Kai įsikėlėme į naują butą, net nepagalvojau, kad teks susipažinti su gyviais, kurių gyvenime nebuvau mačiusi. Vieną rytą nueinu į virtuvę vaikams valgyti virti – net išsižiojau iš nuostabos: matau, ant spintelės – man nematyti, įvairaus tamsumo rudi gyviai. Čiupau stiklainiuką ir parinkau jų įvairaus rudumo. Nusinešiau į darbą išsiaiškinimui, kokiai faunos grupei jie priklauso. Vienas žinovas išaiškino, kad tai įvairaus amžiaus rudieji tarakonai. Pasiūlė dar veislei juodųjų tarakonų. Pagalvojusi, kad kam man tiek daug tos laimės, todėl atsisakiau. Grįžusi į namus, baigiau aiškintis, iš kur rudžiai atsirado. Pasirodo, kitoje laiptinėje atsikėlė šeima iš bendrabučio, kur jų buvo, ir su daiktais atsivežė ir rudžių. Per pusę metų tarakonai užsiveisė visame name.
  Tarakonai sugeba judėti neįtikėtinai greitai, gali visiškai prisiploti prie žemės, kad prasiskverbtų pro mažiausius plyšelius, o ant kojų turi specialius lipnius organus ir nagus, kurie leidžia jiems lipti lygiais vertikaliais paviršiais.
  Svarbiausia tai, kad tarakonai yra neįtikėtinai atsparūs. Tarakonų šarvai gali atlaikyti 900 kartų didesnį nei jų kūno svorį, todėl juos labai sunku sutraiškyti. Tai didelė problema, nes tarakonai perneša daugelį bakterijų, virusų ir grybelių. Jie gali sukelti alergiją, viduriavimą ir kolitą, užkrėsti hepatitu A, juodlige, salmonelėmis ir tuberkulioze.
  Kaip matome, yra rudieji tarakonai ir juodieji. Juodieji yra kur kas įžūlesni. Rudieji paprastai karaliauja, kur yra vandens (vonioje, virtuvėje), o juodieji – net po pagalvėmis įsitaiso pasišildyti ir dar kandžiojasi. Jų galima pamatyti kai kuriose ligoninėse, ypač kurios įsikūrusios senuose pastatuose.
  Atsibodus jų nesiskaitymui su manimi, savo rudžiams pasakiau: „Gana, nenaudėliai, veltui duoną ryti, eikite pas kaimynus, esančius kitoje laiptinėje, kariauti su ten esančiais savo giminaičiais.“ Pagalvojau, kad anie mano klipatas sudoros ir taip atsikratysiu nelabųjų.
  Rytą atsikeliu... taip ir nustėrau: po visą butą šmirinėja įvairiausių spalvų tarakonai. O armijos vadas ir sako: „Šeimininke, mes nugalėjome ir parsivarėme belaisvius.“ Man net plaukai visi atsistojo ant galvos. Ten, mano siaubui, gyveno juodieji tarakonai. Užsikirsdama jam pasakiau: „O dabar – marš pas 9-o aukšto kaimynus.“ Jie momentaliai iškurnėjo...
  Rytą žiūriu – eina vos vienas senas tarakonas ir sako: „Šeimininke, vadas liepė pasakyti, kad visi pasiliko ten, nes geriau maitina, niekas nesityčioja ir aplamai geresnės gyvenimo sąlygos.“ Klausiu, kodėl jis grįžo. Sako: „Matai, šeimininke, čia gimiau, čia užaugau, čia noriu ir numirti. Vis tik čia yra mano Tėvynė.“
  Po savaitės tarakonai, pamatę, kad visur duona su pluta, vėl sugrįžo pas mane.
Kadangi man jų draugija jau buvo įgrisusi, nutariau visus tarakonus, esančius bute, iškeldinti į gryną orą. Bendradarbei paprotinus, paprašiau pas pažįstamą, dirbantį fabrike „Inkaras“, miltelių, kuriuos dėdavo į gumą. Parsinešusi, virtuvėje visuose keturiuose kampuose, atkėlusi linoleumo kampučius, pabėriau po truputį tų miltelių.
  Ryte atėjusi į virtuvę, net nustebau neradusi nei vieno tarakono. Netyčia pažvelgiau į lubas ir sustingau – lubos buvo net juodos, visi tarakonai, lyg girti būtų, sulipę ant lubų. Su dulkių siurbliu juos susiurbiau, išnešiau prie konteinerio ir papyliau. Visi, kaip pagal komandą, iškėlė kojas į viršų, nes buvo žiema, o jie yra lepūs.
  Taip atsikračiau tarakonų. Nuo to laiko daugiau nei vienas nepasirodė.