Save taškau atokvėpiais ir vasarą
upelių unguriais botagą nusivijęs
iš lengvo rūko pieno upės teka
lėtai aptingę senka vėtrų dienos

turbūt išbalęs ir namo į naktį
tapytu veidu vandenį pažinęs
iš karkiančios griežlės net neišgirdęs
tamsoj prisirpusio duslaus minoro

ir juodu akmeniu kuomet pasvirsiu
trečiajam broliui – pakyla aukščiausia
ant žirgo lipant į mane žiūrėtų
balnakilpė sena šikšnėto diržo