Koplytėlė nuolat rakinama,
pro langus matau –
vidus blizga, gausiai pamerktos gėlės,
šviežios visai vasarai,

Dievas stebi šventųjų akim
kaip einu iki suolo,
atrama nuzulinta rankų,
kvepia smidrais, o aš pažeriu prašymų –

kuo daugiau prašau, tuo tuštesnė
širdis, regis, laimės išmelsti
sau neįmanoma, dėl kitų – taip,

– Pakliūti į Dievo planus
nėra paprasta!

Tačiau tiek laiko yra
kalbėti savo išgalvotas maldas –
laukiant autobuso,
neturint draugės šalia,
dulkėms prikritus akis,
o iš nuovargio
savo žodžiais apie bulkutes
su varške.