Toks globėjiškai šiltas, beaistris
Klampaus vakarėjimo glostymas.
Ir svirpimas ore, nes giedotojų laikas jau baigėsi.
Tvyro kvapas nektaro ore – esant liepą nematant užuosi.
Savo ilgą kelionę per kiemą, atrodo, kad pabaigė sraigė.
Jokio vėjo. 
Sustingo visi debesynai.
Akys peršti lyg būtų pro trupančią būtį norėjusios ką įžiūrėti.
Snaudžia voras tinkle lyg neturintis kėslų klastingų 
Muselių kaimynas.
Tik nuvargęs raumuo, klausia, kur save nakčiai padėsiu?
Net minkštuos pataluos
Tyluma kaip apvirtę akėčios.
Ir vargu ar jausmus išopėjusius prieblanda švelniai užglostys.
Kūnas gemalo pozoje vakaro liečiamas riečiasi –
Lyg jau ruošiasi kristi pro savo akis –
Kaip koks grūdas aguonos.