Vienam kieme gyveno gaidys Raudonkepuris
Ir šuo – stropusis sargas.
Pasijautė šiek tiek pavargę –
Įgriso kasdieninė rutina:
giedok, amsėk – ir niekad negana...
Tai atsipalaiduoti nutarė bičiuliai.

– Eime į mišką! – tuoj gaidys pasiūlė. –
Kad ir trumpai paišdykausim,
atsigaivinsim – ir namo keliausim.

Žygiuoja, pasišnekučiuodami, mišku –
zuikučiai saulės stryksi ant šakų,
kamanės dūzgia viržiuos, skruzdėlės ropoja...
O medžių kiek! Pavargo šuniui koja.

Kiek čia kvapų, o kiek pėdų!
Kalnelį bruknės kaista...
Kiek sėklų, vabalų! Priėjo raistą.
Kol kapstė, lakstė, uostinėjo –
nepastebėjo, kaip diena praėjo.

Vaivorų miglos kyla sutemoj...
Bičiuliai nutaria – šiandien negrįš namo.

Raudonkepuris įskrenda į pušį,
o keturkojis sargas – apačioj nusnūsęs.
Palindo po nukritusia šaka,
bet miegas neatėjo – nors tu ką!

Jau paryčiu gaidys užtrimitavo:
– Ka-ka-rie-kūūū! – paleido giesmę savo.

Išgirdus gaidį, lapė tuoj pribuvo,
kad jau prakalbo ši saldžialiežuvė:

– Ak, nusileisk žemyn, tu nuostabusis paukšti,
neįžiūriu tavęs per tokį žalią aukštį.
Su šitokiu balsu – tau tik ant scenos!
Kas tave mokė kantoriško meno?

Bet gaidį buvo jau gyvenimas pamokęs –
nesusigundė, ką jam lapė suokė.

– O taip, – atsakė, – balsą aš turiu,
tik durų atrakinti negaliu.
Pažadink durininką – miega po medžiu,
taip knarkia, kad aukštai tupėdamas girdžiu.

– Kai jis duris atvers – aš nusileisiu
ir balso paslaptis visas atskleisiu.

Šuo nemiegojo, pokalbio jų klausė –
ne veltui šuniui duotos jautrios ausys.
Tarsi savam kieme kakarykuoja draugas –
taip neatsargiai! Kas gi jį apsaugos?

O lapė durininką purto:
– Atsibusk, bičiuli!
Pašokęs sargas ją gerai apkūlė,
apdraskė kailinius. Dar lapė gintis bando...
Bevydamas, net galą uodegos nukando.

Su saule įžengė draugai į savo kiemą –
gaidys giedojimu pasveikino kiekvieną.
Papusryčiavęs sargas tyliai snūduriavo –
tiek įspūdžių! Ir su lape kariavo.

Dabar gaidys pasaugos miegą sargo,
juk visą naktį nemiegodamas pavargo.

Iš šito išvadą pasidarykit patys –
kurie šalia savęs tikrų draugų nemato.