– Vėjau, ko aibes darai?
– Be namų man – negerai,
Tad pučiu, pučiu, pučiu... –
Mostu plaikstosi plačiu.

Veją žiedlapiai nukloja,
Smuikeliu širdelė groja,
Klausiu: – Gal pritartum, vėjau?
Jis kitur jau kieminėja.

– Aš gi – laisvas, be namų,
Tad, kur noriu, ten einu, –
Skverną po savimi brukęs,
Lašus krečia prrr... nuo plukės.

O tada... pašvyst į dangų,
Plunksnas debesėlių renka.
Suvarys į vieną būrį,
Vasaros lietutį turim!