kad nereikėtų pačiai visur važinėti, tad Žana , nurodytą dieną, dviračiu numynė į Tryškių Žemėtvarką. Laukdama prie kabineto durų savo eilės, kalbėjosi su seserimis. Prie jų būrelio priėjo Bronės kaimynė ir rėžė:
–Va kaip yra, kai tėvas bybio nesuvaldo. Būtumėt po trečdalį gavusios, o dabar tik po penktadalį…
Seserys paraudo, bet nudavė, kad negirdėjo arba ne joms buvo sakyta. Žana irgi nudavė, kad nieko nesuprato.
„Sesės, sesės… nesitikėjau iš jūsų tokios neapykantos ir gobšumo“… – Mintijo Žana, galutinai supratusi, kaip yra nekenčiama seserų. Po popierių pasirašymo, Žana per rūpesčius ir visai pamiršo apie tuos grąžinimus. Beje nelabai ir tikėjo, kad taip ims ir grąžins.
Grąžino. Pirmiausiai mišką. Po audros išverstas, išguldytas, lyg volu pervažiuotas. Bronės vyras pasisiūlė iškirsti iš pusės ir parduoti. Žana su Povilu sutiko. Toli, transporto neturi, neprivažinės. Ne jų jėgoms tokius plotus išvalyti. Pasamdymui samdomųjų nėra. „Tesės žodį – gerai, netesės – tiek to. Tegu pasinaudoja. Jie manęs ir mamos kaip maro nekenčia. Aš neturiu už ką jų nekęsti.“


1993.01.06. Sveika, Regina, sulaukusi Trijų Karalių šventės. Džiaukimės visi kartu su visais katalikais ir tikinčiaisiais. Pasidžiaukime žiemos šaltuku ir kietu gruodu, o nuo šiandien ir sniegučiu. Pas mus gerokai paspaudė. Net iki minus18 laipsnių. Triušiai malkinėje vos ausų nenušalė Buvau narvelius maišais pridengusi. Šiandien jau lengvas šaltukas. Tik minus trys. Nors didelis vėjas dar baisiau šaldo nei speigas. Kaip jūs besilaikėt per tuos šalčius? Turbūt labai pravertė naujai pamūrytas pečiukas?
Biškį kirtomės malkų. Pusę jau susikirtom ir parsivežėm. Gavom kirstis tokiame džiunglyne. Toli nuo kelio. Geroką gabalą reikėjo važiuoti per ražienas pakanaliu. Visur tiek išmurdytas purvynas. Kai tik pašalo, skubėjom išsivežti su Povilo savadarbiu traktoriuku. Mažas pravažiuoja, nebelaužo purvo makalynės. Bevažiuodami per tas didelių traktorių padarytas provėžas sulaužėm priekabą nebe pataisomai. Likusias malkas teks parsivežti vasarą, kai pradžius.
Neįsivaizduoju kas bebus toliau, jeigu per parą talonai šitiek nuvertėja. Vakar doleris kainavo 368 talonus, o šiandien jau 380 talonų. Vien duonai per mėnesį išleidžiu 1200 talonų. O kur visa kita? Kur mokesčiai? Mūsų ir mamos mėnesio pajamos kartu sudėjus 4000 talonų.
Kitą savaitę žadėjo supirkti avinus. Parduosiu du. Gal užteks už malkas užsimokėti…
Dukros auga sveikos. Naujuosius sutikom vieni namuose. Saulius buvo išėjęs į gatvę prie kaimynų laužo, o mes visi pramiegojom. Su Naujaisiais niekam sveikinimų nerašiau. Gavau nuo Tavęs ir nuo Adelės. Širdingai dėkoju. Atsisveikinu iki kito laiško. Būk laiminga. Bučiuoju. Žana.


Išaušo pavasaris. Praėjo sėja. Darbas darbą vijo. Vieną pavakarę kieman įriedėjo prabangus automobilis. Tai Sesės Bronės vyras su savo partneriu. Atvežė pinigus už iškirstą ir parduotą miško produkciją. Pakviestas vidun arbatos puodeliui, atsisakė. Padavė pluoštą vagnorkių, pasibėdavojęs, kad sunku buvo rasti pirkėjų, kad darbininkai brangiai kainavo, sėdo mašinon ir išrūko. Žana suskaičiavo pinigus – 18000. Ašaros ne pinigai už 4 hektarus iškirsto miško. Nu, nors pasirodė dar turintis trupinį sąžinės. Reikia skubinai ką nors už tuos pinigus nupirkti. Už mėnesio bus litai. Šeštadienį abu važiuoja į turgų. Nuperka du dviračius po 9000 vagnorkių. Juokas pro ašaras.


1993.06.27. Labas, Regina, Nemaža laiko prabėgo, kai gavau tavo laišką, bet vis nesuradau laiko Tau atsakymo parašyti.
Malkas supjovėm į kalades ir išgabenom iš kiemo už tvarto. Ten ir suskaldysim. Dar su skolintu zeimeriu išsipjovėm lentučių. Šieną pavyko nusipjauti visą, bet dėl lietaus negalėjom laiku išdžiovinti. Vargais negalais sugrėbėm, parvežėm dvi priekabas, o kito paimti nebegalim. Visiškai sugedo Povilo traktoriukas. Viskam reikia samdyti traktorius. Labai striuka su pinigais. Mudu su Saulium einam uždarbiauti pas ūkininkus. Jiems irgi dobilai pūva, nebegali sudėti į žaginius. Ravim daržus pripuldami per trumpus pragiedrulius. Per vieną tokią giedresnę dieną vežėm ūkininkams šieną. Povilas su vyresnėliu ūkininko sūnum mynė priekaboj, pats ūkininkas su kitu sūnum padavinėjo šiena, o mudu su Sauliumi grėbėm. Parvežę ir iškrovę daržinėj ėjom visi per kiemą. Saulius ėjo pakrašty būrelio drauge su ūkininko vaikais. Tik šast prišoko jų didelis šuo ir įkando Sauliui į alkūnę. Per arti vaikai priėjo prie to pririšto šuns. Mat jis buvęs gerietis, niekada niekam nėra grasinęs, tai nelabai jo ir saugojosi. Ūkininkai šoko bintuoti rankos. Megztinis netik nuplėšta rankove, bet ir ranka visa paplūdusi krauju. Iškvietė greitąją. Daktarai gerai išplovė žaizdą su ūkiniu muilu ir apibintavo. Nesiuvo. Namo grįžom autobusu. Povilas baisiai siuto ant Sauliaus, keikė, kaip beįmanydamas, nes nebebuvo kas padeda jam dirbti, kol ranka sugis.
Laukiam algos už pieną naujais pinigais. Matysim, kaip duosis gyventi prie LITO.
Mūsų apylinkėjė siaučia vagys. Po nakties moteris ganykloje rado vien jaučio galvą. Kitam iš rūkyklos berūkant pavogė lašinius dienos metu. Mokyklos kieme stovėjo bendrovės priekaba šiukšlėms. Po darbo statybininkai, remontavę mokyklą prisikabino prie mašinos priekabą ir išvažiavo. Bet juos pastebėjo ir ėmė vytis su dviem mašinomis. Pavijo, aplenkė ir stabdė jau Telšių rajone. Dėjo sunkvežimis per lengvąją ir nurūko su priekaba. Tiek juos tematė. Lengvosios vairuotojas su daugybiniais lūžiais guli ligoninėj. Priekaba nerasta. Niekas nežino kas tokie nuvarė, kas remontavo mokyklą, kas atsakingas už žmogaus sveikatą? Chaosas, o ne laisva Lietuva. Sudie. Žana.

1994.01.05. Sveika, Regina, ačiū už Naujametinius sveikinimus ir linkėjimus. Aš šiemet niekam atviručių nerašiau. Čia, vietoj pirkti nebuvo,o į Mažeikius nenuvažiavau. Pas mus vien tik blogos naujienos. Ką tik kaimyną išvežė su greitąja. Su zeimeriu susižeidė ranką. Reikėtų nueiti pas žmoną – paguosti. Bijau, kad pati pradėsiu verkt ir jai teks mane guosti.
Striaupių Regina savaitgalį susituoks su vietiniu vaikinu už ją 12 metų senesniu.
Skambino Akmeniškiai. Sakė Fridis labai geria. Neša iš namų grūdus, miltus ir keičia į degtinę.
Prieš porą dienų tam pačiam kaimynui, kur ranką susižeidė, nudvėsė arklys, o dar savaitė anksčiau keturių mėnesių veršis pasismaugė. Nelaimė viena nevaikšto.
Kitoj kaimelio pusėj per Naujus vaikai žaisdami šaudėsi iš ragatkių. Vienam pataikė į akį. Išvežė į Kauno klinikas.
Naujus sutikom namuose vieni. O Tu? Sudie. Žana.


Žlugo susikūrusi žemės ūkio bendrovė. Žmonės išsitampė paskutinį bendrą turtą. Verkiant reikėjo ką nors daryti. Va čia ir pravertė mamos kraičio auksinis pinigėlis. Už jį nusipirko kumelingą kumelę ir ratus su plūgu ir vagotuvu. Akėčias Povilas buvo iš bendrovės nušvilpęs. Dabar, turėdami kumelę, kaimynams pagelbėdavo daržuose. Po litą, po kitą susirinkdavo. Tapo lengviau finansiškai, nors darbų dar padaugėjo. Povilas vienas nevažiavo talkon. Reikėjo, kad daržuose kumelę Žana už nosies pavedžiotų vagomis. O ir uždarbį be Žanos kaltininkai stengdavosi samane įbrukti Povilui tiesiai į skrandį. Taip daug pigiau… Mamai ištisas dienas tekdavo prižiūrėti anūkytes. Jinai dar ir pirštines megzti suspėdavo. Sauliui tekdavo visi namų ruošos darbai. Žana kasdien jautėsi vis labiau pavargusi. Vakare, kol nudirbdavo darbus, ateidavo vos ne pusiaunaktis. Ryte keltis reikėdavo puse penkių, kad suspėtų pamelžti karves ir ataušinti pieną. Šeštą valandą jau reikėjo nuvežti pieninėn. Povilas nesiteikdavo keltis, kol ant stalo nepakvipdavo pusryčiai. Žanai pritrūko kantrybės kiekvieną rytą po kelis kartus žadinti vyrą ir klausytis jo keiksmų. Tad numojo ranka ir viena tempė darbų naštą. Kur tik pajėgė ir galėjo pagelbėti , siuntė Saulių. Povilas tuo naudojosi: „Tegu žalčiokas užsidirba duoną, užuot dykinėjęs“. Kumelė atsivedė kumeliuką. Toks mielas, gražutis padarėlis. Mama kumelė labai saugoja. Tik užmato, kad glostai, tai ir įlenda tarp kumeliuko ir žmogaus. Geriau ją glostyk, ne vaiką. Žiūri didelėm akim ir krizena. Šaunuolė Taiga. Žana spaudė pinigėlį prie pinigėlio. Pasiutiškai taupė šienavimui. Nusipirko seną arklinę grėbelką. Veikiančią, kad ir surūdijusią. Vis lengviau, greičiau, nei su grėbliais. Žolę nupjauti reikėjo samdyti. Pjovė ne tada, kada reikėjo, o tada, kai „vokiečio“ savininkas pritrūkdavo buteliui. Šiaip ne taip iki liepos galo sušienavo, susivežė. Nusigalavo visai per šienus.
Po šienapjūtės Žana susizgribo, kad Morta dar nekrikštyta. Pora savaičių lyg ir atokvėpis. Reikia krikštyti. Daivos kūminai – Žemaičiai. Kas Mortos? Žana paprašė savo vaikystės draugės Adelės su vyru. Tiedu mielai sutiko. Be iškilmių, be fotografo, be degtinės su kukliais naminiais pietumis buvo pakrikštyta Morta.
Rugpjūčio viduryje ėmėsi kasti ankstyvąsias bulves. Povilas vėl norėjo susikviesti gimines, bet Žana buvo jau anksčiau griežtai perspėjusi:
–Jokių talkų, jokių giminių. Nori su manim gyventi – dirbk kaip arklys. Jei ne, keliauk į visus keturis vėjus su visom savo giminėm.
Raukėsi, bambėjo, keikėsi, keikė visus. Dėjo į šuns dienas, bet dirbo. Bandė Sauliui primesti tampyti maišus, bet ir vėl Žana tam padėjo tašką. Užaugs – padės tampyti. Tu man vaiko invalidu nepadarysi. Derlius buvo geras. Supirkėjai kiekvieną vakarą atvažiuodavo. Nė į sklepą nereikėjo pilti. Tuose pačiuose maišuose išsiveždavo. Ir mama padėdavo kasti. Išartas nesunku iš žemių išrankioti. Ten pat, dirvoje, atskirdavo dideles nuo mažųjų. Dukrytės žaidė ant pievos pakraščio patiesto adijalo. Ten pat ir pokaičio numigdavo. Taip besidarbuojant ir Povilas užsidegė noru geresnio gyvenimo. Po bulviakasio sumanė pievoje susiarti gabalą, kitų metų bulvėms sodinti. Pasamdė traktorių su lėkštėm. Žana pati nuėjo rodyti kur lėkščiuoti. Pervažiavo porą kartų ir viskas. Žana lipo kabinon, prašė dar ir dar kartą važiuoti. Skersai ir išilgai. Dar ir įstrižai.
–Tau brangiai kainuos. Šitiek kuro sudeginau! Tris šimtus duok.
Žana išsitraukė iš kišenės keturis šimtus ir ištiesė.
–Ne, man sąžinė neleidžia tiek imti. Duok tris, kaip sakiau.
Žana, padavė 350:
–Už tai, kad paklausei, kad važiavai, kaip prašiau. Už širdies gerumą. Ačiū.
Povilui pasakė, kad sumokėjo penkis šimtus. Žinojo, kad nesikalbės su tuo žmogum, neišsiaiškins. Nereikia vyrui žinoti, kiek žmona pinigų turi.

Taip ir bėgo dienos, nešdamos rudenį ir žiemą. Pardavus liekamas bulves, drąsiai galėjo pirkti grūdų gyvuliams ir maistui. Susimalus grūdų, nebereikėjo pirkti duonos . Už tuos pinigėlius pirko rūbus, batus. Jau darėsi lengviau išgyventi. Ir vieną gražią žiemos dieną vos neįvyko tragedija! Iš pačio ryto atvažiavo Fredis su kažkokiu žilu vyriškiu. Atseit „Laukiniu“, buvusiu judviejų su Povilu mokytoju. Glėbesčiavosi, tapšnojosi lyg su tėvu po dvidešimties metų nesimatymo. Žana stebėjosi tokiu pasiilgimu ir pagarba vienas kitam. Paklaustas, kaip besilaiko, Povilas tuoj vedėsi svečią ūkio aprodyti. Gyrėsi, kaip bemokėdamas. Svečias nuoširdžiai stebėjosi jo turtais, pilnu tvartu ir rūsiu. “Oi kiek slovikų su konservais ir uogiene! O kiek darbo reikia prie gyvulių! Ar belieka laiko pailsėti žmoniškai? Tikriausiai pervargęs esi?“ „Taip, taip. Ir miego trūksta, ir laiko pristinga darbams atlikti. Žmona talkos samdyti neleidžia, tad tenka dirbti iki nukritimo. Nė valgio nebesinori. Tik džiaugiesi vakare lovą suradęs.“ Grįžęs trobon, Žanos neberado. Jinai su vaikais užsidarė mamos kambaryje. Tad pats lipo palėpėn, pjovė kumpį, lupo svogūną, ten pat ant lentutės bėrė pipirų, raikė naminę duoną: ruošė vaišes. Mokytojas jau atkimšęs naminukės butelius ir pripilstęs į čierkeles:
–Vaikai, kaip senais, gerais laikais! Cingu lingu!
–Kaip anais laikais, mokytojau.
–Geri vaikai buvot, Poviliuk. Nelaidėt liežuvio, kur nereikia. Paklusnūs. Tikri šaunuoliai. Sveiks Poviliuk. Už tave, už tavo ūkį. Už tavo gerąją žmonelę. Už tokį skanų kumpį.
–Nė velnio ji negera. Negerbia manęs. Tinginė. Pikčiurna. Jei ne aš, nieko čia nebūtų, nei kumpio, nei duonos. Badu visi būtume išstipę. Dirbu, prociavoju nuo aušros iki tamsos, vos kojas bepavelku.
Mokytojas pilna burna žiaumojo kumpį, užgerdamas degtine, vis pagirdamas Povilą. Fredis irgi neatsiliko. Dar ne kartą Povilas lipo pjauti kumpio. Atrėžė ir gabalus lašinių svečių lauktuvėms. Negi gaila geriems žmonėms. Šnekos garsėjo. Nuskambėjo nedarni daina. Žana išėjo liuobtis gyvulių viena, nes Saulius migdė sesytes, o mamai labai įsiskaudėjo galvą ir ji, išgėrusi vaistų, prigulė pailsėti. Morta užmigo pas močiutę, o Daiva – Sauliaus lovoje. Mergytėms sumigus, Saulius išėjo padėti mamai darbuotis. Pasišėrę gyvulius, Žana su sūnumi neskubėjo trobon. Glostinėjo avelių snukučius, mylavo mažąjį ožiuką.
–Mama, Pažiūrėk, kaip jie tokie girti važiuos?
Svirduliuodami svečiai pasiekė mašiną ir sulipo vidun. Dar kelias minutes kalbėjosi pro atviras dureles, spaudė vieni kitiems rankas. Fredis užvedė variklį ir Povilas atsitraukė nuo mašinos. Svirinėjo į visas puses, kol atsisėdo sniege. Priropojo prie namo sienos ir, prisilaikydamas jos, vargais negalais atsistojo. Prisilaikydamas sienos, siūbuodamas ir klupdamas grįžo namo. Žana su Sauliumi irgi parėjo trobon. Povilo lovoje nebuvo. Kur jis? Žaną nusmelkė išgąstis. Puolė Sauliaus kambarin. Taip ir yra! Povilas guli Sauliaus lovoje, o iš po jo šono kyšo Daivutės kojelė. Puolė versti Povilą nuo vaiko, tas nepasiduoda. Žana ėmė šaukti. Atbėgo Saulius, atėjo mama. Trise sukibę nurito girtuoklį nuo vaiko. Žana pagriebė mėlstančią, nebekvėpuojančią dukrytę ir nusinešė į savo kambarį. Saulius parnešė miegančią Mortą. Kol Žana perbėgo du kambarius, Daivutė pradėjo kvėpuoti ir verkti.
–Ačiū Dievui, mažute mano, tu gyva.
Palikusi atsigavusią dukrą mamos ir Sauliaus priežiūrai, pasigriebė iš priemens mėšliną kaliošą ir tvojo Povilui per pakaušį, per veidą, per ausis. Tas bandė užsidengti rankomis, tai tvojo per rankas, per šonus, kol pavargo. Povilas buvo toks girtas, kad tik pajėgė inkšti, bet nepabudo. Išliejusi pyktį, Žana išėjo praustis, mat švaistydamasi kaliošu ir pati apsitaškė mėšlu.
Visą popietę Žana nepaleido Daivutės iš glėbio. Kai mergaitė visiškai atsigavo ir pavalgė, Žana kiek apsiramino. Saulius skaitė jai pasakas, o ji susidomėjusi klausėsi ir pirštuku baksnojo paveiksliukus. Nekalbėjo. Gal dar tebebuvo išsigandusi? Nekalbėjo ir kitą dieną ir dar kitą. Žana jau susiruošė vežti pas gydytojus, bet paskutinę sekundę atsisakė to sumanymo. Ji žinojo ne vieną atvejį, kai vaikai buvo atimami iš tėvų ir apgyvendinami vaikų namuose. Gali ir Daivą atimti. „Su geriančiu tėvu nesaugu. Kaip kitaip paaiškinsi jos pridusimą? Ar tiesą sakysi, ar meluosi, vis tiek pas juos vaikui nesaugu. Taip pasakys ir atims. Ne, nevešiu. Tai tikriausiai tik išgąstis“. Ramino save.
Povilas išmiegojo iki pat ryto. Atsikėlė skaudančia galva ir šonais. Tikrino vakarykščius butelius – bene liko lašas. Nieko, tuščia. Apkaltino Žaną, atseit jinai tyčia išpylusi likutį. Ir kodėl taip skauda nosį ir žandą? Ir ranką iš peties taip gelia. Dar tas nevidonas, nenaudėlės išpera juokiasi. Kas čia juokingo? Fui, plaštaka mėšlina. Žvilgt į veidrodį: paakys net violetinis. Panosė kruvina. Ausis irgi skauda, nubrozdinta, mėšlina. Negi girtas ėjau į tvartą, ir gyvuliai suspardė?“
–Ko tu, kurva, leidai mane girtą į tvartą? Mano smerčio norėjai, padla, tu?!
Žana su vaikais užsidarė pas mamą. Tegu išsidūksta. Nieko jinai jam neaiškins. Kai visiškai išsipagirios pasakys tada:
–Brangus vyreli, arba tai bus paskutinės tavo gėrynės, arba paskutinės tavo dienos mano gyvenime. Daugiau tokių šposų nepakęsiu.




Mortele,
Sveikiname su gimimo diena. Linkime augti sveikai, žvaliai, gerai mamos pagalbininkei.
Telšiai
1994.12.09 Kūminai



Labas, Žana,
...laikas bėga, kaip upėje vanduo. Štai jau vėl savaitės nebėra. Žanute, kaip sekėsi parvažiuoti namo? Kaip šeimyna, ar labai išsiilgusi laukė? Kas naujo, gero? Ar buvai jau į darbovietę nuvažiavusi? Kaip sekėsi susitvarkyti? Ar visi sveiki esate? Aš buvau susisukusi. Pirmadienį iš darbo parvežė su mašina. Iki pietų ištraukiau, o per pietų pertrauką užėjo taip blogai, kad būčiau nebe išsėdėjusi. Buvo surakinę nugarą, nebe pasijudinau. Ir toks slabnumas užėjo, kad nė pati nebe supratau, kas su manimi darosi. Dabar jau geriau. Šiandien vyr. buhalterės nebuvo, tai reikėjo man važiuoti į banką su dokumentais paskolai. Ėmėm paskolą ir mokėjom atlyginimus. Rytoj su Rimantėliu vyksiu į polikliniką pas akių daktarę. Prasidėjo pinigų išlaidos – vaikams, Naujiems Metams. Buvau nutarusi lygtai ir neleisti visai dalyvauti eglutėje. Bet širdelės vaikams skauda, labai nori dalyvauti. Ir man tuo pačiu skauda. Šiandien skambinausi į pono vyro darbovietę. Liepė kitą savaitę pasiskambinti. Gal jo algą gausiu už spalio mėnesį. Tada pratempsime tas šventes kaip nors.
Baigėsi man gyvenimas su vyru. Dvi savaites pasidžiaugiau ir viskas. Sekmadienio vakare grįžo iš darbo girtas, kruvinas. Pirmadienio rytą vėl išėjo, tik man išėjus į darbą. Grįžo antradienio vidurdienį užgėręs. Vakare, kai grįžau, jau buvo išėjęs į darbą. Televizorius sugadintas, neberodo. Tyluma namuose. Sugadino nuotaiką. Nenoriu nei važiuoti su juo kur nors, nei iš vis bendrauti. Jei su motina gyvena, su motina lai ir važiuoja. Tad kol kas šį savaitgalį tikrai neatvažiuosim. O gal ir iki Naujų Metų neatvažiuosim. Kitą mėnesį matysim, kokiomis dienomis jam dirbti reikės. Penktadienį, kai negėrė, perpjovė vaikų lovą. Rekonstrukciją padarė. Iš vienos lovos išėjo dvi. Padėjom kampu. Kambarys visai kitaip atrodo. Daugiau vietos pasidarė.
Na ir tiek turbūt. Nebežinau, ką berašyti. Tiesa, atsiminiau, kas dėl darbo kito. Nuėjau pas pažįstamą pašnekėti. Sužinojau tą darbo atmosferą. Kas per žmogus direktorius. Apsitraukiau. Sėdėsiu, kol nemeta, senoje vietoje. Kad būtų, kur mažesnis kolektyvas, vieta….
Tuo ir baigsiu. Tariu sudiev. Eisiu turbūt miegoti. Parašyk. Lauksiu.
Adelė


Gruodžio dešimta. Mortai trys metai. Pasibaigė darbovietėj motinystės atostogos. Reikia važiuoti atsiskaityti ir išsiregistruoti iš darbovietės. Autobusai retai bevažiuoja. Nori nenori teks nakvoti pas sesę. Po vakarienės švogeris (negeriantis) pavaišino putojančiu vynu. Ačiū Dievui niekuo stipresniu. Povilas sėdėjo be nuotaikos. Anksti nuėjo miegoti. Ryte į darbovietę Žana ėjo viena. Džiaugėsi, kad Povilas nenorėjo kartu eiti. Pakeliui užsuko į parduotuvę. Nupirko putojančio vyno ir saldainių dėžę – lauktuvių buvusiems bendradarbiams. Užtruko gerą pusvalandį, pas sesę grįžo nudžiugusi: laiku spės į priešpietinį autobusą ir namo grįžti nesuvėluos. Kišenę šildė porą šimtų litų. Nupirks vaikams šiltus batus.


1994.12.22 Linkiu linksmų Kalėdų ir Naujų Metų ir ne taip už ilgo Judviem su Povilu pastovėti, kaip šitoj atvirutėj.

Dėkoju už laišką, kurio taip greit nesitikėjau. Malonu, kad gerai parvažiavote. Dėkoju, kad mane aplankėte, bet atsiprašau, kad aš buvau toks pasimetęs ir nesugebėjau kaip reikiant svečių priimti ir pavaišinti. Man visuomet taip būna, kai mane užklumpa malonūs ir netikėti svečiai. Sakėte, kad nupirkote kumelę, tai labai gerai. Jei tikrai bus kumelinga, tai teks nuo sunkių darbų truputį prisaugoti. Ypač, kad nepridustų. Kaip gyvenau su tėvais, laikėme kumelę. Tik dabar aš nebe pamenu, kiek ilgas jos nešiojimas? Rodos 12 mėnesių? Žinau, kad antroj pusėj nešiojimo, pagirdžius šaltu vandeniu, kumeliukas ima spurdėti. Maži kumeliukai labai gražūs. Man dirbant Tyruliuose viršininku pirmais metais turėjome kumelę su kumeliuku ūkio darbams. Tai kumeliukas buvo taip įpratęs, kad apeidavo kiekvieną bendrabučio kambarį ir šeimininkai turėdavo j pavaišinti duona. O jei neduodavo, pats imdavo ieškoti. Vieną kartą užėjo į atidarytą kambarį, o žmonių nebuvo. Rado tris bakanus duonos ir visus suėdė. Susirgo ir numirė. Visi labai gailėjosi ir kaltino tuos žioplius, kam paliko neuždarytas duris.
Aš per tą išsiblaškymą užmiršau pasiūlyti triušių veislei. Turiu gerų patelkų. Gal būtumėt, kaip nors parsivežę. Visai pamiršau, kai prisiminiau, jau buvot išvažiavę. Pas mane viskas tvarkoje, tik Milda nebaigia sirgti. Man jau atsibodo šerti nutrijas, o ir darbo turiu velnią gyvą su tais kailiais. Neša ir neša, o aš nebespėju dirbti. Nebegaliu į juos žiūrėti. Bet kur dėsies, kad tokį amatą užsiėmiau. Na, bet gal kaip nors susitvarkysiu. Tai tiek. Linkiu linksmų Kalėdų ir Naujų Metų. Linkėjimai visai šeimai. Lauksiu laiško, žinoma, jau ne šiemet. Aleksas


„Mano gerasis viršininke tikrai buvai pasimetęs, kad nesupratai, ką pasakojau. Kumelė, jau turi kumeliuką. Mielą, gražų padarėlį. Labai gerai, kad neprisiminei triušių ir vaišių. Povilas tikriausiai būtų prigėręs, kaip aš su tokiu būčiau važiavusi. Pasikalbėjom mudu, Vida, Marytė. Dėkinga aš Tau , viršininke, Aleksai. Labai dėkinga.“


Artėjo Kalėdos. Žana suko galvą kuo pradžiuginti vaikus? Turi truputį pinigėlių liko nuo batų pirkimo, bet Povilas vis tiek sugadins šventinę nuotaiką. Jam užsiminus, kad norėtų šventes sutikti pas motiną, gal nuvažiuotų abu su vaikais, Saulius jau nemažas, prižiūrėtų ūkį, Žana apsidžiaugė.
–Važiuok. Vienas. Galėsi ilgiau pabūti. O Sauliui ilgai nepaliksi visų gyvulių. Ir karvė turi veršiuotis. – Davė kelionei pinigų ir Povilas laimingas išvažiavo ankstų rytą pirmuoju autobusu. Žana sekančiu autobusu išvažiavo apsipirkti šventėms. Šį vakarą Kūčios. Turguje nupirko silkės, tris mandarinus, kanapinės druskos. Mama yra užraugusi avižų kisieliaus. Mergaitėms skuduryne užmatė pigią lėlytę. Pasidalins abi. Grįžo tuoj po vidurdienio. Saulius jau buvo pasišėręs gyvulius, tad abi su mama ėmėsi ruošti Kūčių vakarienę. Mama virė avižų kisielių, Žana kepė blynus su silke viduje. Virė bulves su kailinukais. Iškepė obuolių su varške. Laimingos ir linksmos praleis šventes, kad ir biednai, bet ramiai.
Kalėdų rytą prie įprastų pusryčių vaikams po mandariną. O kaip džiaugėsi ir stebėjosi vaikai nematytu vaisiumi. Iki pat vakaro nešiojosi, kol išdrįso suvalgyti. O kaip skaniai kvepėjo namai juos pralupus. Lėlytė buvo labai mylima mergaičių. Paeiliui supo, migdė, tik Daiva vis dar labai mažai kalbėjo.
Naujų Metų išvakarėse niekas nemiegojo. Prieš dvyliktą apsirengė ir išėjo į lauką. Vietos ūkininko kieme sprogo fejerverkai, papildami danguje spalvotas kibirkštis. Šiaurės pusėje irgi sušvito dangus. Pietuose taip pat atsišaukė pašvaistė. Girdėjosi duslūs bumbsėjimai. Pasidžiaugę gražiu reginiu, sušalę, grįžo šilton trobon ir krito į patalus. Ryt gyvuliukai tvarte lauks. Nebus kada tinginiauti. Be Povilo taip ramu ir gera. Galėtų visai nebegrįžti.
Grįžo. Blaivas. Linksmas. Neraginamas ėmėsi ūkio darbų. Buvo meilus vaikams ir paslaugus Žanai.
Gal susiprotėjo? Gal kas iš giminių proto įkrėtė? Gal suprato, kad čia sočiai valgo nors ir paprastai. Netenka badauti. Ten gi (Fredis skundėsi) mėsos visą pusmetį nematęs, vien juoda bulvienė, nes karvė užtrūkusi. Darbo nėra, pinigų nėra...




***




1995.01.16 Labas, Žana,
Štai vieną kartą prisiruošiau parašyti Tau. Kadangi šiais metais rašau pirmą kartą, tai noriu pasveikinti su prasidėjusiais kiaulės metais, Tebūnie šitie metai laimingi, džiaugsmingi, tegul Jus visus lydi sveikata. Tik kuo mažiau linkiu susidurti su kiaulystėmis.
Pirmiausiai parašau, kad Tavo dokumentai yra visi tvarkoj. Tik to paskutinio, kur atsiuntei, negalėjom įsegti į bylą, nes Jūsų bylą yra pasiėmęs ponas Tamošaitis ir yra išsivežęs į Kauną dėl nuosavybės teisės į mišką atstatymo suderinimo. Kai suderins, atveš tą bylą mums. Kaip bėga laikas. Atrodo taip neseniai sutikom Šuns (mano) metus, o štai jau ir kiti metai. Naujuosius sutikom namuose. Iš pradžių galvojau Naujuosius sutikti viena su mama. Sakiau – išgersiu šampano, pažiūrėsiu televizorių ir eisiu miegoti. Bet paskutinę dieną viskas pasikeitė. Taigi, Naujuosius sutikom smagiau, negu aš buvau planavusi. Buvo Statkai, baba, Viesulai, Viesulo mama ir Zina Gaidžiūnienė su Simanauskais. Tą naktį ir padainavom ir pašokom. Tiesa, dar ir Agnė pas mus buvo per Naujuosius. Ta tai su Marium prisišoko. Kitą dieną sakė, kad net kaulai skaudėjo, nors miegojo iki vakaro penkių.
Šiaip pas mus tų naujienų ir nėra. Slenka pilkas kasdienis gyvenimas. Praeitą savaitę parsivežėm malkas iš miško. Dabar reikia rūpintis kas supjaustys.
Prieš Kalėdas, ne, po Kalėdų s.;u Agne buvom nuvažiavusios į Varnius pas Alvydą. Nebuvau buvus. Agnė jau buvo buvusi, tai rodė kelią. Galvoju, kad Alvydai ten ilgai negyvens, nes kažką supratau iš Zitos žodžių.
Pirmą savaitę po Naujųjų skambino Augutė (buvusi Čiapaitė) . Smarkiai buvau nustebusi. Iš karto iš balso jos nepažinau. Juk paskutinį kartą buvom susitikusios prieš aštuonis ar devynis metus, kai ji buvo atvažiavusi į Tryškius per savo brolio Alfonso vestuves. O gal, kai iš Tyrulių su Tavim buvom pas ją nuvažiavusios. Vienu žodžiu pakvietė atvažiuoti į svečius. Gal ir norėčiau nuvažiuoti, bet ir tų „važiuojamųjų“ reikia turėti. Tuščiomis juk nevažiuosi, o ir kelionės kokios brangios. Praėjusį ketvirtadienį buvom bažnyčioj. Buvom užpirkusios mišias už tėvą. Jau penki metai praėjo, kai jo nebėra…
Tai tiek šiam kartui. Parašyk ir Tu, kas pas Jus naujo. Sudiev. Regina.




Skaitant paskutines laiško eilutes ašaros ėmė riedėti iš akių. Rodos vakar buvo šermenyse. Taip aiškiai viskas stojosi prieš akis. Reginos mama, glostanti karste gulinčio vyro rankas. Apsiverkę Reginos broliai. Ir Regina, niekaip negalinti patikėti, kad tėvo jau nebėra, kad nebe prakalbės, nebe nusišypsos, nebe užtrauks dainos. Lydint į kapus Regina buvo rami. Tik grįžus namo ir visiems kalbant maldą už mirusį, Regina pratrūko. Užraudojo taip, kad visiems pašiurpo oda. Broliai puolė jos apkabinti ir išvesti. Kelias valandas negalėjo nurimti. Visa tai prisiminusi, Žana įsisriūbavo kaip reikiant. Gerai, kad viena, kad niekam nereikia aiškintis dėl ko tos ašaros. Ne vien laiškas sugraudino. Tai tik priminimas ir dėl jos tėvo netekties. Taip spaudžia širdį, taip graudu. Dėl tėvo, dėl Reginos, dėl savo gyvenimo klaidos, dėl nepriteklių, dėl visko visko…
Nesustabdysi saulės danguje, nenuraminsi pūgos žemėje, nesulėtinsi laiko tėkmės. Kad ir kaip būtų širdyje tamsu ir skaudu, vis tiek turi keltis, eiti, virti, skalbti, šerti, gyventi...suktis kasdienybės ratu, kol kojos neša, kol širdis plaka.
Liūdnas žiemos vakaras. Be perstojo lyja lietus, nors jau sausio antra pusė. Tokiu metu turėtų tvoros nuo šalčio poškėti. Anksti sutemo. Kieme tamsu, nors akin durk. Žana, pasimelžusi karves, grįžo trobon. Sukošė bidonan pieną, išnešė į lauką atvėsinti. Susiplovusi kibirą ir koštuvį, atsisėdo prie stalo ant taburetės ir sušnibždėjo pati sau:
–Pavargau šiandien...ir dar ta nelemta sloga...nosis teka be perstojo. Kaip būtų gera nugriūti lovon ir miegoti, miegoti...nebus kada… karvė, matyt, veršiuosis.
Parėjo iš tvarto ir Povilas. Įsijungė žinias, užsidegė cigaretę. Žana pakilo:
–Eisiu vaikams rūbus sulopysiu. Galėtum televizorių įjungti. Panorama tuoj bus.
Žana nuėjo į mamos kambarį, pasiėmė siūlus, susirinko vaikų megztinius kiaurom alkūnėm. Dukrytės žaidė su broliu jo kambaryje. Povilas įjungė televizorių, bet paliko atviras mamos kambario duris. Mama irgi klausėsi žinių per radiją.
–Pritildykit radiją! Ar kurti esat, kad reikia tiek garsiai leist?! – Susinervino Povilas. Mama visai išjungė radiją. Su durnium ginčytis – bergždžias darbas.
Žana įsitaisė ant sofos su rankdarbiu. Kaip tik prasidėjo panorama. Įėjo Saulius.
–Ko prireikė? Mamos papo? – suurzgė Povilas.
–Noriu televizorių pažiūrėti…
–Tau panorama neįdomi. Pienburniai žinių nežiūri. Nyk iš čia, kad nematyčiau.
–Kai mėšlą reik vežti, tai ne pienburnis…
–Dink, pasakiau!
Saulius nesiginčijo, tik parvedė abi mergaites ir uždarė duris.
–Jau supyko, sūnelis, kam neleidau žiūrėti!
–Tu neleidi man įeiti, kodėl aš turėčiau joms leisti būti savo kambaryje?
–Nu ir nepasirodyk daugiau čia, kurvuiti. Išpisiu per…nevėkšla. Motinos išlepėli. Gelžinio išpisa, kandono liekana.
–Pasigėdytum savo mažų dukrų. Keikies šitaip prie jų…
–Dar tu man pašnekėsi! Brudo gabale! – Nusimovęs tapkę paleido Sauliui, bet tas spėjo uždaryti duris. – Suski, tu! Ėdi mano duoną ir nė ačiū. Išmokysiu tave paklusnumo!
Žana padėjo darbus į šalį. Mergaitės išsigandusios glaudėsi prie jos šono. Povilas įsiutęs griebėsi cigaretės.
–Šitam kambary nerūkyk! Eik lauk. – Perspėjo Žana.
Povilas išėjo virtuvėn, įsijungė radiją, pageidavimų koncertą. Tyčia garsiai. Nebesigirdėjo televizoriaus. Mergaitės uždarė duris ir susėdo ant slenksčio žaisti su lėlyte. Vėl gerai girdėjosi televizorius. Žana sėdėjo sustingusi, paskendusi savo mintyse. Tik ta ramybė nebuvo ilga. Povilas persikreipusiu iš įtūžio veidu atplėšė duris. Daiva pašokusi nubėgo į kitą kambario galą, o jaunylė nespėjo. Spyrė jai į užpakaliuką, kad toji nusirito kelis žingsnius.
–Ar liepiau uždaryti duris? Ar liepiau! Spitelninkai! Brudai! Žemės kirminai!
Pašoko Žana. Rankose aštrios žirklės. Jų smaigalys grėsmingai artėja prie Povilo gerklės:
–Ar liepiau spardyti mergaites? Ar leidau!? Kaip tu, gali skriausti savo dukras? Tau jų negaila?
–Baik, baik...aš tik sudraudžiau. Jos manęs neklauso...Atsiprašau, nervai nebeneša. Aš…
Žana spjovė jo pusėn, pasiėmė mergaites už rankyčių ir nusivedė miegoti. Povilas trenkė durimis ir išėjo į antrą aukštą.






1995.02.03 Labas, miela, Žanute,


...ačiū labai už laiškutį. Ir aš štai pasidėjau visus darbus į šalį, nutariau parašyti. Vakar darbe pasiskiepijom nuo difterito. Rimantėlį parsivežiau iš ligoninės sausio tryliktą. Nepriklausomoje Lietuvoje visur betvarkė. Ubagui naudos jokios nebus. Keitėsi palatos daktarės. Visą savaitę niekas neatėjo vaiko nuvesti pratimų daryti. Paskui galų gale pradingusi liniuotė su kuria daro. Viena daktarė pasakė, kad neišleis dar savaitę. Kita išrašė akinukams receptą ir išleido. Jam yra trumparegystės pradmenys.. Labai staigiai matomumas krenta. Susakė saugoti, kad nesinervuotų, atkreipti dėmesį į mitybą – jautiena, daržovės: morkos, mėlynės. Jokių saldumynų, juoda duona, pienas, varškė. Imu dabar pieną nuo žmonių iš kaimo per savaitę tris kartus po trilitrinį. Po puslitruką separuotos grietinės. Tą valgo tik vaikai. Užsitepa ant duonos. Vakarais duodu pieno atsigerti su šaukšteliu medaus. Biškį toks lyg ramesnis darosi. Ilgiau miegoti pradėjo. Išeinu į darbą džiaugdamosi, kad jis bemiegąs palieka. O taip jau po septynių būdavo gyvas. Morkų dar turiu. Mėlynių stiklainiuką bendradarbė davė. Išvažiuojant į ligoninę mūsų daktarė tiek prašė, kad grįžę tuoj pat pasirodytumėm. Dabar penktadienį, kadangi man nereikėjo dirbti, išsiruošėm pas ją. Talonų nebuvo, bet galvojau, gal priims be talonų. Tašėj turėjau saldainių dėžę iš Klaipėdos lauktuvių. Matė ir seselė ir daktarė mus laukiančius. Pasisveikinau – atsakė. Išstovėjome dvi valandas už durų. Pradarė duris seselė: „Kas su talonais?“ – Tokių nebebuvo. – „Be talonų nė vienas nelaukit, nepriimsim“. Ir dar tokiu žvilgsniu pažvelgė į mane ir uždarė duris. Kad pradėjau drebėti, ne palto sagų nebe sugraibau. Aprengiau vaiką ir parvažiavom namo. Juk mes nuolatiniai klientai, kiek jau ten praminta...nors būtų paklaususi: „jau grįžote?“ Taip ir tebesame. Net neregistravausi daugiau. Eina į mokyklą. Labai neskauda. Akinukų dar nėjau pirkti. Ir pinigų stoka. Ir nelabai norisi dar. Vis turiu vilties: o gal… Viską atiduodu jam, kad tik… Viltis – durnių motina. Kaip tų mėlynių reikėtų prisirinkti daugiau.
Šiuo metu aprimau ir aš. Labai ramiai vedu save. Bet kaip reikia tokiai išsilaikyti visą laiką… Manasis buvo ar ne visą savaitę išėjęs. Pirmadienį po pietų išėjo, penktadienį po pietų parėjo. Bet tur būt darbe būdavo, nes tylu, ramu. Ačiū Dievui, už sausio mėnesį algos turėtų būti apie du šimtus litų, nes dar kūreno pečių. O už lapkričio mėnesį uždirbo šešiasdešimt litų. Koks darbininkas mano vyras! Nesileidžiu į kalbas su juo. Svarbu vaikams paduoti valgyti, o jis, kiek uždirba, tiek ir valgys. Turiu vaikus ir save, o ko man reikia daugiau? Sveikatos. Daugiau nieko nenoriu...ir ramybės namuose. Pareina gerai, nepareina dar geriau. Nutariau nieko nesakyti, neužkliūti jo.
Tai va, tokios tokelės pas mane. Kokie bjaurūs orai, šlapia, slidu. Čia pusto, čia lyja. Kaip, Žanute, pas tave ta „pūga“? Ar aprimusi? Kiek žmogus tegyveni ir negali pagyventi ramiai. Turėtumėm džiaugtis duotu gyvenimu ir pragyventi ramiai, su meile viskam – ir žmogui, ir gamtai. Ar dukrytės sveikos? Sunku Sauliukui. O kur ras to darbo? Kad mieste kur pasitaikytų. Gerai būtų. Vis vienas kitas litas. Kaip ūkis? Ar pasveiko paršiukai?
Tiesa, mūsų televizorius nuo lapkričio sugedęs, bet aš iš algos netaisysiu tikrai. Tegu užsidirba iš šalies ir susitaiso. Vaikai nežiūri, aš irgi nežiūriu, kam jis mums. Užtat dabar pas mane ir muselytė girdėtųsi, jeigu skristų. Tokia tyluma namuose. Na, kai vaikai kambaryje, tai dar yra šioks toks triukšmas.
Užteks šį kartą. Jau ir pietų pertrauka baigėsi, o aš vis rašau. Lik sveika, Žanute, stiprybės, sveikatos, pavasariškos nuotaikos. Juk jau vasaris vasnoja. O jis greit nuvasnos ir pašvies pavasario saulutė mums meiliai meiliai.
Rašyk, laukiu. Adelė.




Sauliui taip įsipyko patėvio įžeidinėjimai, kad jis susirado darbą pas jauną ūkininką. Tik pradedantį ūkininkauti. Irgi Saulių. Jis dar dirbo pamaininį darbą, tad verkiant reikėjo padėjėjo. Povilui nebeliko ant ko keiktis. Tad ėmė dukros neįtikti. Mergaitės žaisdavo kur nors kamputyje tyliai tyliai, stengdavosi nepakliūti tėvui į akis. Rodėsi, kad jų visai nėra.


1995.02.15 Labas, Mamyte,
Nepyk, kad aš taip ilgai neparašiau. Dabar aprašysiu, kaip atrodo kiemas. Yra pastatyta daržinė. Šalia daržinės tvartas. Iš toliau tvartą galima palaikyti šiaudų žagu. Nes jis yra statytas be stogo ir apkrautas šiaudais. Tvarte yra 17 galvų. 9 veršiai, 4 karvės ir 4 jaučiai. Toliau yra šulinys. Iš jo reikia semti rankomis, nes nei rankenos, nei virvės nėra. Dar yra nedidelė malkinė ir meistarnė po vienu stogu. Toliau yra tualetas. Kitoj kiemo pusėj yra didelė būda su aptvaru kiaulėms. Bet jų mes dar neturime. Namą atstoja vagonėlis, pirktas už 1000 litų. Jame du kambariai. Vienas virtuvė, o antras salonas. Čia yra šiokia tokia naujovė: medų galim valgyti, kada norim ir kiek norim. Visas trilitrinis slovikas. Kai tas pasibaigs, kito gal ir nebus, bet kol tą išvalgysim, aš jau jo ir nebenorėsiu. Darbo nedaug. Rytą ir vakarą pasigirdau. Išvežu mėšlą, pasišeriu šienu ir pamelžiu karves. Dvi užtrūkusios, viena mažai pieno duoda, o dar viena tripapė. Per abi neprimelžiu nė kibiro. Yra du šunys Musė ir Edis. Edis 8 mėnesių. Kai atsistoja ant dviejų kojų, siekia mano ausis. Edis yra palaidas, bet aš su juo iš karto susidraugavau. Kai skaitysi laišką, paskaityk ir močiutei, nes pati mano rašto nesuskaitys. Aš parvažiuosiu pasisvečiuoti, kai gausiu algą. Parašyk, kaip tu, mama. Ar vaikai manęs nepasiilgo? Man čia patinka. Jaučiuosi taip, lyg čia būtų mano paties ūkis. Greit parašyk, lauksiu. Dar nepaminėjau, kad jis turi vikšrinį ir mažą traktorius.
Sudie. Saulius.


Žana labai jaudinosi dėl Sauliaus, bet gavusi pirmą sūnaus laišką, nurimo. Svarbiausiai, kad jam ten patinka. Darbo vaikas nebijo. Gyvens ramiai, neujamas, neįžeidinėjamas ir dar pinigėlių gaus.
Labai Žaną nustebino Dėdynos laiškas. Rašė, kad su sūnum labai sirgo gripais. Kurį laiką gydėsi ligoninėj kojų venas. Dabar namuose jau. Bet turi didelių nuostolių. Kai ieškojosi Griauslių palikimo, tas prakeiktas Amerikos advokatas ar notaras, trauk jį velniai, per kelis kartus išviliojo keturis tūkstančius pinigų, o paskui skradžiai žemę prasmego. Bandė į teismą kreiptis, vėl kainavo, bet nieko tais adresais nerado. Taip ir paliko. Žana su mama perskaičiusios Dėdynos laišką, nusprendė, kad nuo pat pradžių tai buvo sukčių pinklės. Dėdės šeima iš to gobšumo nieko nepastebėjo ir pakliuvo apgaulėn. Žana, kai čiupinėjo tą laišką, nematė jokio įstaigos antspaudo. Atsakingi žmonės juk antspaudais naudojasi… „Tiek to… ne mūsų reikalas“, pasakė mama.


1995.02.22 Labas, Žanele,
Aš tyliu. Tu tyli. Mes abi tylim Tyla – gera byla. Gal tai ir teisybė.
Kaip tu begyveni? Baigiam viena kitą ir užmiršti. Kaip jūsų sveikatos? Vaikučiai jau turbūt dideli užaugo? Jei dar užteksiu jėgų, žadu pas tave šią vasarą atsilankyti.
Mano gyvenimas toks, koks ir buvęs. Mažai buvo šviesių dienų, mažai, matyt, jų ir tebus. Donato sveikata nebloga. Pastoviai vartoja vaistus. Mokosi gerai. Aktyviai dalyvauja visuomeniniame mokyklos gyvenime. Mokykloje iškovojo šauniausiojo moksleivio vardą. Rajone laimėjo trečią vietą biologų olimpiadoje.
Ernesta yra po operacijos. Vasario dešimtą dieną Klaipėdoje operavo kraujagyslinį auglį. Šiuo metu jaučiasi gerai. Rytoj turiu su Donatu būti Kaune. Matyt teks atidėti kelionę, nes mes visi gripuojam.
Tad nebetrukdysiu tavęs savo bėdom.
Lik sveika? Ona.


Kiek laiškų, tiek bėdų. Žana sėdi priešais atviras krosnies dureles. Rankose virpa Onutės laiškas. Akyse tvenkiasi ašaros. Negalima verkti. Ne viena kambary. Šalia mažulės glaudžiasi. Prie lango mama rymo, o ir Povilas gali grįžti iš tvarto. „Matai, kiek pasaulyje nelaimių...tavo vyras keikūnas, grubus, piktas, bet negeria savaitėm, nesivalkioja pakiemiais, kaip, kad, Adelės vyras. Tavo vaikai sveiki. Nereikia važinėtis po Kaunus ir Klaipėdas, kaip Onutei. Viskas gerai, moteriške. Aukštyn galvą ir žvenk. Kitiems žymiai blogiau, nei tau“. – Mintijo Žana. Ramino save ir ašaros nudžiūvo, neišriedėjusios iš akių. Ugnelė pakuroje ramiai pleveno, šildė kambarį ir širdį. Žana prisiminė Povilo tetą Olgą ir visą jos internacionalinę šeimą. Olga ir jos dukra Silva Žanai paliko stiprių, nuoširdžių moterų įspūdį. Rodos, nė jokios negandos negalėtų jų palaužti. Švenčių proga visada Žana sulaukdavo sveikinimų ir linkėjimų iš Olgos. Povilas ir jo mama apie Olgą atsiliepdavo neigiamai. Atseit jie labai turtingi, pasikėlę, niekinantys kitus gimines. Ypač pasityčiojantys iš jos, Natalijos šeimos. Reginos baba apie Olgą ir jos motiną pasakojo visai kitaip. Labai daug vargo patyrė Olgos mama. Jos, trys seserys: Reginos baba, Natalija ir Olga skirtingų tėvų vaikai. Mama anksti ištekėjo. Vyras, norėdamas šeimai geresnio gyvenimo išvažiavo uždarbiauti Amerikon ir prapuolė. Mama su Reginos baba išėjo pas ponus tarnauti. Ten ją suviliojo ponų sūnus ir pametė. Pats vedė kitą turtingą panelę ir išėjo gyventi į miestą. Gimė Natalija. Tą pačią gimdymo dieną ponia išvarė mamą kiaulių šerti. Sunku jai buvo pas ponus. Žmogum nelaikė. Algos nemokėjo. Atseit tavo du vaikus šeriam, pastogę duodam, lauk nevarom, ko dar nori? Atidirbk. Taip ir vargo moteris ilgus metus. Kol ją nusižiūrėjo iš Amerikos grįžęs jaunas nuotykių ieškotojas. Mama, išėjo su juo. Reginos baba jau buvo prakutusi mergaitė. Apie ją sukosi darbštus trobelninkas, tad jinai ir apsigyveno pas jį. Abu dirbo pas kitus ūkininkus padieniais ir netrukus susituokė. Natalija po sesers vestuvių pasiliko pas ją, nes nenorėjo prižiūrėti neseniai gimusios sesers Olgos. Labai pyko ant mamos, kam ištekėjo už amerikono, kam pagimdė dar vieną sesę. Ji visą gyvenimą to negalėjo atleisti savo mamai. Mirus mamos vyrui amerikonui, ir mamai jau esant garbingo amžiaus, jinai palinkėjo savo mamai numirti pagriovy ir būt palaidotai sąvartyne. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad mama grįžo į gimtas vietas iš Palangos, kur gyveno su vyru, ir mirusi buvo palaidota šeimos kape. Natalija, tvarkydama kapą visada paminėdavo savo mamą, kaip labai blogą moterį, pametusią savo vaiką likimo valiai. Žana Olgai pasiguodė laiške, kad Povilas geria ir grubus vaikams. Išsiuntusi laišką, susigriebė, kad nereikėjo to vyro giminėm sakyti ir išsigando. Kils didelis skandalas! Su nerimu laukė, kas dabar bus? Buvo viskam pasiruošusi: atremti uošvės ir vyro puolimą, ištverti skyrybas… Pagalvojusi pastarąją galimybę atmetė. Povilas ne kartą gyrėsi ir džiaugėsi visiem saviškiams, kaip jis gerai ir sočiai gyvena, tik žmona ir vaikai neklusnūs, jo nemyli ir negerbia.
Pakuroje išblėsus liepsnelei, Žana įmetė dar kelis pagalius ir išėjo šerti kiaulių. Apsitvarkiusi tvarte ir palikusi Povilą girdyti karvių, patikrino pašto dėžutę. Pasiėmė laikrašti ir… laišką nuo Olgos. Parėjusi užkaitė valgį ir atsisėdusi Sauliaus kambary ant lovos, ėmė skaityti.


1995.04.21 Žana, ar gavai mano laišką pirmą? Ačiū už laišką. Mes su Silva perskaitėm. Džiaugiamės, kad parašei. Mieloji, Žana, viskas praeina. Praeis ir tas. Nuramink savo širdį ir sielą. Tu esi labai graži ir stipri moteris. Aš žinau, kokį Povilą paėmei ir koks jis buvo ir kokį tu jį padarei. Viskas bus gerai. Ta degtinė – bjaurus reikalas. Dėl degtinės yra pražuvęs ir mano gyvenimas. Aš esu didelė nusidėjėlė: tris kartus apsiženijau. Ir vis dėl tos degtinės. Pradedam gyventi normaliai, vėliau prasideda gėrimas, o prigėręs vyras lenda prie kitų moterų. Ir vot skandalai, muštynės, pekla, o vėliau išsiskyrimas. Kaip tik pradedam truputį turtingiau gyventi – prasideda gėrimai. O kaip tik atsiranda kita moteris, aš palieku bjauri, negraži, durna, žiopla ir taip toliau ir taip toliau. Labai daug moterų dovanoja tuos baisius gėrimus, kitas moteris, snukio daužymus, ašaras, negulėtas naktis, širdies priepuolius, vaistus. Aš po vieno tokio išmainymo su kita išgėriau acto esenciją. Tas buvo su Stasiuku. Aš buvau isterijoj. Mano mama dar buvo gyva ir buvo atvažiavusi į N. Akmenę. Jai buvo bloga su širdim. Tas nieko nepadėjo. Viskas tęsėsi toliau. Mes išsiskyrėm. Kai išsiskiri, ne taip lengva susirasti kitą. Vienam aš patinku, bet jis man nepatinka. Kitas man patinka, bet aš jam nepatinku. Pakol tu ieškai, liaudis aplink tave šaukia: „kurva, bledė“. Taip nėra, kad išėjai iš buto lauk, paėmei pirmąjį papuolusį vyrą už rankos ir vedi į Zaksą. Ir sakai jam: „ Ženikimės, aš esu gera“. Taip būna labai labai retai. Užmiršau lietuviškus žodžius. Dovanok, Žana. Žinok, niekam ant šios nuodėmingos žemės nėra visados gerai. Meilė palieka meile, bet kiekvienos dienos gyvenimas raibus. Jei nemaišo buvusi žmona, tai yra meilužė. Jei ne meilužė, tai bjauri uošvienė, ar uošvis. Jei ne, tai vaikai, tai broliai ar seserys. Jei niekas iš viso nemaišo, tai atsiranda draugai – pijokai. O jei net ne tai – tai religija, tautybė, politika. Kaip kam kas. Bet visados kas nors yra. Dėl to sako, lydeka prūde yra, kad ešerys nemiegotų, nesnaustų. Buvau mylėta, garbinta, šlovinta, nešiota ant rankų, išbučiuota nuo galvos iki kojų, dovanomis, gėlėmis apiberta, iššokdinta, išvežiota. Buvau ir mušta, bjaurota, spjaudyta, pamesta, prakeikta. Visaip buvo. Šokau gražiausiuose restoranuose, šokių aikštelėse, valgiau ką norėjau, rengiausi, kaip norėjau. Maudžiausi šaltose ir šiltose jūrose. Gulėjau po palmėmis. Jojau ant milijonus kainavusių žirgų, kupranugarių per dykumas. Buvau Samarkande ir kituose rytų miestuose, Šaichanuose, mečetėse, kalnuose. Pasikėliau ant Elbruso. Žiūrėjau, kaip debesys plaukia lyg rūkas po kojom. Juokiaus ir verkiau. Maudžiausi Karibuose. Buvau Tbilisyje, Baku, Jaltoje, Sočyje, Lenkijoj ir vokietijoj. Buvau Krasnojarske. Plaukiau Sibiro upe Jenisiejum. Buvau Aliaskoj, Leningrade –caro dvaruose beprotiško grožio ir turto. Mačiau paveikslus, aukso statulas, fontanus. Verkiau ir norėjau kristi ant kelių prieš žmogaus genijų, talentą, proto sukurtą grožį. Buvau įvairiausių tautybių bažnyčiose. Bet yra milijonai žmonių, kurie buvo ir matė gražesnes vietas, šalis, muziejus. Buvau beprotiškai laiminga ir baisiausiai nelaiminga. Jaučiausi graži, nuostabi, lengva ir elegantiška. Jaučiausi ir nuvargusi, silpna, serganti, negraži, bjauri. Visaip buvo. A vot dabar eina senatvė, ligos, silpnumas, depresija. Ir visiems visados vienas galas – mirtis. Norisi pamatyti pasaulį, būti laimingai, negu visą amžių (koks jis duotas Dievo) pergyventi duobėje, kokioje nors kiaurymėje. Bet ir ten ir ten galas vienas – mirtis. O tu, Žanute, turi gerą mamą, gražius vaikus, protingą galvą. Viskas bus gerai. Aš važiavau ant taksi, traukiniu, lėktuvu, autobusu. O kai yra mašina, tai yra didelė laimė. Susitaupysit pamažiukais, nusipirksit mašiną, pavažinėsit po gražųjį pasaulį. Mums su Slaviku blogos akys, mes negalime šoferiauti. O mašiną galėjome nupirkti. Vyras jaunesnis pas mane, gražesnis. Sunku būti tokio vyro žmona. Kiek moterų korėsi ant kaklo!!! Jo giminė manęs nekentė. Brolis Jūra gėrė ir ėdė per mūsų pinigus ir bjaurojo. Neapykanta ant viso gyvenimo. Vėliau eina prašyti atleidimo, krenta Jūra ant kelių, o kai priryja