Kaip tik vieną tokį šaltoką ir sausą šeštadienį Ruta sugalvojo pavažiuot iki Ariogalos. Iš gamtos – į kitą gamtą, kaip ji juokaudavo, kai važiuodavo į Ariogalą prie Dubysos. Patiko jai tas miestukas – paprastas, nepretenzingas, gyvas ir prižiūrėtas. Kai ji buvo maža ir net nežinojo nei kas, nei kur ta Ariogala, Kaune tas miesto pavadinimas buvo tapęs nepagarbiu bendriniu žodžiu – ne itin korektiškame ir pagarbiame kontekste. Kažkodėl, norėdami pašiepti kokį nelabai tikusį vaikį, reikšmingai mesteldavo: „Eik tu, Ariogala.“ Ir štai dabar Ariogala netikėtai tapo viena mielesnių poilsio vietų – ypač upės pakrantėje.

Ruta jau suko į Dubysos slėnį, savo mylimiausios poilsio vietelės linkui, kai žvilgsnis užkliuvo už afišos šalikelėje. Moteris net minutei stabtelėjo ir išlipo iš mašinos pasiskaityti, ką ten ta afiša skelbė. Kas ten ją taip sudomino? Pilnas miestas visokių reklamų, o Ruta sustojo skaityti to vienintelio, visai neišvaizdaus skelbimo. O afiša kvietė į džiazo muzikos koncertą vienoje iš nedaugelio miestuko kavinukių. Moteriai niekad negirdėta grupė, keistu pavadinimu „Sukeiband“, žadėjo jaukų vakarą ir siurprizą. Ruta turbūt ir susiviliojo tuo jaukumo ir siurprizo pažadu – sėdo į mašiną ir, netikėtai pačiai sau, nuvažiavo ne prie upės, o ieškot kavinukės – o gal reikia rezervuot vietą ar bilietą nusipirkti?

Kavinukė buvo nedidukė, jauki, ir – tikrai taip – reikėjo rezervuoti vietą. Laiko dar buvo likę nemažai, o pasirinkti staliuką jau nebuvo iš ko – Rutai teko vieta prie baro. Gal ir gerai, – pagalvojo, – neturės stalelio kaimynų ir nejaukios mandagumo prievolės bendrauti. Nesinorėjo.

Kelias iki koncerto likusias valandas Ruta visgi nutarė praleist prie upės. Slėnyje žmonių buvo nedaug – jauna porelė, Ruta ir vyresnė ponia, vedžiojanti prabangios išvaizdos baltą karališką pudelį. „Lyg iš vaikystės cirko,“ – dar pagalvojo moteris.

Ruta prisėdo ant storoko, nulinkusio karklo kamieno, prie pat kabančio tilto per Dubysą. Nors pakrantė buvo gražiai įrengta, tokiu oru liūdintys vieniši suoliukai tarsi kvietė prisėst, bet moteris mėgo savo karklą – prie pat vandens. Stipri upės srovė tarsi gyva veržėsi pro didžiulius nugludintus riedulius, glotnius mažesnius akmenukus, dar vos vos gyvos ilgos vandens žolių kasos plaikstėsi tėkmėje. Upė sūkuriavo, putojo, nešė šapelius, plakė prie kranto vasaros augmenijos likučius. Ji tarsi gyva kvėpavo, skubėjo, rašė savo istoriją vandenyje ir akmenyje. Į tą neramų, bėgantį vandenį Ruta galėtų žiūrėti ir žiūrėti. Žmogui turbūt niekad nenusibosta žiūrėti į ugnį ir tekantį vandenį.

Žvarbu. Moteris iš termoso įsipylė karštos kavos – vykdama prie upės, visad pasiimdavo.

– Oho, pasiruošusi! Laba diena, – netikėtai išgirdo už nugaros. Rutą kalbino ta moteris su pudeliu „iš cirko“.

– Sveiki. Galiu pavaišinti, abiems užteks, – kiek nustebus nusišypsojo, – termosas su dviem puodeliais.

– Nene, ačiū, savo kavą šiandien jau išgėriau, vienas puodelis – mano norma, – tęsė ponia. – Nedažnai atvykstat, nemačiau čia jūsų anksčiau. Aš kasdien Grafą čia atsivedu.

– Taip, nedažnai.

Tiesą sakant, Ruta neturėjo jokio noro čia su kuo nors bendrauti, juolab – su nepažįstama ponia. Atvažiuot prie upės ir tyliai pasėdėt vienatvėje – ir buvo ta vertybė, dėl kurios ji atvykdavo į slėnį. Taip norėjosi imt ir pasakyt: „Ponia, eikite savo keliu, palikite mane ramybėje.“ Tačiau Ruta tik nusišypsojo ir mandagiai tęsė pokalbį:

– O jūs vietinė? Ariogališkė?

– O taip, taip. Gimiau ir mirsiu turbūt čia. O jūs?

– O aš ne ariogališkė, – nusišypsojo Ruta. – Retsykiais atvažiuoju pažiūrėt į vandenį. Gal taip... pamedituoti?

– A! Man su Grafu neišeina medituot. O ir nepatinka, – nesuprato subtilios užuominos moteriškė. – Man gyvenime patinka veiksmas. O šiandien, vat, nepasisekė – taip norėjau į džiazo koncertą, atėjau užsisakyt vietos prie staliuko – o vietų nėr. Nėr, ir viskas. Sakau: gal kėdutę kokią pristatytumėt, tai jie dar supyko – bardako nedarysim tokia proga.

– O kas ten per proga? – susidomėjo Ruta.

– Tai negi galvojat, kad į Ariogalą tokia grupė šiaip sau iš Kauno atvažiuotų? Ten to džiazbendo daininkė – kaip tik tos kavinukės šeimininkės draugė. Ir kaip tik jos – tos šeimininkės – gimtadienis, gal net jubiliejus. Toks beveik uždaras vakarėlis ten. Na, beveik – kelis staliukus ir lankytojams paliko.

Ponia pasitaikė šneki – ji, neprašoma, jau Rutai pasakojo, iš kur viską sužinojo, kokia kaimynė kuriai draugei pakuždėjo apie tą kavinę, kas eis, o kas su šeimininke susipykęs. Ruta nesiklausė – viskas ten jai jau susimaišė ir, tiesą sakant, buvo neįdomu. Ji tik eilinį kartą stebėjosi – koks nedidukas pasaulis, kokie įdomūs sutapimai kartais gyvenime lydi žmones. O tas koncertas dabar ją tik dar labiau masino.

– Aš gal jau eisiu, ponia. Beje – į tą kavinukę, klausyt džiazo, – su kažkokia piktdžiuga pranešė Ruta ir paliko kone išsižiojusią iš nuostabos pašnekovę.

Tiek tos meditacijos – na, ką jau padarysi. Išvis viskas tądien vyko ne pagal planą, tad liko tik laukti dar kokių nors netikėtumų. Iki koncerto buvo likusi gera valanda, kurią Ruta prieš tai buvo numačiusi praleisti prie upės, o jei sušaltų, sėdėdama ant savo karklo – pasivaikščiotų takeliais po jaukiai sutvarkytą slėnį ir sušiltų. Bet, nė kiek nenorėdama klausyt ponios su Grafu monologų, juolab dalyvaut tame pokalbyje, moteris nutarė verčiau apsipirkti kokioj nors „Maximoj“ ar „Norfoj“. Tuo pačiu – kitą kartą važiuoti nereiks. Neprailgs jai ta valanda.

Į kavinukę Ruta atėjo kiek anksčiau. Mintyse dar pasidžiaugė, kad visuomet, kur bevažiuotų, stengdavosi apsirengt padoriai – kad bet kokiai progai pasitaikius, ne gėda būtų. Jau mama taip įpratino: „O jei koks įvykis, ir į ligoninę tave atveš? – sakydavo. – Tu priėmime, o kojinės kiauros, bliuzė plėmuota, triusikai murzini. Kiek tokių atveža – net nurengt gėda.“ Tad tą vakarą ji atrodė padoriai – kaip mama ir mokė.

Rutos vieta prie baro buvo ne pati patogiausia – šonu į sceną, bet ką padarysi... Pasirodo, reikėjo džiaugtis išvis patekus į vakarėlį. Džiazo muzikos koncerte Ruta nebuvo... vat nuo pat Birštono festivalio laikų jaunystėje – ir nebuvo! Tuomet ji nelabai domėjosi tuo džiazu, nelipo prie jos tokia muzika. Bet dabar, per tiek metų įgijusi visokios patirties, moteris manėsi turinti didesnį supratimą. Kažkur kažką skaitė, su kažkuo pasikalbėjo, ką nugirdo… Ir Radvilė gi kiek metų mokėsi muzikos – pasikalbėdavo apie viską.

Improvizuotoje scenoje dar vyko pasiruošimo darbai – muzikantai derino instrumentus, garso stiprumą, ieškojo geresnės vietos mikrofonui. Jautėsi toks laisvumas, paprastumas – tarsi šeima vakare būtų susirinkusi pamuzikuoti. Savo malonumui. Prieblanda salytėje ir nedidukės žvakės ant staliukų nuteikė lyriškam jaukumui.

Tarp kavinės svečių vaikščiojo jaunas vaikinukas ir priiminėjo užsakymus. „Gaila, kad vairuoju. Labai neprošal būtų buvęs koks kokteiliukas“, – mintyse pasigailėjo moteris ir užsisakė tik šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Dar pagalvojusi, paprašė ledų ir kavos.

Tik atnešus sultis – užgrojo muzika. Be jokios įžangos, be atskirų pranešimų – visai paprastai, lyg tai būtų eilinės repeticijos tęsinys. Pradžioje Ruta taip ir pagalvojo – ilgaplaukis, nebejaunas vyrukas, kaip grojo gitara bandydamas mikrofoną, taip ir tęsė toliau. Ir tik po kurio laiko Ruta suprato, kad tai jau koncertas.

Melodija buvo negirdėta, bet tikrai įtraukianti klausyti. Lyg tarp kitko atėjo ir prisijungė klavišininkas. Paskui prie perkusinių prisėdo būgnininkas. Ir staiga Ruta suprato, kad čia pat, šioje mažutėje kavinukėje, kuriamas stebuklas. Gal dėl to, kad muzikantai buvo tikri profesionalai, gal kad moteris pirmą kartą tokioje kamerinėje aplinkoje klausėsi džiazo (iš tiesų – ji juk ir klausė pirmą kartą), o gal šiaip seniai buvo gyvos muzikos koncerte. Ar tiesiog tokia tinkama nuotaika pasitaikė – Ruta tiesiog pakerėta lingavo galva muzikai pavymui, pirštais ir koja, net pati to nejausdama, mušė taktą. Jau atnešti ledai priešais ją tirpo, kava šalo. Tik muzika.

Nejučiom klavišiniai ir perkusiniai pritilo, tik vos vos pritarė melodijai, o visu balsu prakalbo elektrinė gitara. Virtuoziškai. Po minutės ar kelių pritilo ir gitara, bet tada pagrindinę melodiją perėmė elektrinis pianinas. Jo vizija jau buvo kita – tą pačią melodiją muzikantas plėtojo savaip, labiau veržliai, ekspresyviai, lyg norėdamas paprieštarauti prieš tai grojusiam kolegai.

Paskui iniciatyvą perėmė būgnai. Perkusininkas tarsi nematė nieko, kas vyksta aplinkui – gerokai žilstelėjęs, pagyvenęs vyriškis kūnu ir mintimis, rankomis, pirštais – tiesiog visas – buvo tame jo kuriamame naujame ritmų pasaulyje. Ruta euforijoje svaigo iš malonumo.

Ir tada prie mikrofono priėjo nedidukas, apvalutis jaunuolis su trombonu. Užgrojo. Trombonas gali taip soluoti? Neįtikėtina, kad taip gebėjo groti paprastai orkestrinis instrumentas. Muzikanto ranka švelniai slydo slankiojančiu vamzdžiu, instrumentas, tarsi žmogaus balsu – nuo sodrių žemų natų iki spindinčių aukštumų – improvizavo vis tuo pačiu motyvu. Kiekvienas vyruko išpūstas oro gūsis, lūpų virptelėjimas, tarsi kibirkštis, pripildydavo instrumentą gyvybės.

Ruta negalėjo atsidžiaugti, kad taip netikėtai ir taip sėkmingai pataikė į šį koncertą. „O čia tai lygis, o čia tai jėga…“ – mintyse vis kartojo moteris. Taip norėjosi tuo jausmu pasidalyti su kuo nors artimu, kad tą grožį girdėtų dar kas nors jai brangus. Deja, ji buvo viena – visi kiti aplink sėdintys nesiskaitė. Ji net nematė tų kitų. Na, nieko – pasipasakos vakare draugėms. Ir kas trukdo joms trims kada nors nulėkti į šio džiazbendo koncertą? Kada nors...

Melodijos keitė viena kitą, vienas kitą keitė instrumentai. Nedidukas jaunuolis tromboną padėjo į šoną ir, paėmęs trimitą, būrė scenoje toliau.

Ruta jau ir pamiršo, kad šalia žadėto jaukumo dar bus ir siurprizas, kai staiga į salytę įėjo efektinga moteris su milžinišku tortu rankose ir sodriu, ryškiu balsu uždainavo „Ilgiausių metų“. Svečiai atsistojo, puolė sveikinti kartu su ja išėjusią šeimininkę. Nagi – tikrai gražus netikėtumas. Tortas po gabalėlį buvo išdalintas svečiams, pasivaišinti teko ir Rutai.

Koncertas tęsėsi. Dabar į grupės muzikavimą darniai įsiliejo ir dainininkė. Tikrai, tikrai vykęs vakaras – neatsidžiaugė Ruta. Tačiau viskas baigiasi, o geri ir gražūs dalykai paprastai greičiau.

Po koncerto, nieko nelaukdama, ji nuskubėjo prie mašinos – visgi užtruko, o namie laukė Moncė.

– Ruta? Labas! – Rutą užkalbino… Virmantas.

– Laaabas! Oi, kaip miela! Iš kur tu čia? Kaip džiaugiuos tave sutikus! Viršūnė!

Ruta tikrai nuoširdžiai apsidžiaugė sutikusi buvusį kolegą. Dar vienas netikėtumas – ir toks malonus. Fantastiška diena.

– Ką tu čia veiki tokiu laiku? – Virmantas be ceremonijų tujinosi, ir tai buvo labai teisinga – ji juk tik buvusi jo viršininkė. Tik buvusi. Ruta sekundei mintyse strigtelėjo, bet paskui tik džiaugėsi tokiu Virmanto betarpiškumu.

– Labai gražiame koncerte buvau, – moteris pradėjo dalintis įspūdžiais, bet vyras ją staiga nutraukė:

– Tai kur tu sėdėjai? Kodėl nemačiau? Ir mes gi iš ten – juk dainininkė Unės mama, nežinojai?

– Nu, geras. Nemačiau jūsų. O tu pasakok – kaip jūs ten? Kaip voverė? – nusijuokė Ruta.

– Puikiai! Voverė tiesiog klesti! Ir laboratorija klesti – dirba, kaip bebūtų keista, nesugriuvo, – Virmantas juokavo, akivaizdžiai buvo geros nuotaikos. – Vedėjauja tokia Rasa, pameni? Konkursą laimėjo. Visi mes tie patys, tik Daiva nebedirba – išvyko. Kažkur, ar tai į Čekiją, ar į Vengriją, su tuo savo jaunuoliu. Jis ten, berods, darbą gavo.

Kažkaip dilgtelėjo Rutai širdį. Staiga. „Tai Laimis vienas… Liko be nieko“, – netikėtai jai pačiai kažkas „dūšioj“ sukrutėjo. Su tokiu skaudžiu gailesčiu. Sekundei.

– O, ir maniškės damos ateina! Nepyk, keliausim. O tu – kaip?

– Gerai, aš gerai. Netoliese gyvenu – tėviškę atradau. Įsivaizduoji? Tiek daug visko vyksta dabar aplink. Bet jo, ir aš skubu. Gal dar kada susitiksim?

Kaip tik prie Virmanto priėjo dainininkė iš kavinės. Su Une. O mergaitė – ūgtelėjo! Virmantas švelniai apkabino dukros mamą:

– Susipažinkit – Jolanta. O čia Ruta, mano buvusi kolegė, vedėja. Tai ji „Ratatutę“ apgyvendino.

Moterys linktelėjo viena kitai – malonūs mandagumai.

– Tai iki, mes vyksim. Taip keistai susitikom… – rodės, kiek sutriko Virmantas. – Iki.

– Gero vakaro, – Ruta su šypsena palydėjo trijulę akimis. Kažkaip šilta ant širdies pasidarė – džiugu už Virmantą. Ir… susijaukė vėl viskas. Laimis vienas liko... Ji viena. Viena Radvilė. Vienas vienintelis kažkada žengtas klaidingas žingsnis – ir iš paskos besiritanti lavina skausmo.

Ir tikrai taip? Tik tas neteisingas žingsnis?.. Ruta stipriai užsimerkė, mintyse nusipurtė ir užvedė mašiną – namo. Namo.