O obuolių obuolių prisirpino Rutos sodo obelys! Ir tų, kur kaip medus, ir senovinių antaninių. Ir kur juos visus dėti? Nemesi gi, jei jau vis vien renki – reikia kaip nors doroti. Vasarinius Ruta pabandė džiovinti – sėdėdavo sau su peiliuku, pjaustė ir šnekėjosi su savimi, garsiai. Gera taip, kai kaimynai toli – nors šūkauk! Apie ką tie pokalbiai vyko, nė pati neprisiminė, bet niūrios mintys tokį darbą dirbant aplenkdavo visuomet. Kol kas vienatve Ruta mėgavosi. Tai buvo lyg rami meditacija – dar ir labai apčiuopiamą naudą teikianti. Nakčiai Ruta įjungdavo džiovyklę, ir visas namas pakvipdavo obuoliukais. Ji įtikėjo, kad tai pati natūraliausia aromaterapija, nugenanti lauk kas vakarą besibeldžiančią nemigą. Gal tikrai gelbėjo?

O štai žieminius obuolius, bent dalį jų, Ruta labai norėjo išsaugoti kiek ilgiau. Na, nors iki Naujųjų – gal koks svečias užklys? Reikėjo dėžių, ir geriausia – medinių. Na, jai taip atrodė. Į miestą važiuoti labai nesinorėjo – na ir kur tų dėžių ten ieškot?

O daržinėj? Gale kiemo riogsojo senutėlė daržinė. Nei ten Ruta kada ėjo, nei jai rūpėjo – lyg ne jos ta kiužena būtų. Ne be reikalo – viskas ten tiko tik malkom: suversta, sutrūniję…

O štai į palėpę Rutos žvilgsnis vis krypo, nedavė jai ramybės namo palėpė. Įėjimas į ją buvo tik iš namo išorės – tokios nedidukės durelės lauko sienoje, nors skrisk, lyg į kokį inkilą. Kad patektų – reikėjo kopėčių. Kitaip – niekaip. Beieškodama daržinėje dėžučių, Ruta kaip tik ir aptiko tokius koptus. O gal ant aukšto būtų ir geriau išsilaikiusių dėžių?

Staiga moterį apėmė toks azartas, tiesiog vaikiškas smalsumas – kaip kadaise su draugėmis kieme ieškant paslėptų lobių. Vargais negalais ištempusi kopėčias iš daržinės, prirėmė jas prie namo sienos ir, girgždindama nepatikimus skersinius, atsargiai užkopė į viršų. Durelės buvo be spynos, tik užkabintos surūdijusiu kabliuku.

Girgždėjo perdžiūvusios plačių, nedažytų lentų grindys. Pasieniuose grūdosi įvairūs seni rakandai: skrynios, milžiniški žali emaliuoti puodai, cinkuota vonelė, kibirai… Gilumoje, lyg vaizdai iš kokio filmo, bolavo apdengtų, nublukusiomis klijuotėmis baldų kontūrai. Kodėl lyg filme? Iš jaudulio Rutai pradėjo dažniau plakti širdis – lyg nujausdama atradusi kažką svarbaus, reikšmingo tik jai vienai. Moteris pradėjo atsargiai nuklodinėti tas senas, suskerdėjusias klijuotes. Arčiausiai buvo „bufetukas“ – taip, ta sena nedidukė indauja, ta pati iš jų namų Putvinskio gatvėje… Kaip, kada? Ruta negalėjo suklysti – viduje, už stiklo, mėlynijo didžiulė rašalo dėmė. Ruta ten jį ir praliejo. Miglotai atgijo tas pamirštas jausmas – kaltė, vaikiška baimė. Suaugę bijo jau kitaip.

Paskui atėjo stalo eilė. Taip, kitas išblukęs uždangalas slėpė apvalų, lakuotą stalą. Šviesų, žvilgų – tikrai ne tą, kur buvo jų su mama namuose, bet kažkokį vis vien savą. Ir tie blyškūs apvalūs ratilai paviršiuje – neatsargiai pastatytų karštų puodelių žymės – tokie mieli. Tarsi iš tiršto ūko pradėjo kilti prisiminimai. Dar išplaukę, nenusakomi, netikslūs. Mažai rankelei palietus, stalo paviršius toks lygus, švelnus. Ir vorele išrikiuoti mažyčiai balto porceliano žvėriukai. Turbūt žirafa, drambliukas, meška. Lakuotas stalo paviršius – lyg ledas, kuris grasinas įlūžti. Maža rankelė vedžioja žvėriukus – mažutė dar Ruta. O baba jai neša pieno puodelį. Neskanus tas pienas – šiltas, riebus, Ruta negeria.

Iš kur visa tai? Kur ji matė tuos porcelianinius žaisliukus, iš kokių prisiminimų ta mistinė sena moteris – tik sąvoka, tik garsas, be asmens ir vaizdo? Jausmas. Moteris intuityviai atidarė indaujos dureles. Senos knygos, vadovėliai, žurnalai. Kampe – nedidukė kartoninė dėžutė. Joje – saujoj telpantis baltas porcelianinis žvėrynas. Tas pats – dabar jau apčiuopiamas, tikras. Ir ryškėjantis nepažįstamos moters kontūras – močiutės su puodeliu rankoje. Tikras. Tai ne vizija? Ne vaizduotės žaismas? Ir kur visa tai Rutos atminty? Ir tos nuotraukos name? Nuojauta šnabždėjo, kad ir tie žvėriukai saujoje, ir nuotraukos, ir stalas su šilto pieno puodeliu ant jo – jie siejosi, buvo ne atsitiktiniai, o visi kartu, visi iš ten pat. Iš tų paslėptų vaikystės kerčių, kurias dar reikės atrasti. Ir moteris tuo nė akimirkai neabejojo – atras.

Temo. Susidėjusi vaikystės žvėryną į kišenę, Ruta nulipo žemyn. Kopėčias paliko atremtas – ji ten dar grįš. Ir grįš labai greitai. Ir stalą į namą kaip nors parsitemps – vietoj to, kuris ten taip nederėjo. Ir „bufetuką“ – į tą mažą, vis dar tuščią kambariuką. Jame Ruta kaip tik įrenginėjo miegamąjį Radvilei. Negi vaikas taip ir neatvažiuos pas ją pagyvent? Aplankyt nors kartą? Juolab, kad išvykus į Vilnių, Radvilė kiek atšilo, atlyžo. Ne, skambint neskambindavo, tačiau, nors ir keliais sakiniais, į Rutos žinutes atsakydavo. Dažniausiai.

Kaime moters kasdienybė buvo paprasta. Gal nuobodi? Na, ne – kol kas taip neatrodė. Ar patiko Rutai darbas? Moteris negalėjo atsakyti – viskas buvo dar taip nauja, neištirta. Ar įdomu? Ko gero, tik tiek, kiek nauja.

Tarp mokytojų ji jautėsi keistai – ne sava, kiek nejaukiai. Nesišliejo nei prie „motinų“, nei prie „dukterų“. Pagal amžių ji buvo kažkur per vidurį, o ir toks skirstymas moteriai buvo visai nepriimtinas. Pirmomis dienomis ir viena, ir kita grupelė bandė Rutą prisivilioti pas save, bet ši taip ir liko niekieno žemėje. Be Rutos, buvo dar keli tokie neutralai – tai Tadas ir Liucija, senučiukė dailės mokytoja, jau netinkanti net ir į „motinų“ gretas. O ir nesiveržianti su kuo nors draugauti. Nedidukė, ji tylutėliai praslinkdavo koridoriais iki dailės kabineto, į mokytojų kambarį be reikalo stengdamasi nė neužsukti. Ne, ji tikrai nieko nesibaimino – ji tik buvo pati sau. Tokia keista – lyg iš kitos planetos būtų. Rutai knietėjo ją pažinti labiau.

Su Tadu, po tokios nevykusios jų pažinties, bendravimas taip pat nesimezgė. Keista – juk atrodė, kad jie lyg ir taikėsi. Tuomet, dar kieme. Taip, Ruta jautėsi kalta, sugadinusi tos nelemtos dienos vyro darbą, bet jautėsi ir įsižeidusi – ir už „vištą“, ir už „bobą“. Na, tokių jai skirtų epitetų ji dar nebuvo girdėjusi. Tadas, ko gero, jautė tą trintį ir nė nesistengė ieškoti kokio nors kontakto. O gal šiaip – nieko jis nejautė ir nieko negalvojo. Rytą jie pasilabindavo – ir tiek.

O štai Rutai Tadas buvo įdomus. Na, jeigu vyras su ja būtų bendravęs nors pusę tiek, kiek ir su kitomis kolegėmis – kad ir apie orą, daržus, statybas ar kelnių madas… Bet ne – tik sausas „labas rytas“. Gal todėl, jam esant kur nors netoliese, Ruta ir jautėsi nesava. Ir vengė būti kartu. Ir norom nenorom vis svarstė – ar Tadas tikrai laikė ją nevykėle ir nematė reikalo bendrauti su tokia višta, ar kaip tik nejaukiai jautėsi, nes anądien buvo toks storžievis su moterimi. Žinoma, pastarasis paaiškinimas Rutai būtų labiau patikęs, bet jųdviejų santykiai jau taip susiklostė – ir nė vienas nežengė nė mažyčio žingsnelio, kad ką nors pakeistų.

Jeigu rugsėjis dar buvo vasariškai šiltas ir saulėtas, tai spalis jau priminė, kad pirma Rutos vasara kaime jau baigėsi. Rytai vis vėliau išaušdavo, vakarai vis anksčiau atslinkdavo. Ruta vis anksčiau išeidavo į laukus palydėti saulės – tai buvo jos naujas atradimas, jau tampantis maloniu įpročiu: vaikščioti smėlėtais kaimo laukų keliukais. Kartais su Monce, kartais viena. Kaip kažkada mieste – Žaliakalnio gatvelėmis. Vaje, kada tai buvo?

O laukuose Rutai labiau patiko nei mieste. Čia taip toli matėsi, taip lengvai kvėpavosi! Nebuvo tos ribos, į kurią remtųsi žvilgsnis, nebuvo ir kur minčiai užkliūti. Erdvė. Ji labai norėjo ten atsivesti savo dukrą, drauges – kad išvystų, kad pajustų, kas ta laisvė laukuose! Bet niekas nevažiavo. Niekas. O taip – žadėjo ir Irena, ir Patricija. O kaip gi – tik su darbais apsimėtys ir kaipmat atbildės. Kaipmat. Ne šį, tai kitą savaitgalį. O gal ir ne – dar kitą.

O štai Radvilė nieko nežadėjo. Ir vis rečiau jos besusirašydavo. Į mamos skambučius dukra atrašydavo trumpu „perskambinsiu“, bet niekad, niekad taip ir nepaskambindavo. Pradžioj Ruta tiesiog liguistai bijojo praleisti žadėtą Radvilės skambutį – lyg kokio gelbėtojo. Įsikibusi laikėsi telefono, vis tikrindavo – gal netyčia garsą išjungė, kad tyli tas nelemtas aparatas. O paskui priprato – neperskambins dukra. Reiškia, taip dabar ir bus. Kad nors atrašytų… Ypač atšaldavo jų bendravimas, kuomet Radvilė grįždavo į namus Kaune – dabar jau tik Laimio namus. Ruta nenorėjo tikėti, kad vyras kaip nors bandytų paveikti dukrą, kad nuteiktų prieš ją, Rutą. Ne, per daug mylėjo jos buvęs vyras dukrą. Neberasdavo ten Radvilė namų – ir tik eilinį kartą nusivylusi išsiveždavo atgal į Vilnių visas nuoskaudas. Kaskart vis gilesnes. Laikas jų dar negydė. Neklijavo dar laikas žaizdų spalvotais pleistriukais.

O štai Irena susiruošė! Taip – ji susiruošė aplankyti Rutą. Nereikėjo laukti nei kito, nei dar kito savaitgalio. Matyt, tikrai draugė jos pasiilgo.

– Oi, koks namukas! Žaisliukas! Nu, šaunuolė, neturiu žodžių! – jau iš tolo, nuoširdžiai žavėdamasi, šūkavo Irena. – Neįsivaizdavau, kad tokį grožį turi – nuotraukose toks menkutis atrodė. O kiemas, kiemas! Erdvės! Sodas!

– Žinok, pati nelabai įsivaizdavau. Na, buvo kažkur kaimas – ir buvo. Nė nevažinėjau čia. O dabar – va, matai, vos ne ūkininke patapau! Alkana? Žinok, pirmą kartą savo virtuvėje tokiai puotai ruošiausi – ir kepsnys, ir pyragas, ir duona naminė. Labai magėjo orkaitę išbandyt.

– Ir kaip?

– Liuksas! Už kauniškę geresnė. Gal kad naujesnė minimum dešimčia metų, – patenkinta gyrėsi Rūta. – Kol mėsytė kepa, aprodysiu valdas tau. Paskui į vidų pietaut eisim – vėsu jau sode.

Tądien, po savo naujas valdas vedžiodama Ireną, Ruta pati lyg naujom akim pamatė savo sodybą – nagi, gražu pas ją! Kas, kad ruduo savo šaltais, ūkanotais rytais, lietingomis naktimis, atimdamas sodrią vasaros žalumą, jau nuskriaudė ir pievą, ir medžius – sodas, beržynas, neaukštos pušys atrodė tokie rimti ir susikaupę spalio brandume. Giaušė po lietaus tokia vandeninga, lyg visai ne į siaurą kanalą kadaise sukištas upelis būtų. Medžių genėt Rūta taip nieko ir neprisiprašė, bet visai nekviesti atsikraustė bebrai ir taip apskobė karklus, kad dabar šeimininkei atsivėrė gražiausias vaizdas į miestelį.

– O kas artimiausias kaimynas? – pasidomėjo Irena. – Žinai, su kaimynais reik pažindintis – maža kas, o tu čia viena.

– Matai, kad tas artimiausias pakankamai toli – neprisišauksi. Toks Tadas, ana ten gyvena, kitoj upelio pusėj, dar už lauko. Kolega šioks toks. Aš net jo telefono numerio neturiu. Reik pagalvot apie tai... – šyptelėjo. – Eime geriau vidun, ten orkaitė jau turbūt užsipypsėjo. Kad tik tas kepsnys neperdžiūtų. Valgysim tuoj. Nakvosi?

– Planavau, jei priimsi.

– Super, tikrai priimu, – apsidžiaugė Ruta. – Tuomet traukiu taures. Vyno? O gal šampano – tavo pirmo atvažiavimo proga?

– Gal vyno. Bet to, kur aš atsivežiau. O vakare – ir taviškio, – nusijuokė. – Gal mums šiandien baliavosis!

– Užsimojai!

O paskui jos išėjo į laukus. Ruta, susiruošusi su Monce vakariniam pasivaikščiojimui, tiesiog primygtinai reikalavo, kad Irena eitų sykiu.

– Tu tiesiog privalai pamatyti, kaip leidžiasi mano saulė. Privalai. Tu neturi tokios, – juokavo Ruta. O gal kaip tik ir nejuokavo – gal kalbėjo labai rimtai. Juk kiekvieną syk su saule ji bandydavo išlydėt ir savo nerimą. Užmigdyt, užmigdyt atsakymų neturinčius klausimus. Bandydavo.

Jos toli nėjo – ankstyva rudens saulė trumpino dieną ir skubinosi vakaran. Rytą išsilijęs iki dugno, dangus dabar jau buvo giedras. Ne, nebuvo tai vaiski vasaros giedra – blyškiai oranžinė saulė leidosi už neseniai suartų laukų ir, tarsi saugodamasi nakties darganos, klojosi purpuriniu ūku.

– Matai, koks vakaras? – tyliai, lyg bijodama išgąsdinti ilgus jųdviejų šešėlius, paklausė Ruta. – Matai?

– Man pasisekė, – taip pat puse balso atsakė Irena. – Toks vienintelis. Tave jis ramina? Mane kažkodėl gąsdina.

– Aš papratau.

Moterys nelaukė, kol saulė pasislėps visiškai – rudens vakaras, nors ir giedras, laukuose neperregimai juodas. Grįžusios, į vidų jos dar nėjo – susėdo sode, dar nuo vasaros likusiame improvizuotame Rūtos darbo kabinete. Tamsoj.

– Gal žvakę?

– Nea, tegu. Tos šviesos nuo miestelio – kaip iš kitos planetos.

– O ką tavo vaikai? – tyliai, tarsi dvejodama, paklausė Ruta. Ji ir norėjo pakalbėt, ir kartu vengė klausimo apie vaikus. Tuomet sektų klausimas ir apie jos Radvilę. Moteris nebuvo pasiruošus pasakoti apie savo santykius su dukra. Niekad nesinori garsiai pasakoti apie sunkius dalykus, ypač kai tai apie tavo vaikus. Rutai tikrai dar nesinorėjo.

– Kaip ir gerai viskas. Labai džiaugiuosi už juos. Ir nerimauju kartu. Žinai, Vėjas – kaip ir vėjas. Jam viskas taip lengvai, taip paprastai. Ko imasi – tas, rodos, savaime pavyksta. Nežinau, ar jis taip planuoja, ar sėkmė tokia. O Vakarė... Mokosi. Labai gerai mokosi. Sunku pirmam kurse – pati žinai. O ji visai priešingai nei Vėjas – į viską žiūri perdėm sudėtingai, visko imasi su maksimalia jėga. Na, perfekcionistė – ir sau, ir kitiems. Man rodos, truputį pervargsta. Ir tas bendrabutis – nepratus ji taip, bet užsispyrė ir gana. Pabalus tokia, akys įkritusios. Vis galvą paskauda. Sakau, kraujus nors pasidarytų. Tai ne...

– Gal neprivalgo? Neišsimiega?

– Tai aišku – ir neprivalgo, ir neišsimiega. Daug tu primiegodavai? Pameni? O jie dabar mokosi kažkaip man nesuprantamai – ne sesijomis, kaip mes, o tiesiog viena ištisinė sesija ten pas juos. Mėtosi po dalykus, visko graibo gabalais be sistemos. Ai, nesuprantu aš ten nieko jau. Nebežinau, kas mus gydys ir kaip gydys, – šyptelėjo Irena.

– Atlaikys vaikas, manau... Gal tik tu tą vaizdą sau mintyse juodini. Einam vidun? Šalta. Dargana kažkokia krenta.

Moterys grįžo. Ruta pakūrė pečių – gal labiau jaukumui. Jos net nėjo į svetainę – liko virtuvėje, su vyno taurėmis rankose, susėdusios už nediduko staliuko. Prie žvakės.

– O kaip tu? – Irena atsisuko į Rutą. – Tu kaip? Tvarkaisi? Su savim?

– Ai, žinai, visaip, – moteris nudžiugo, kad pokalbis pakrypo apie ją, ir Radvilė liko nuošaly. – Gerai, kad sutikau dirbti. Išdurnėčiau, jei niekur iš namų neišeičiau. Vis mažiau laiko saviknisai. Na, bet vis vien užeina, kaip bala tos mintys – klampios. Ir kamuojuos. Kažkodėl naktimis. Gi žinau, kad naktinės mintys visiškai neproduktyvios, nieko aš ten protingo juk nesugalvosiu. Bet sukasi, sukasi tas pats mėšlas ratu, grįžta ir grįžta neatsakyti klausimai, – Ruta akimirkai nutilo, atsiduso. Palinko visu kūnu arčiau draugės, tarsi prašydama paramos ir supratimo. – Man tokie, rodos, paprasti dalykai lieka nesuprantami. Kur, kada Laimis buvo tikras? Tu supranti – jis kartais būdavo toks šiltas, toks savas ir artimas… Prieidavo, stipriai apsikabindavo. Na, taip iš tikrųjų. Teisingai taip... O po to atšlydavo, atvėsdavo staiga. Nesuprantu. Toks artimas ir kartu svetimas. Kaip taip galima? Ir su manim, ir... su ta moterim, – Ruta tarsi pūlinys pratrūko – pirmą kartą taip atviravo. Pirmą kartą ją kamuojančius klausimus moteris ištarė garsiai. – Žinai, aš net nepykstu. Aš tik suprasti noriu.

– Matai, kaip kartais būna… – Irena tarsi ieškojo teisingų žodžių, tarsi svarstė, kiek šįvakar gali būti nuoširdi. – Kartais būna labai painu viskas. Gyveni, žmogau, viskas taip gerai. Ir myli tu savo žmogų. Šeimoj – santarvė, ramybė. O ateina kartą tokia viena keista diena, kai tu, netikėtai pats sau, paslysti. Gal kaip tik dėl to, kad viskas šeimoj taip vienodai gražu, ramu, miela. Kasdien – labai garantuotai ir nepajudinamai. Gal nuobodžiai? O tada ima ir pasipainioja kely kas nors – lyg ir įdomesnis, naujesnis. Gal darbe, gal vakarėly, kelionėj. Ne, ne tu jį pašnekini, ne tu suvedžioji. Chm… ar suvedžioja. Tas kažkas – tave. Ir paslysti, žmogau. O paskui atsitokėji staiga, susivoki – ką tu darai? Juk viską turi – namus, šilumą, meilę… vaikus. Pabūgsti – bėgi namo, supranti, kaip tu visus myli, kokie brangūs tau jie. Jautiesi toks kaltas… Gal ką brangaus dovanoji – na, lyg atgailaudamas. Myli, glaudi, sakai, kad tavo žmogus – vienintelis. O paskui išsigąsti, nedrįsti net prieiti, prisiglausti. Graužiesi… Dievagojiesi… Kartais tai būna vienas vienintelis kartas tavo gyvenime. Ir po to šeimoj tik dar gražiau viskas būna – vertini, žmogau, ko netekt galėjai, – moteris prisimerkė, prikando lūpą, patylėjo. Tarsi pravirkt norėtų. – O kitą sykį… kitą sykį tas naujesnis, įdomesnis niekur nedingsta. Ir matai tu jį kasdien. Ir kur tu dėsies, žmogau… Ne visi stiprūs. Sukasi tas mėšlinas ratas, kol vienas kartas būna paskutinis. Vis vien taip nutinka – pasaulis mažas.

Irena stengėsi pasakoti ramiu balsu, įtaigiai. O pirštai, pirštai nevalingai maigė servetėlės kraštą, suko jį ir vyniojo – išduodami vidinį moters jaudulį.

Ruta įdėmiai klausė. Labai įdėmiai. Irena jau kalbėjo sau, jau nebe draugei.

– Irena, tu čia apie save? Tu jau ne apie mane, Irka…

– Žinai, juk mes visi turime spintas. O spintose… spintose dažnai labai banaliai slepiam skeletus, Ruta.

– Jo, Irka. Ko gero, anksčiau ar vėliau kokį nors skeletą pakavojam, – moteris liūdnai pažvelgė į lentyną. Į tą, kur žvakės šviesoje taip gražiai mainėsi kruopščiai išraižytos mėlyno krištolo taurės briaunos. – Bet žinai, man labai sunku sutikti su tais tavo pamąstymais. Paaiškinimais, jei nori. Per daug primityvu viskas būtų. Gal, gal ir taip nutinka – viskas gražu, harmonija, seilė–meilė, ir bac – iš giedro dangaus. Bet ne pas mus su Laimiu, – Ruta lyg prieštaraudama mostelėjo ranka, vos neišliedama arbatos. – Aš vis galvoju, bandau analizuot… Žinau – be reikalo, beprasmiškas tai užsiėmimas. Tačiau nenorom grįžtu ir grįžtu – kodėl? Daug tų „kodėl“ iškyla, įvairiausių. Jeigu jau kalbėt apie paslydimą tokioj tavo gražioj idilėj, tai… ne tokia jau ji ir graži buvo, ta šeima. Gal net visai negraži – tik fasadas gal belikęs? Turėjo būt kažkur įtrūkimas, skilimas. Luoši jau buvo tie santykiai. Draiskalas. O jeigu užsimerki, užsiliūliuoji. Nematai, nes taip patogiau. Tai kada nors kažkas būna pirmas. Gal net nebūtinai neištikimybė? – moteris gurkštelėjo vėstelėjusios arbatos, protardama uždėjo savo delną draugei ant rankos. – O vėliau – taip, sutinku su tavim – ir atgaila, dovanos, abejonės, neapsisprendimas. Nežinau, Irute, nežinau. Nerasiu atsakymų. Daug svarbiau – nustot jų ieškojus. Ir nustot kaltinti – tiek save, tiek buvusį vyrą. Ramiau man būtų. Yra gyvenime dalykų svarbesnių.

Ruta nutilo. Jos abi tylėjo – turbūt kiekviena apie savo. Turėjo Ruta svarbesnių klausimų. Tokių, į kuriuos privalėjo rast atsakymus, privalėjo taisyti tai, kas dar galėjo būti taisoma. Radvilė… Jos nelaiminga Radvilė.

– Negaliu nesutikt, Ruta. Nėra vienodų šeimų anei namų. Visi – su didesniais ar mažesniais plyšiais sienose. Skeldėja. Vieni glaisto, kiti matyti to nenori. Viskas visų gyvenimuose vyksta ir įvyksta skirtingai, bet visų – apie tą patį. Graudu.

– Klausyk, nusigraudenom jau. Kalbam, kalbam – tu savo, aš savo. Abstrakcijom kažkokiom žongliruojam. Gerai nors, kad garsiai, bet juk kiekviena sau, ar ne, Irut? Bet reikėjo. Man reikėjo. Ačiū, kad klausei. O kiek dar daug visko reiktų įgarsinti! Bus tam dar savas laikas, manau, Irut. Pakalbėsim. Pūsk žvakę.

– O gal dar vyno?

– Ai, pilk…