Pamoką Ruta vedė kaip niekad išsiblaškiusi – iš galvos niekaip nėjo jos pokalbis su dailės mokytoja. Kažkoks keistas tas pokalbis buvo – su nutylėjimais, paslaptimis, pažadais kažką atskleisti. Dar nedavė ramybės mintis: kaip iš palėpės iškelti tuos paslaptingus paveikslus? Na, viena Ruta su tokia užduotimi tikrai nesusitvarkys – ne jos jėgoms. Visgi drobės nemažos – tai ne vieno žmogaus darbas. Kaip Ruta nenorėtų ir stengtųsi to išvengti, bet ji suvokė, kad teks prašyti pagalbos. Taip – prasideda vienišos moters problemos. Paprasčiausia būtų susitarti su Nierka. Na, su elektriku Nerijumi. Jei, žinoma, jis su savo gerokai per dideliu svoriu išvis įstengtų užsikabaroti į tą palėpę. Bet Ruta labai vengė bendrauti su juo kiek nors daugiau nei apie elektrą. Ir tai – jis per dažnai pas ją vaikščiodavo, vis bandydamas pabaigti paliktas begalines darbų uodegas. Kažkokiu gašlumu nuo jo dvelkė – lyg koks nevalyvas gyvuliukas jai tas Nierka atrodė. Kirtosi jų biolaukai, nors tu ką – jei tokie būna.

Liko Tadas.
Tądien jo mokykloje nebuvo – vieną dieną per savaitę vyras nedirbo. O kitą dieną Ruta turėjo laisvą. Reikėjo skambinti ir tartis – juk telefono numeriais jie buvo apsikeitę. Bet tokiu klausimu Ruta norėjo pakalbėti gyvai. Jie nebuvo tiek artimai bendraujantys, kad ji telefonu drįstų prašyti pagalbos. Juk niekad dar nebuvo tekę ko nors jo prašyti. O šiaip užeiti į namus – vėlgi nedrįso. Ruta net nežinojo, ar Tadas turi kokią nors šeimą ar artimą draugę. Ar gal draugą. O laukti susitikimo tas keturias ar penkias dienas moteris tiesiog neturėjo kantrybės. Tiesiog nepaaiškinamai norėjosi kuo greičiau susitikti su Liucija ir pasikalbėti. Ji juto, kad tas pokalbis bus svarbus – neįtikėtinai jai svarbus.

O po tiek visokių abejonių ir svarstymų reikalai dėl paveikslų nukėlimo iš palėpės išsisprendė stebėtinai paprastai. Grįždama namo, Ruta užsuko į vietos parduotuvėlę. Retai, ypatingai retai ji ten užsukdavo – labai jau nekonkurencinga buvo ta prekybos vieta. Apsipirkinėdavo moteris Ariogaloje – vis kažkokia miesto imitacija buvo tas mielas miestukas. O šį kartą pritrūko druskos – negi trenksiesi iki prekybos centro tokioj darganoj, kai norisi tik prie pečiaus glaustis? Druska – tokia juokingai banali priežastis susitikti. Rutai įėjus į parduotuvėlę, prie prekystalio kaip tik už prekes atsiskaitinėjo Tadas. Ruta net aiktelėjo – gerai, kad tik mintyse. Lyg ir nenorom nužvelgė vyro prekes: batonas, dešra, rauginti agurkėliai. Varškė ir kefyras. Labai jau viengungiškas prekių krepšelis – maloniai šmėstelėjo mintis. Kažkodėl maloniai – Ruta pati nustebo dėl tokio netikėto savo pastebėjimo.
– Tadai, luktelk, aš tuoj, tik druskos. Reikalas vienas yra. Sekundėlę.
– Labas, – nusišypsojo kiek nustebęs vyras.
Ruta netruko susimokėti, ir jie jau išėję į lauką galėjo ramiai pasikalbėti, taip ir nepatenkinę akivaizdžiai pernelyg didelio pardavėjos susidomėjimo. Ruta trumpai išdėstė savo problemas – apie Liuciją nepasakojo. Vienaip – ir neturėjo ką, o kitaip – sykį pradėjus, ilga kalba išeitų.

Jau kitą dieną, tik Rutai parvykus iš savaitinio apsipirkimo Ariogaloje, į kiemą įriedėjo Tado automobilis. Ne šiaip – su priekaba, kurioje buvo nemenkos metalinės kopėčios. Jei jau šis vyras ėmėsi spręsti reikalus – tai jau iš esmės.
Palėpėje Tadas su didžiuliu susidomėjimu apžiūrinėjo paveikslus. Įdėmiai, prisimerkęs, tarsi bandydamas kažką prikelti iš atminties klodų. Prieidavo arčiau, atsitraukdavo.
– Negaliu dabar pasakyt – joks aiškesnis prisiminimas neiškyla. Bet žinok, Ruta, man jie tokie pažįstami... Keistai matytas braižas. Nematyti, ne – bet jausmas, kad kažką tokio panašaus gyvenime esu sutikęs. Ot keista!
Rutą suintrigavo tie Tado žodžiai ne mažiau nei Liucijos susidomėjimas pasakojimu apie palėpę. Kas su tais paveikslais ne taip? Kokia čia mįslė? Kodėl tik ji nieko nenutuokia?
– Tikrai, Tadai, neprisimeni? Nieko, nieko?
– Kažkas iš vaikystės... Nežinau. Nepasakysiu dabar. Keistas jausmas, ir tiek.
– Gaila... O! – staiga Rutai šovė visai nauja mintis. – O gal gali nukelti ir tą apvalų stalą? Tą, kur po klijuote? Ir dar tą bufetuką. Na, indaują. Nors ne – indaujos tu nenukelsi. Išvis nesuprantu, kaip ją čia kažkas užbogino.
– Taip, bufetuko neišardęs – niekaip. Na, nebent apačioj dar du vyrai priimtų, kai leisiu žemyn. O ardyti... Jis toks senutis – nesinori. Sugalvosim ką nors. Vėliau. Imkimės paveikslų. Ir stalą paskui nukelsiu, jei padėsi. Gal nesulaužysim?

Su drobėmis vargo nebuvo – viens du, ir jos jau buvo ant žemės. Iš viso – devynios. O su stalu – reikalai pasirodė sudėtingesni, tačiau abiejų pastangomis išsprendžiami.
– O jeigu tu dar tą seną netikusį stalą iš svetainės išneštum į daržinę, tai mes prie įnešto apvalaus ir blizgančio išgertume arbatos. Žinoma, aš ir pati kažkaip išvilkčiau jį, bet nesupyksiu, jei padėsi, – postringavo moteris.
– Nešu, nešu – gersim arbatą, – nė kiek nesispyriojo Tadas.

Jau temstant (o temo tai anksti) jie iš tiesų sėdėjo už senučio apvalaus stalo, lakuotu paviršiumi su baltais, kažkada karštų puodelių paliktais ratilais. Ir gėrė arbatą. Iš tų senų sodybos puodelių, kurie galbūt ir buvo karšti ten neatsargiai pastatyti... kažkada. Gėrė raudonėlį su čiobreliais – nes mėtų Tadas, pasirodo, nemėgo. Plepėjo apie šį bei tą – mokinius, planus, mokytojus, pamokas.
– O tu, Tadai, iš kur? – staiga, nei šio nei to, paklausė Ruta.
– Iš čia, – Tado nė kiek nenustebino toks staigus temos pasikeitimas. – Ir gimiau, ir užaugau čia. Ir mokyklą tą pačią baigiau. O po mokyklos išėjau į kariuomenę. Jau į mūsų, į lietuvišką. Ir likau ten kažkaip – kariuomenėje. Mokslus didesnius baigiau. Ištarnavęs grįžau – mama labai susirgo. Ir numirė ji po to greit, labai greit, – vyras nutilo trumpam. – Liko tėvukas vienas, o ir tas sukrito, sugriuvo visas – nebesusitvarkė. Atmintis visai sušlubavo. Na, visiškai. Aš tada jau mokykloj dirbau – teko išeiti.
– O dar gyvas tėvukas?
– Jo, jo. Atsidarė pas mus senelių namai, ir kaip tik vyrui vieta buvo. Kaip gerai, žinok! Aš vėl į darbą išėjau, o tai prieš tai net kieme ilgėliau negalėjau užsibūt – tai, žiūrėk, pečių tėvukas kurt bando ir pamiršta, tai arbatinį užkaistą ant dujinės palieka. Vos nesupleškėjom – ir ne sykį. O kiek kartų gatvėj jį gaudžiau! Kartą prie senos sinagogos suradau – įsivaizduoji?
– O kaip jam ten – tuose namuose?
– Manau, neblogai. Labai geri žmonės ten – visi savi, pažįstami. O tėvukas... tai vieną dieną sakosi, kad mano sūnus jis, tai kitą, žiūrėk, aš jo anūkas... Kitąsyk visai nieko nebesako. Ir ne toks senas, o nebėr galvelės. Čia po mamos mirties taip... Greitai žemyn pasidavė.
– Matai kaip... Nė nebežinau, kaip geriau būtų – ar šitaip, ar jau niekaip...
– Jo, nepasirinksi, – atsiduso Tadas. Liūdnai atsiduso. – Eisiu aš. Už arbatą dėkui. Už šilumą – ir tavo, ir pečiaus, – šyptelėjo. – Liūdnos mūsų godos... Kitąsyk gal linksmiau bus – kai bufetuką žemyn leisim. Aš ką nors sugalvosiu. Tegu kopėčios pas tave dar palieka, gerai?

O apie šeimą Ruta Tado taip ir nepaklausė. Tik pati stebėjosi – kodėl jai tai parūpo? Gal tik įprastas žmogiškas smalsumas? Atrodė, kad vyro gyvenimas nebuvo paprastas ir lengvas – išvagojo jį patirtis giliais rėžiais, matyt, ne veltui vis pramušdavo cinizmo ir ironijos gaidelės. Ir išminties. Buvo jame kažkoks kabliukas, kuris kvietė domėtis šiuo žmogum. Įsižiūrėt į jį įdėmiau. Įsiklausyt.

Paveikslus Ruta nunešė į tą dar tuščią kambariuką, kurį tikėjosi paruošti Radvilei. Ech, ta Radvilė... Moteris tiesiog nesąmoningai delsė su įrengimu – ji juto (ir to labai bijojo): tuščio kambario. Įrengto, apstatyto, paruošto – ir tuščio. Tegu dar pabūna plikos sienos.

Tadui išvykus, Ruta staiga pasijuto velniškai vieniša. Ji kasdien vijo tą jausmą, ir dažniausiai pavykdavo – ar kokia linksmesnė knyga, pokalbiai su Irute ir Patricija, galų gale televizijos laida – kas nors pagelbėdavo. Bet tądien, po netikėtai tokio jaukaus pasisėdėjimo, vienatvė ėmė ir nebeišėjo, kaip ją moteris bevijo.

Kažkada, atrodė, visai kitame gyvenime, Ruta ne taip ir retai tiesiog laukė, geidė tų valandų, dienų, kai ji liks viena, namuose viskas nutils, nereiks nieko gamint, su niekuo kalbėt, nieko niekam pasakot. Jokios alkanos burnos priekaištingai nelauks vakarienės, jokie badantys žvilgsniai nevarstys jos dėl neklotų lovų ir apšnerkšto stalo. Niekas, žinoma, nei priekaištautų, nei badytų, ar varstytų, bet laisvė... Juk kartais norėdavosi tos laisvės. O ar laisvė tai?

Dabar ji galėjo namus kad ir į urvą paverst – jokio džiaugsmo, jokio pasitenkinimo. Tik tyla. Na, dar Moncės krebždėjimas. Ruta kaip tik vos ne kas vakarą išvystydavo niekam nereikalingą veiklą – šveisdavo kaitlentę, kuria beveik ir nesinaudojo, šluostė nuo stalų nesančias dulkes, plovė rankomis tris puodelius – ir vis kuo garsiau, su trenksmu. Tik įėjusi į namus, įjungdavo televizorių – tegu kalba nors kas nors. Visai neseniai pastebėjo tą savo įprotį. Nevalingą – ir taip liūdna pasidarė. Gaila savęs.

Ji greit apsirengė, pasikvietė Monsinjorę – eis pasivaikščiot, kur nors tolėliau. Bandys išvaikščioti – kaip buvo pratusi. O jau senokai kur toliau savo kiemo nebuvo išsiruošus – tamsu, šalta. Aptingo.

Kieme ir vėl buvo tamsu – nelemtas Nierka, negi tyčia jis tų šviesų nesutvarko? Dulkė. Smulkiai taip – tarsi tirštas, šlapias ūkas tamsoje apgobė Rutą. Pasišviesdama telefonu, vos ne apgraibom ji pasiekė keliuką – ten jau buvo kiek šviesiau nuo miestelio žiburių. Iš tolo į moterį žvelgė apsiblaususios geltonos žibintų akys. Įtariai taip, prisimerkusios dulksnoje.

Moncė kažkur nulėkė – kaip Ruta pamiršo prisegt jai lemputę? Paprastai šunė lakstydavo tamsoje, mirksėdama švyturėliais, lyg koks mažas policijos ekipažas. O dabar tik pagal krūmų ir žolių šnarėjimą tamsoje moteris galėjo spėti, kur lekia jos maža nenuorama. Moncė kažkodėl visai nekreipė dėmesio į dulksną ir, išsiilgusi kaimo kvapų, lėkė nė nesidairydama – vis įsmukdama į kaimynų kiemus, vis apuostydama miestelio šunėkų laiškelius ir atsirašydama savo „žinutėmis“. Štai – įlėkė į matematikės kiemą. Vasarą jos valdos skendėjo gėlėse, o dabar, geltonoj žibinto šviesoj, tik žiemai neišlaužyti stagarai liūdėjo. Ruta vos išprašė šunę sekti ją.

Taip beganydama Moncę, Ruta nė nepastebėjo priėjusi gatvelės galą. Iš tiesų, tai buvo jau ir pats miestelio pakraštys. Nedidukas medinukas stebėjo Rutą savo vienintele apšviesto lango akimi. Kituose languose – negyva tamsa.

„Tado namas gi. Ir tik vienam lange švieselė. Vieniša tokia“, – netyčiom šmėstelėjo mintis, – „vienas ir jis?“ Monsinjorė nuskuodė gilyn į kiemą. Ruta tyliai švilptelėjo, bet šuva tarsi skradžiai prasmego – jokio atsako. Dar luktelėjo. Tyla.

Kliūdama už kažkokių kupstų, klupdama kurmiarausiuose ir tyliai keikdama, Ruta leidosi ieškoti prapuolėlės. Netrukus ir aptiko – kaip tik po tuo vieninteliu šviesiu langeliu ir rado šunę – labai susirūpinusią vienu iš likusių nenupjautų jurginų krūmų.

„Dvasną kokią rado, ne kitaip. Ar dar kokią šlykštynę.“

Ruta pakėlė akis į langą – kambarį slėpė užtrauktos žaliuzės. Ir staiga ji taip užsinorėjo kilstelt ranką ir tyliai pabelst į tą vienišą langelį! Vos vos susiturėjo... Gal ir be reikalo. Apleido Rutą tas šelmis kipšiukas nuo kairiojo peties. Apleido.

Jos ėjo namo – Ruta ir Moncė. Abi šlapios, sušalusios. Moncė neturėjo anei jokio riebaliuko, anei tankių gaurų – aišku, kad sušalo. O Ruta... Ruta teturėjo šunę. Ir save.

O jeigu būtų pasidavusi tam spontaniškai kilusiam norui ir pabeldusi? Jeigu? Sėdėtų ji turbūt šiltam kambary, gertų karštą kakavą (kodėl kakavą?) ir retsykiais persimestų kokiu žodžiu. Su Tadu. Ai, nereiktų jiems daug kalbėt – užtektų žinot, kad yra kam ištart tą nors ir vieną sakinį. Tik tiek.

Jau po pirmos pamokos Ruta nekantraudama ieškojo Liucijos. Ir nekantraudama, ir nerimaudama – ji jautė, kad jai bus atskleista kažkas, kas galėtų gerokai sukrėsti įsivaizduojamą, trapią moters ramybę. Dar labiau – apversti aukštyn kojom Rutos pasaulį. Pasaulėlį. Ji bijojo – kiek gi galima taip gyvenime vartytis?

Šįkart kolegę Ruta užtiko mokytojų kambary. Ji prisėdo šalia, moterys apsikeitė mandagiomis frazėmis – oras visai subjuro, kaži ar bus žiema, ko tai sąnarius maudžia – turbūt per daug drėgna lauke, po kiek šiemet malkos...

Liucija į ją žiūrėjo įdėmiai, su vos pastebima šypsena: „Nagi, matau, matau, ko tu atėjai, klausk gi, vaikeliuk.“ Galų gale, jau prieš pat skambutį į pamoką, Ruta išdrįso. Jau stodamasi, lyg visai tarp kitko, ji paskubomis tarstelėjo:

– Tiesa, ponia Liucija, aš paveikslus nukėliau. Gal kokią dieną arbatos užsuktumėt? Aš atsivežčiau jus, – Rutos balsas virptelėjo, išduodamas prastai slepiamą nerimą.

– Užeik į mano kabinetą per kitą pertrauką – šnektelsim. Kai ką ir parodysiu. Antroji pertrauka kiek ilgesnė – sutarsim. Apie orą nebeplepėsim, – šyptelėjo. – Viskas gerai gi, Rutele, nesinervink. Tik gyvenimo smulkmenos. Vien smulkmenos. O iš jų...

Liuciją nutraukė šaiži, jau spėjusi įkyrėti muzikėlė, kviečianti į pamoką.

– Aš, žinok, irgi jaudinuos, ne tu viena, – tai Liucija, vos Rutai atėjus po dviejų pamokų, ramino moterį. – Galvojau, nuo ko čia viską pradėti. Nemačiau gi tų drobių, nors įtariu – ir turbūt pagrįstai – apie ką čia reikalai suksis. O pasakojimas, matyt, bus ilgas – paskaitysiu aš tau paskaitėlę, visą istorijos pamoką pravesiu, maža nepasirodys, – nusijuokė. – Bet vėliau apie tai, o dabar truputį paėjėkim iki aktų salės.

Priešais įėjimą į salę Liucija sustabdė Rutą:

– O dabar žvilgtelk ten, ten ton pusėn. Tikrai esi pastebėjus tą paveikslą – negalėjai nepamatyt.

Taip, moteris tikrai tą paveikslą, kabantį tiesiai priešais įėjimą į salę, buvo mačius. Jame pavaizduotas keliukas, ir tolumoje – miestelio mokykla. Taip, ta pati mokykla, bet akivaizdu, kad dėmesį stengtasi atkreipti į tą jaunais beržiukais apsodintą vieškelį. Tarsi kelią į paslapčių pasaulį, nežinomybę, lūkesčių pilną ateitį. Mokykla – tik šiaip, kad būtų.

– Vaikeliuk, dabar žvilgtelk į dešinį kamputį. Taip, taip – ten, apačioj. Ką matai?

Dešiniajame paveikslo kampe Ruta pamatė tris stilizuotas raideles. Tas pačias – STP. Bet aiškiai matėsi, kad paskutinė raidė būtent P, ne F.

– Čia vietoj įžangos, kad įsivaizduotum, apie ką kalbėsiu, – mirktelėjo Liucija.

– Bet čia aiškiai matosi, kad raidės STP. Aiškiai. O ten, kur mano paveiksluose, žinokit, suabejočiau. Ten lyg ir F gale, nors taip – braižas, forma, vieta – viskas lygiai taip pat. Bet šis paveikslas labai skiriasi nuo maniškių. Čia viskas aišku – keliukas, mokykla, beržai, dangus. O ten... ten viskas kitaip, abstrakcijos ten kažkokios. Kai perskaitau tuos tekstukus, kur radau – lyg ir pavyksta pajusti ir nuotaiką, ir net vaizdą. O gal tik taip atrodo, gal nieko aš ten ir nesuprantu.

– Nežinau, ką tau ir bepasakyt. Tikrai nežinau. Turiu, žinok, vieną spėjimą, – Liucija padarė reikšmingą pauzę, – bet labai reik tas drobes pamatyt. Tik tiek užtikrinsiu – neabejoju nė sekundei, kad tai to paties žmogaus darbai. Ir tikrai žinau kieno – šimtu procentų žinau. Bet noriu viską tau papasakoti labai, labai nuosekliai, nuo pat pradžių. Kad suprastum. Negaliu gi pradėt nuo pabaigos.

– O gal šiandien, a? Ponia Liucija! – Ruta jau beveik maldavo.

– Gerai, Rutele, šiandien, – atsiduso mokytoja. – Pamokų nedaug turiu. Grįšiu, valandžiukę sąnarius pailsinsiu ir atvyksiu. Dar pabaigsiu mintis dėliotis – žinai gi, ruošiuos tarsi kokio diplomo gynimui, – šyptelėjo. – Tik aš pati, sutariam? Susiruošiu ir ateisiu. Atgal galėsi ir palydėt – kiek gi to miestelio, pasivaikščiosim.
Rutai taip pat buvo likusi paskutinė pamoka, po kurios ji nuskubėjo namo. Norėjo dar pakeliui užsukt kokio sausainio ar pyragiuko, bet nutarė, kad veikiau jau pati – nerimui nuimti ji greitai kokią obuolinę šarlotę sumakaluos. Ko jau ko, o obuolių turėjo sočiai.
Jau ir pyragas lėkštėje šalo, ir šiaip kepti obuoliai su cinamonu kvepėjo – ai, jau vienu kartu, vis vien orkaitė įkaitinta – o Liucija neskubėjo. Ruta kantriai laukė, neskambino. Nors koks ten kantrumas – su Monce jau triskart į kiemą buvo išėjus, ir vis akys į keliuką. Ne, tuščias...

Ir tik pradėjus temti (iš tiesų tai vos vos po pietų), į duris pabeldė Liucija. Moterys apžiūrėjo naujus namus – juk ir mandagumas prašė, ir kolegė tikrai atvirai smalsavo. Matėsi, kad šiuose namuose ji ne kartą buvusi – apžiūrinėjo visus kampelius įdėmiai, neskubėdama, tarsi užsisvajojusi: ir likusius senus baldus, ir nuotraukas ant sienos. Nuotraukas – ypač įdėmiai. Prie paveikslo, kabančio miegamajame virš lovos, sustojo, ilgai žiūrėjo. Užsimerkė, užvertė galvą – rodos, stengėsi sulaikyt neprašytą ašarą.

– Išsaugojai namus, dvasios nenužudei... Ir stalas vėl čia... Labai džiaugiuosi. Labai. Tuomet ir mane lengviau suprasi, neapsunkinsi mano netikėtos misijos. Rodyk gi kitus paveikslus, vaikeliuk, rodyk.

Ruta viešnią nusivedė į vis dar tuščią kambariuką, kur buvo surikiuotos drobės. Liucija ėmė godžiai apžiūrinėt paveikslus. Būtent godžiai – tiesiog rydama akimis ir iškart profesionaliai vertindama, tarsi kažkam nematomam pritardama, linksėjo galva. Arba atvirkščiai – nepatenkinta raukė antakius.

– Įdomu, įdomu... Mh, manau, būsiu teisi... Nors kas dabar pasakys... Jo, čia aiškiai F raidė, ne kitaip.

– Aš į tą foteliuką, gerai? – Liucija su aiškiu pasimėgavimu įkrito į senutį supamą fotelį, jau pargabentą iš sodo. Kilstelėjusi nuo žemės kojas, lyg bandydama kažką prisiminti, pasisupo. Dar geriau įsipatogino, po nugara pasikišusi pagalvėlę. – Matai, ilgam taisausi, – pasijuokė.

Ruta užkaitė didžiulį virdulį žolių arbatos, papilstė į puodelius ir arbatinuką uždengė megzta „kepure“ – ilgiau neatvės. Įsitaisė sofoje ir pasiruošė ilgam klausymuisi. Kaip ji besistengė išlikti rami, bet širdis daužėsi kaip pamišusi ir, rodos, neleido nė įkvėpti. „Nagi, Liucija!“

– Ilgai galvojau, kaip pradėt. Strategavau, – šyptelėjo Liucija. – Nuo pačių pradžių? Nuo tavo paveikslų? Nuo šio namo? O, žinok, nuo vidurio pradėsiu. Klausyk, mergaite.

Kadais mūsų miestely gyveno tapytoja. Seniai – aš vaikas buvau. Įsivaizduoji maždaug, kada. Ją dažnai vakarais matė vaikštant laukais – vieną. Dažniausiai basą, jeigu vasarą – sakėsi norinti jausti žemę. Gal net greičiau – Žemę. Kaimo žmonės ją vis su Čiurlioniu lygindavo – gali įsivaizduoti? Čia, mūsų miestelyje – ir su Čiurlioniu! Ir kartais pasakydavo: o ji moka nutapyti vėją. Man tai buvo gražiausia – tapyti vėją. Turbūt visuose namuose buvo jos paveikslas. Nors vienas. Ir dabar, ko gero, dar yra. O paveikslus, žinok, moteris dovanodavo. Ir miestelyje jau buvo garbės reikalas turėti Stepanidos drobę. Tik niekas nesuprato, kada gi ji tuos paveikslus tapė – moteris visą dieną dirbo kitus darbus. Taip, dailininkė buvo vardu Stepanida.