Ši vasara apniukus ir lietinga,
Dienų saulėtų tiek nedaug.
Bet paukščiai giesmininkai nepradingo,
Ir tu kaip paukštis saulę šauk.
Dar žalio šilko rūbais vasarėlė
Už lango ošia medžiais, ir gana,
Kas rytmetį žolelė rasą kėlė,
Kaskart saulelė leidos vakare.
Kaskart — į debesį, į miglą,
Kaskart sugrįždama ryte,
Bučiuodama ji lango stiklą,
Iš patalo ji kėlė vėl mane...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2025-07-10 17:09:27
Labai žavios paskutinės dvi eilutės...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2025-07-10 02:12:50
Puikios eilės.
Hors orai mūsų ir nelepina, bet esame gamtos vaikai ir turime kuo pasidžiaugti. Paukščių čiulbėjimas, lapų šlamesys, upelio čiurlenimas, lietaus lašų barbenimas, jūros bangų mūša, miško ošimas, žolės šnaresys ar sniego šiugždėjimas po kojomis, griaustinio garsai – nepamainomos dvasinės terapijos priemonės: jos nuramina, padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą, mažina streso hormonų kiekį.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2025-07-09 18:21:58
Labai gražus ir mielas eiliuas, ačiū