Kažkada Ruta bėgo nuo rutinos. Kada tai buvo? Metai, tik metai prabėgo. Pralėkė. O štai Ariogaloj sutiktas Virmantas ir priminė. Viską priminė. Ir dar ta voverė… Ratatutė. Ratelyje. Tada atrodė, kad moteris tiesiog skendo rutinoje, duso, rodės, nuo jos trenkė pilka kasdienybe. Įdomu, kaip ta kasdienybė kvepia? Sudvisusi turbūt… Ir kaip viskas pasisuko! Ne devyniasdešimt laipsnių, ne – ant galvos jos tikrovė atsistojo. Ar kaip tik – ant kojų? Nesupaisysi. Bet dabar gyvenimas kabaldavosi šuoliais, vartėsi kūliais be jokio gailesčio, vis parodydamas pačias įvairiausias savo puses.

Rutai jau norėjosi kokios dienelės ramybės – kad taip be jokių rūpesčių, be kasdienių ne siurprizų, vėl pareitų į šiltus namus, ramiai įsijungtų televizorių (ne, ne fonui – o kad sėstų ir žiūrėtų kaip žmogus), o gal paimtų knygą. Paskui neskubant su draugėmis paplepėtų. Atsakytų į skurdžią Radvilės žinutę – o, kad jų būtų daugiau… Paklaustų: „Dukra, kaip gyveni?“ Ir išgirstų: „O kaip tu, mama?“

Užsisvajojo...

Šiandien per pertrauką priėjo visas džiaugsmingas Tadas ir iškilmingai pranešė, kad sugalvojo, kaip nuleisti nuo palėpės bufetuką. Pagaliau!

Pas Rutą jis atvyko beveik iškart po pamokų – reikėjo skubėti, temo jau vos ne nuo pietų (Ruta vis keiksnojo tą žiemos laiką ir laikrodžių sukiojimą). Tadas sugalvojo tiesiog genialią bufetuko nukėlimo konstrukciją – greičiau virvių sistemą. Meistriškai supančiotas baldas, Tado vairuojamas, tiesiog pats nuslydo kopėčiomis, Rutai reikėjo tik šiek tiek prilaikyti iš šonų. Senas bufetukas grįžo namo. Moteris net susigraudino.

Šį kartą Ruta pasiruošė gražiau priimti Tadą – kolega tikrai nuoširdžiai stengėsi jai padėti. Na, kas tas „gražiau“ – ji paruošė kaimynui vakarienę, tik tiek. Bet Tadas taip apsidžiaugė! Tiesiog akyse atgijo.

– Kaip seniai niekur nedirbau už pavalgymą, – juokėsi vyras. – Tik ankstyvoj jaunystėj.

– O tai tau čia tik darbas? Ne draugiški kaimyniški santykiai? – žaismingai stebėjosi Ruta. – Nuvylei, kolega, nuvylei…

– O jo... Į kiekvieną draugystę reikia žiūrėti atsakingai – kaip į darbą. Kitaip š… išeina, – išsisuko Tadas.

Po vakarienės, kurią visą laiką lydėjo kandūs pasišpilkavimai, jau prie arbatos Ruta papasakojo Tadui, ką ji sužinojo apie močiutės paveikslus. Aptakiai, kiek galėdama, praleidinėdama labiau asmenines smulkmenas, bandydama nuo visos savo istorijos atskirti tik meną. Žinoma, tai menkai pavyko. Tadas tiesiog nustėręs klausėsi viso to pasakojimo – toks jis buvo neįtikėtinas. Klausimas po klausimo, ir vyras vis vien išsiklausinėjo – negali iš gyvenimo iškarpyti tik labiausiai tau patinkančių paveikslėlių.

– O tu prisimeni, – Tadas staiga lyg nušvito. – Aš tada, kai tik pamačiau drobes, tau sakiau, kad tie vaizdai man tokie matyti, artimi. Kažkur iš vaikystės. Net ne patys tie vaizdai, o stilius, motyvas. Pameni? Ir kai tu dabar man čia pasakojai savo fantastiškai neįtikėtiną istoriją, man viskas kilo, kilo iš atminties… Ir atgijo, žinok. Aš prisiminiau. Pas mano močiutę buvo toks paveikslas. Tiksliai! Man dabar tiesiog akyse stovi tas vaizdas – močiutės svetainė (tada tokia didelė atrodžiusi, iš tiesų visai mažutė), ir tarp lygiai tokio kaip tavo bufetuko ir pečiaus – tas paveikslas. Jo jo, žinok, jis tiesiog atgimsta man dabar, čia pat: naktis, visiškai juoda. Medžiai, medžiai, tankumynas, šakos pinasi, o jose – mėnulis. Toks įstrigęs, visiškai beviltiškai įsipainiojęs. Net gaila jo. Man tas paveikslas buvo baisus tada. Klausdavau močiutės, gal galima jį nukabinti. O močiutė tylėdavo ir tik linguodavo galvą. Šiandien galvoju – tas paveikslas jai reiškė kažką svarbaus? Nežinau, kaip dabar aš jį matyčiau. Net neįsivaizduoju, kur jis dabar. O tikrai norėčiau pažiūrėti į jį saviškėmis senio akimis.

– O močiutė ne kartu su jumis gyveno?

– Ne, ji gyveno atskirai. Ne miestelyje – kaime, kaip ir tu. Kažkur visai netoliese – kaimynės dabar būtumėt. Gal mūsų močiutės draugavo, gal savo paslaptis, gyvenimus viena kitai patikėdavo. Žinai, kaip kokios kaimo kūmutės… Ar sužinosi dabar? Kol aš gyvenau mieste, savo nesibaigiančias problemas sprendžiau – ji mirė, namus nugriovė… Ir neturiu ko paklausti. Tėvukas jau nieko nepapasakos. Kaip gaila. Bet tu nors žinok, kad toks paveikslas buvo – naktyje užkliuvusi mėnulio pilnatis…

– Na va, Tadai. Negaliu nė dienos ramiai pagyventi… Nė dienos be naujienos… O tu sausainių valgyk, – dar kartą pasiūlė Ruta. – Aš sau niekad nekepu. Iš viso sau retai ką rimtesnio begaminu – neįdomu. Tai taip faina, kai galiu gerą žmogų pavaišinti.

– Taip jau ir gerą – nepažįsti tu manęs, – šyptelėjo Tadas.

– O tu matei, kaip tave Moncė pasitiko? Ir kur ji dabar? Na, kur?

– Pas mane ant kelių, – nusijuokė vyras, kedendamas Monsinjorei gauruotą paausį.

– Taigi va – šuns neapgausi. Neapsimesi niekuo – atpažins. Monsė tavęs neįsileistų – ir aš dar pagalvočiau. O dabar rami.

– Gerai tuomet. Ir aš ramus, – šyptelėjo.

– Štai abu ir nusiraminom, – nusijuokė Ruta.

– Oi, žiūrėk! Laikrodį matei? Jau eisiu – bet kokios padorumo ribos peržengtos! Nieko sau pasėdėjom! – neaišku, kiek rimtai staiga pranešė vyras.

– Laikas tai vaikiškas, bet nelaikysiu – tavo valia, eik, žinoma. Tik, gal ir keistai atrodys, bet aš tave palydėsiu. Galima? Nieko netinkamo – ne ne, tik šunę pavedžiot bus linksmiau.

– Kylam.

Lyg du nedrąsūs paaugliukai būtų sužaidę gero elgesio taisyklių žaidimą.

Žiema taip ir neatėjo. Na, kalendorius primygtinai teigė, kad nenumaldomai artėjo Kalėdos, o gamta, akivaizdu, to kalendoriaus dar buvo nemačiusi. Lijo ir lijo. Tos kelios šaltesnės naktys, vos suteikusios viltį sulaukti tikrų šalčių, jau buvo seniai nuplautos nesibaigiančių, įkyrių liūčių. Tokio tikro švenčių laukimo, prie kurio moteris buvo pratusi, lyg ir nebuvo – jokio miesto šurmulio, šventinių girliandų ir kalėdinių išpardavimų. Kur ne kur miestely keli didesni namai puošėsi lemputėmis, švytinčiais varvekliais ar namo siena lipančiais Kalėdų seneliais – turbūt gyveno šeimos su vaikais.

O Rutai visai ir nereikėjo to dirbtinio ažiotažo. Sniego trūko jai. Naminio šurmulio trūko. Ji vis ilgiau užsibūdavo mokykloje – nors ir neturėjo auklėjamosios klasės, nors niekas ir nereikalavo, kad ji užsiimtų šventiniais vaidinimais ar erdvių puošimu, nesinorėjo jai skubėti namo. Tokių „savanorių“ buvo ir daugiau – tarp jų ir Tadas su Liucija. Jie juokavo – bešeimių klubas. Na, o kitas, daug gausesnis šeimynykščių būrelis naudojosi proga ir tepė slides namo. Rutai tas jų naujai iškeptas trejeto tandemas visai patiko – jie jau rezgė planus laisvesnę prieššventinę dieną palėkti kur nors jaukiai pasėdėti – visi kartu. Kad ir į Raseinius. Ką daugiau tokiu oru?

Ir jie netgi sutarė, ir dieną numatė! Vidury savaitės – kaip tik buvo viena diena, kai jie visi trys buvo laisvi. Nė vienas iš trijulės neturėjo jokio supratimo apie Raseinių maitinimo įstaigas, ir vietas rezervavo pasikliaudami atsiliepimais internete. Patikrins jų tikslumą realybėje.

Lijo jau turbūt antrą savaitę, o kaip tik tą dieną, kai jie planavo šventinę išvyką – kad išsigiedrijo! Tiesiog lyg specialiai pagal užsakymą orelis.

Sutarę buvo susitikti prie parduotuvės – labai netempiant į naktį. Saulė su vėju nelabai šildė – gruodis visgi, bet nuotaiką tikrai kėlė.
Liucija vėlavo. Gerokai.

Ruta jau ėmė telefoną, skambinti kolegei, kai mokytoja paskambino pati – ji neateis, tegu jie važiuoja vieni. Griuvo paslydusi bedžiūstančioj baloj, susimušė ranką. Gal nelūžo. O jie tegu tik važiuoja ir per daug nemąsto.

– Klausyk, Ruta, o tu išvis nori į tuos Raseinius? Neaišku kur... Gal atšaukiam tą rezervaciją?

– Tai pasuoji? Pasiduodi? Nuvylei, kolega... – moteris tikrai nesitikėjo tokio staigaus posūkio.

– Aš tau geresnę kavinę surasiu. Dabar staiga man šovė mintis. Tu šiltai apsirengus? – Tadas markstėsi priešais šaltą, taip ir kiek aukščiau jau nebepakylančią saulę, ir paslaptingai šypsojosi.

– Nu, normaliai. Žiemiškai, skaityk.

– Pasikliauk tuomet. Tik dar užsuksim apsipirkti. Aš užsuksiu.

Kiek pavažiavę, jie sustojo prie kitos parduotuvės – mažutės, jau miestelio gale. Ruta tik sykį buvo joje. Nepatiko – ir nepakeliui, ir reikalingų prekių nelabai rado.

– Ką tu čia pirksi? Nieko čia nėra. Ar ko specialaus? Labai nori nustebinti?

– Labai noriu nustebinti, – mirktelėjo Tadas, – gal net pavyks. Muziką įsijunk, nenuobodžiauk – aš greit susisukt pabandysiu.