Į ugnį, kaip ir į tekantį vandenį, gali žiūrėti, rodos, iki begalybės. Ji užkeri, nuramina. Arba ne – kitaip gal viskas: ji išgrynina.
Moterys sėdėjo ir tylėdamos žiūrėjo į tą vieną mažą žvakės liepsnelę. Kiekviena paskendusi savo mintyse.

Kepsniukas buvo įvertintas ir sudorotas, mišrainės dubuo – tuščias.

– Tu nieko prieš, jei aš vyno įsipilsiu?

– Žinoma, koks dar klausimas. Arbatos užplikyk man, jei nesunku, – Patricija niekad neprieštaravo, kad kas nors šalia gertų stipresnius gėrimus, bet draugės visgi visuomet jos atsiklausdavo.

Ruta priėjo prie lentynos ir jau norėjo pasiimti gėlėmis raižytą senovinę močiutės taurę, bet akimirkai stabtelėjo, kažką pagalvojo ir atsinešė tą – mėlyno krištolo. Tegu. Įsipylė sodraus, dar neišsidūkusio raudono vyno – to paties, kur aną sykį nebaigė gerti. Vos vos – nepilną taurę.

– Tai sakai – šventė?..

– Na, kaip ir. Ar nejauti? – Patricija atidžiai pažvelgė draugei į akis.

– Jaučiu išskirtinę dieną. Progą, jeigu nori. Ar šventė tai?.. Dar pagalvosiu. O tu kaip? Kaip tavo vaikai? Gal su draugėmis švenčia?

– O tu žinai – aš išėjau, – Patricija staiga pastūmė nuo savęs puodelį. – Visai. Aš jį palikau. Šiandien, – draugės balsas drebėjo, ji kalbėjo trumpais sakiniais, tarsi kapodama mintis. – Jį. „Tą žmogų“ palikau. Ramūnas jis – beje, koks dabar skirtumas… Ir tikrai negrįšiu, jau vien dėl to, kad aš dabar čia, o ne Vilniuje. Nepyksti? – lyg ir bandė kaltai atsiprašyti moteris.

– O mano vaikai – taip, su draugėmis, – staiga mestelėjo visai kitur Patricija. – Ir vakar buvo drauge – visi keturi. Viskas gerai. Aš džiaugiuosi. Viskas gerai. Bet žinai… o aš buvau viena. Tu supranti… Kaip niekas kitas – tu žinai.

Bet aš buvau kitaip viena – aš mele, apgaulėje. Ir, kas svarbiausia – manęs niekas neapgaudinėjo. Ne. Tik aš pati. Diena iš dienos – išsigalvodama, teisindama, teisindamasi. Skęsdama toje pelkėje. Savo noru. Bet negaliu… daugiau nebegaliu.

Toks skaudus ir netikėtas draugės monologas Rutą pribloškė. Ji dar niekad nebuvo mačiusi tokios savo draugės – atviros iki nuogumo.

Ruta pabaigė savo vyną, mašinaliai įsipylė dar. Nieko nesakė – bijojo išgąsdinti Patriciją. Ji jautė, kad draugei tiesiog gyvybiškai svarbu viską pasakyti. Iki galo. Kad iš tiesų vieną kartą paliktų. Išeitų.

Patricija tęsė. Ji žiūrėjo priešais save – tarsi Rutos ir nebūtų. Gal greičiau – į save žiūrėjo:

– Aš visą laiką sau melavau, kad tai aš – padėties šeimininkė. Kad tai Ramūno „mamytė“ tenkinasi trupinukais, likusiais po mano puotos, o aš valgau pyragą pilnais kąsniais. Melavau, žinok, – Patricija patylėjo. Užsimerkusi užvertė galvą. Tarsi kvapą užėmus. Tarsi raudą iš paskutiniųjų laikydama.

– Šventas melas sau… turbūt nėra nieko labiau apgailėtino, – kiek patylėjusi tęsė. – Juk aš – ta vargšė „mamytė“. Aš! Prisistačiau sau pilių – iš tuščių vilčių, ore. Ir įsivaizdavau radusi Žmogų. Ne… net ne kad aš – kad tai jis mane pamatė… ir apako iš meilės. Jetau, šventas naivume! Aš gi jo gyvenime tik atsitiktinė praeivė, ant kurios jis netyčia patamsiais užsišoko… Ir dabar aš tai tau sakau. Sau sakau. Sau.

Vakar jis buvo su šeima. Su vaikais. O aš – namie viena. Kaukiau. Draskiau sielą nagais ir visu vidumi kaukiau… Tai skaudžiau nei garsiai rėkti, žinok, – Patricijos balsas suvirpėjo, ji nutilo. Labai, labai stengėsi nepravirkti.

– Šiandien jis specialiai pasiėmė budėjimą, kad ištrūktų pabūti su manimi. Arba ne… ką aš čia. Juk ir vėl meluoju. Turbūt tik taip išpuolė – tas budėjimas. Juk su manim daug patogiau, nei priėmimo skyriuje kiurksoti. Viskas paprasta. Juk ir vėl meluoju… Rytą parašiau jam žinutę, išjungiau telefoną ir išvažiavau. Žinok, gatvėmis po miestą valandą važinėjau. Gūžiausi, ir vėl atsitiesdavau… Aš pirmą kartą taip – kad imčiau ir palikčiau. Juk anksčiau tik mane palikdavo. O aš sau rėkiau, šaukiau, kad tai aš – kad aš taip norėjau. Kad išeiti – tik mano pačios sprendimas. Žinai, kaip skauda staiga suprasti, kad tiek metų gyvenau ne savo gyvenimą? Kad tai buvo tik kažkokia įsivaizduojama geidžiamybė, o ne mano būvis… Galvoji, niekad nebandžiau sau pasakyti teisybės? Melagė nevykusi… Kiek kartų bandžiau išeiti… Ir tiek pat kartų grįždavau. Kvailelė… Va taip ir važinėjau šįryt po Vilnių – kaip per gyvenimą. Ratais, ratais… O paskui atlėkiau – adresą gi tavo turėjau. Nepyk. Savanaudiškai aš… Bet negrįšiu rytoj. Ne-grį-šiu. Galima likt pas tave?

– Neklausk. Aišku gi…

Ruta tylėjo. O ką ji galėjo pasakyti? Guosti? Pritarti? Mokyti?
Ji tik matė, kaip draugei palengvėjo.
Būtinai jai reikėjo viską išsakyti garsiai – skausmą, ryžtą, gailestį.
Neviltį ir tikėjimą.
Tam, kad neliktų kelio atgal.

Paskui jos dar ilgai kalbėjosi. Džiaugėsi – kaip šaunu, kad Patricija atvažiavo, kad rytoj jos sugalvos kokios nors veiklos, kad draugių sūnūs jau visi vyrai – suaugo, subrendo ir galų gale rado bendrą kalbą tarpusavy, pradėjo kartu leisti laiką, abu drauges turi.

Dar jos bendru sutarimu nutarė, kad Patricija gyveno visgi savo gyvenimą, ne kažkieno kito. Jog visi mes gyvenam tik savo gyvenimus. Mėtėsi nuo vienos temos prie kitos – fuga idearum, – daktariškai pasijuokė. Ir vėl atgal kalbomis grįžinėjo – vėl apie Ramūną, apie juos abu. Patricija jau be nutylėjimų pasakojo, kaip jie susitiko, kaip bendravo. Kaip visi tie ilgi metai vienu ištisiniu laukimu virto. Draugė atsivėrė kaip niekada anksčiau – patikliai, be jokio gudravimo, ir Ruta, klausydama, net kažkaip nejaukiai jautėsi, lyg būtų kalta, kad Patricija prieš ją tarsi išsirengusi ir tokia pažeidžiama.

Žodis po žodžio išsipasakojo ir Ruta. Lyg tai būtų jos mažytė kompensacija už atvirumą. Apie Birštoną, apie Rolį išsipasakojo… Apie taurę – tik ją vieną ir telikusią.

Ir tada Patricija tą vakarą dar kartą tėkštelėjo. Dar vieną porciją. Tiesiog… Po neilgos pauzės ji atsiduso, tarsi susikaupė ir pradėjo pasakojimą. Jau visai kitą.

– Nepatikėsi, o aš žinau tą istoriją. Tą žmogų žinau. Ne, ne apie taurę ir tave. Ne tiek dar, – draugė šyptelėjo, lyg ramindama jau akis išpūtusią Rutą, – tik apie Rolį. Pasirodo, pasaulis labai mažas. Tai va – žinai gi, aš kartais šį bei tą parašinėju. Pati skaitei. Ir mes, tie rašantys, turim tarsi savo tokį uždarą ratuką, tarsi nedidelę bendruomenę. Na, kaip ir visas dabar bendravimas – virtualią. Buvo ten ir Rolis. Toks neįprastas, kaip rašytojas – išsiskiriantis. Labai jautrus ir tikras. Žinai, visai nemokėjo po jokiomis kaukėmis slėptis. Aš jo asmeniškai nepažinojau, jo ten net piktograma buvo netikra – savo šunį įkėlęs. Gal kad šunys nemeluoja? Bet nesvarbu. Rašė jis retai, bet stipriai, ne grafomanas. Turėjo savo nišą – jis analizuodavo, nagrinėdavo žmones. Tiksliau – charakterius. Sutinka ką nors – ir bando spėliot, modeliuot – ką gi jis sutiko. Labai nuoširdžiai, tiesiog panirdamas į pačią esmę – ir turinio, ir charakterio. Nors šiaip tai įprastas žmogus – turėjo šeimą, du jau ne mažus vaikus. Paskui ta nelaimė juos ištiko. Tragedija… Nežinau aš tiksliai, kaip ten viskas įvyko, nuogirdos tik, tiksliai turbūt niekas nežino ir nesužinos. Kažkaip prieš pat Naujuosius metus jie su žmona lyg ir apsipyko. Gal koks nors eilinis prieššventinis nesutarimas, lengvas kivirčas, o gal ir giliau – kas pasakys. Ir Rolis išėjo pasivaikščioti – matyt, nusiramint, prasiblaškyt, daugelis gi taip darom.

Nežinau, kaip ten buvo, kas ten ką ruošė, gamino, virė–kepė, bet virtuvėje sprogo dujų balionas. Žiauru, žinok – kilo gaisras, sudegė viskas. Sūnus žuvo. Nuo sprogimo, sako. Vyresnioji dukra gyva liko, iš draugių dar buvo negrįžus. Žmona išgyveno, bet… bet ji išprotėjo. Sako, visai protelis pasimaišė, kažkur slaugoj dabar. Rolis grįžo tą vakarą – nėra namų. Nieko nėra… Dukra viskuo apkaltino tėvą – kodėl išėjo, kodėl paliko… Iš nevilties turbūt.
Išsižadėjo ji Rolio.

Tada jis ilgam dingo. Gal po metų atsirado mūsų rašančių svetainėje, bet daugiau niekad neberašė apie žmones. Tik apie pievų gėles – liūdnas, alegorines pasakas… O šiemet išgirdom, kad Rolis išėjo. Savo noru išėjo… Matai, kokia istorija… Gal gali man į mėlyną taurę šulinio vandens įpilti? Ledinio.

– Aš tau dar raudonėlių ir vandeninės mėtos arbatos užplikysiu. Tai Rolio žolynai.

Paskui jos tyliai sėdėjo – Ruta su vyno taure ir savo mintimis, Patricija – su Rolio arbata ir savo apmąstymais. Juk į ugnį gali žiūrėt iki begalybės.