Šimtas metų iš mano gyvenimo
 
                       Apysaka
 
Vietoje prologo
 
Būtina perspėti skaitytoją, kad tekstas visas nuo pradžios iki pabaigos išgalvotas, visi įvykiai, faktai, pavadinimai ir vardai autoriaus fantazijos vaisius. Galimi sutapimai ir atitikimai grynai atsitiktiniai ir su realybe neturi nieko bendro, nebent tik tai, kad veiksmas vyksta šioje planetoje, o ne kokioje nors kitoje.
Dar galima pridurti, kad autorius priešingai išprususiai auditorijai tik dabar perskaitė Garsijos Markeso “Šimtą dienų vienatvės”, nors gal sulietuvintai turėtume sakyti Garsijus, panašiai kaip Egidijus, Marijus, Eurelijus ir panašiai, ir ši knyga neabejotinai padarė įtaką atsirasti šitai apysakai, ir autorius priešingai nei laukia didžiai eruduota auditorija nesiruošia atgailauti, atsiprašinėti ir barstyti galvą šiukšlėmis arba muštis į krūtinę ir šaukti mea culpa, ne, anaiptol, tuo kad kažkas pastūmėjo tave sekti geru pavyzdžiu, reikia ne bodėtis, o džiaugtis, viešai apie tai skelbti, kaip yra skelbiamas Dievo žodis, taip ir Garsijus Markus (sulietuvintai) turi būti visaip propaguojamas ir įvairiais pavidalais platinamas.
Tai, kad tik dabar susipažinau su šia knyga priešingai nei didžiai eruduota publika, kuri Markų suvirškino jau seniai gilioje jaunystėje, yra pasekmė mano nuolatinio atsilikimo tiek brendime, tiek fiziniame ir dvasiniame išsivystyme. Neprašau man atleisti arba užmėtyti akmenimis, kiekvieno valia kaip elgtis, aš pats visada taip elgiuosi, kaip man tuo metu šauna į galvą, tiesiog šis įvadas yra fakto konstatavimas, ne daugiau, be to, tai yra būdas prailginti patį kūrinį ir išprovokuoti diskusijas, nes provokacijos mane oi kaip žavi.
 
Aš gimiau 1864 metais, praėjus trejiems metams po baudžiavos panaikinimo, bet dėl 63-64 metų sukilimo tas panaikinimas į mūsų pakraštį atėjo pavėluotai, apie 1866 metus tik primygtinai įsikišus caro vietininkams, kurie pareikalavo paleisti į laisvę visus valstiečius. Mano tėvas buvo iškviestas į dvarą tiesiogiai tartis su šeimininku.
– Tu dabar laisvas, gali eiti, kur nori, – pasakė dvarininkas. Jis buvo aukštas, vos žilstėlėjęs, malonių bruožų maždaug keturiasdešimt penkerių metų vyras.
– Bet pone, kurgi aš eisiu? – nustėro tėvas. – Juk čia mano troba, mano žemė...
– Norėjai pasakyti mano troba ir mano žemė? Tavo čia nėra nieko. Net tavo žmona, jei nepamiršai, turėjo sutikti su pirmos nakties taisykle.
– Taip, bet mes su Severina jau prieš tai miegojom, – nesutiko tėvas.
– Nejuokink, mano skalikų, – šunys iškart sureagavo ir suurzgė ant tėvo. – Puikiai žinai, kad aš patikrinau Severiną tą pačią pirmą naktį ir galiu paliudyti, kad ji buvo nekalta, tad tu gavai tikrai dorą ir nekaltą merginą, kas, deja, pasitaiko gana retai.
– Na, pone, aš nesiimu tvirtinti, kad buvo kitaip, ne čia esmė, jūs ponas, jūs turėjote teisę, bet dabar varyti mus nuo žemės, ar jums neatrodo, kad tai yra žiauru?
– O kas jus varo? – pakėlė nustebusias akis nuo popierių dvarininkas. – Gali likti, toliau dirbti ir mokėti man išpirką, jei norėsi, kad turtas atitektų tau. Tik žinok, mokestį dabar aš pakelsiu, infliacija, pats supranti. Taip kad tau spręsti – lieki arba išeini.
– Nelengva išsirinkti, – išlemeno tėvas.
– O kas gi čia sudėtingo, juk visada norėjote laisvės, tai dabar ir esate laisvi, laisvi rinktis, laisvi gyventi kaip patinka, aš nuo šiol jums ne ponas.
– Tai taip išeina ir pirmos nakties teisė jums nebegalios?
– Teisė ne, bet tradicijų laikytis reikia, kaip tu manai? Juk pyktis su geradariu vargu ar apsimoka. Beje, atsiųsk Severiną pas mane padirbėti prie kambarių tvarkymo, tokiu būdu sumažinsi metinį mokestį. Dabar gali eiti.
– Dar vienas klausimas, šeimininke, – sustojo tarpdury tėvas.
– Na?
– O jeigu mes išeisime, kas gyvens mūsų name?
– Aišku, kad niekas, kas norės tokiame tvarte gyventi.
– Tai griausit? Kokia jums iš to nauda?
– Perstatysiu, griauti neapsimoka, troba tvirta, dar šimtą metų stovės.
– Taip taip, aš vis dar ją palopydavau laikui atsiradus, – pagavo kažkoks entuziasmas tėvą.
– Jei troba atsilaisvins, perdarysiu ją į kaimo sodybą ir kviesiu miestiečius pailsėti. Girdėjau daug kas tuo dabar užsiima. Kaimo turizmas vadinasi. Miestiečiai tiesiog veržiasi vasarą į gamtą, toliau nuo miesto.
– Taip, biznio planas geras. Bet jei ponas dar leisite, norėtume pagyventi, kol atsiras kas nors kito. Be to, pripratę prie žemės darbų, jau lyg ir vėlu mokytis kito amato.
– Mokytis niekada nevėlu, bet aš nevarau, dėl to ir pakviečiau pasikalbėti. O Severinai darbo galiu ir dvare pasiūlyti. Pagalvok.
– Gerai, pagalvosiu.
 
 
                                                                      x
Mano sesuo atsirado lygiai po devynių mėnesių po šio pokalbio, kurį, kaip ir visus kitus, užrašė dvaro raštininkas, pasodintas tam tikslui už širmos. Šeimininkas tokiu būdu užsitikrindavo visų pokalbių, susitarimų autentiškumą ir bet kada savo partneriams ir oponentams pateikdavo jų išsakytas mintis, jeigu tie dėl kažko nesutikdavo. Kadangi tas raštininkas vėliau mane įsimylėjo, nes aš neva gražus berniukas, tai jis man ir papasakojo, kad greičiausiai mano tėvas yra tas išvaizdus dvarininkas, juk negalėjau gimti nuo žemo kresno baudžiauninko. Ilgai pasiknisęs popierių šūsnyje rado pokalbio stenogramą ir man visą perskaitė, nes tada dar nemokėjau skaityti, man buvo vos šešeri metukai.
Nežinau, kiek čia tiesos, bet ir mano sesutė, buvo taip pat daili, aukšta mergina. Raštininkas netrukus po šito prisipažinimo buvo atleistas (gal koks kitas raštininkas užfiksavo mūsų pokalbį), todėl mūsų  santykiai nespėjo išsivystyti į kažką rimto, per anksti buvo nerti į melodramas.
                                                                              
                                                                       x
Kai man sukako penkiasdešimt metų, tą pačią dieną prasidėjo pirmasis pasaulinis karas.
Tiesa, pirmuoju ir dar pasauliniu buvo pavadintas vėliau, o tą dieną tiesiog kažkuri valstybė kitai kažkuriai paskelbė karą. Tada įsikišo ir kitos valstybės, visos paskelbė vienos kitoms karą arba prisijungė į vieną ar kitą koaliciją. Kadangi niekada nesidomėjau politika, tai ir nesupratau viso šito sudėtingo žaidimo prasmės, tik tiek įstrigo, kad staiga sumažėjo jaunų vyrų, paskui apskritai vyrų, o dar vėliau ėmė atsirasti vyrų be kojų, rankų arba be pusės veido, buvo ir tokių. Bijojau, kad ir mane pašauks, todėl tik prasidėjus karui spėjau papirkti vietinį caro komendantą, kad manęs neliestų dėl neva įgimtos silpnaprotystės, vaikščiodavau demonstratyviai kraipydamas į šalis galvą ir kažką nesuprantamai veblendamas. Sesuo visiems aiškino, kad tai prasidėjo dar vaikystėje, o pastaruoju metu liga suprogresavo. Kaimynai, aišku, nepatikliai žiūrėjo, nes iki tol nieko keisto nebuvo manyje pastebėję, bet galų gale, net jei ir suprato, kad apsimetu, manęs neįskundė. Taip aš išvengiau to prakeikto karo, kurį vėliau visi istorikai vienu balsu pripažino, kaip absurdišką, beprasmišką ir gėdingą.
 
Beje, į pabaigą to karo nustojau apsimetinėti durnium, nes caro valdininkai pabėgo, Rusijoje pasikeitė valdžia, atėjo Leninas. Lietuvoje irgi tai užeidavo vokiečiai, tai lenkai, paskui ir lietuviai paskelbė Nepriklausomybę, žodžiu, buvo visiškas jovalas, neaišku, buvo ko klausyti. Į dvarą atvykdavo įvairiausi marginalai ir visi reikalavo pinigų. Bet kažkaip ištvėrėme tą periodą.
 
Kelios dienos prieš mano jubiliejų mirė mama. Sunku pasakyti, nuo ko ji mirė, tiesiog kuris laikas sakėsi, kad jaučiasi prastai, tuo metu to pakakdavo, kad žmogus mirtų. Tai dabar reikia visokių nuotraukų, analizų ir panašiai, o tada užtekdavo jaustis prastai ir tu negyvas. Prieš mirtį ryžausi paklausti:
– Kas mano tėvas?
– Nežinau, – atsakė mama ir tai buvo tiesa, tada dar nebuvo tikslių tyrimų tėvystei nustatyti.
– Ką mums daryti su turtu? – dar spėjau paklausti, nes ji buvo vienintelė viso ko paveldėtoja.
– Tą patį, ką prisakė tėvas.
Žodžiu, jokių korekcijų.
– Kuris? – dar spėjau paklausti, bet atsakymo nebuvo
 
 
                                                                                 x
Mano tėvas netrukus po dukters gimimo pasikorė. Taip buvo kalbama, bet aš galvojau, kad įvyko nelaimingas atsitikimas: jis lipo daržinėje kopėčiomis, nes ketino prigriebti šieno, paslydo, o kadangi dažniausiai nešiojo ant kaklo virvės ritinį karvei ar arkliui pririšti, tai ta virvė galėjo kažkaip susipainioti tarp tėvo kaklo ir kopėčių skersinio ir nužudyti žmogų, juk visko būna, todėl savižudybės versija aš niekada netikėjau. Kaip bebūtų, mes anksti tapome pusiau našlaičiais ir be pagrindinio maitintojo nebūtume išlaikę ūkio. Galėjome išeiti ubagais į pasaulį, bet mielaširdingas ponas pasiūlė persikraustyti visiems į dvarą ir apsigyventi tarnų name. O mūsų trobą, kaip ir keletą kitų namų, kurių gyventojai po baudžiavos panaikinimo pasirinko laisvės kelią, ta prasme išėjo į gyvenimą, ponas perstatė į kaimo turizmo sodybas ir vasaros metu dažnai jose apsigyvendavo šeimos iš miestų.
 
Ten, tame tarnų name aš ir susipažinau su raštininku. Vėliau, kai jį išvarė, mane seksualiai lavinti ėmėsi viena tarnaitė. Kai mama tvarkydavo pono kambarius, ji ateidavo pas mane ir guldavosi į lovą, mokė mane bučiuotis, net kišti jai jį burną liežuvį, kas buvo labai šlykštu, paskui nurengdavo nuogai ir bučiuodavo visą kūną, dėl ko jaučiausi šlapias lyg po maudynių seilių vonioje, tai irgi buvo šlykštu, bet čia dar ne viskas, galiausiai ji įvesdavo  mano nykštuką, kuris tuomet kažkodėl būdavo stačias ir už visko kliūdavo, į savo tarpkojį, kuriame buvo toks šiltas ir drėgnas kambarys, ten jis jautėsi kaip namie, visur vaikščiojo, žvalgėsi, viską tyrinėjo, paskui tą nykštuką susikišdavo į kitą drėgną kambarį, tai yra į savo burną ir kone visą jį prarydavo, kas mane labiausiai džiugino, nepaisant, kad ji kartais neskaudžiai tą nenaudėlį apkandžiodavo.
Tai truko neilgai, tarnaitę, kaip ir raštininką, greitai atleido, tikriausiai mūsų nebylius pokalbius, nes mes visai nekalbėjome, užfiksavo ne žodžiais, o piešiniais koks nors kitas raštininkas ir įskundė šeimininkui. Atmenu, kad ponas tada atidžiai pažvelgė man į akis, maniau, gausiu pylos, bet jis gan greit nusisuko ir, galiu prisiekti, pastebėjau jo veide šypseną. Nuo tada jis nenuleido nuo manęs akių, pristatė patarnauti jam per pietus prie stalo, imdavo mane į medžiokles, patikėjo prižiūrėti jo sakalus, o taip pat priskyrė man ir seseriai mokytoją. Mes jautėmės šiek tiek aukščiau kitų tarnų ir jų pavydūs žvilgsniai tą patvirtino.
                                                                           
                                                                                 x
Praėjus dar kuriam laikui mirė šeimininko žmona, kuri seniai sirgo sunkia liga. Taip pat jai kažkas negerai vyko  su galva, turbūt nuo tada, kai pagimdė negyvą vaiką, daugiau niekada po to ji nepastojo. Ji buvo slepiama nuo dvariškių ir tik virėja nunešdavo maistą į šoninį pastato kambarį, kuriame buvo saugoma po užraktu. Kartais mes girdėdavome iš tos pusės dejones ir verksmus, bet bijojome artintis ir teirautis dvariškių. Jie nedaug ir patys žinojo, net tas raštininkas mano paklaustas, kas ten vyksta, tik gūžtelėjo pečiais ir patarė nesiartinti, kad neužsikrėsčiau. Kaip minėjau, jį atleido, o su kitais tarnais artimiau nesusibendravau, nes visi žvelgė įtariai, su nepasitikėjimu, o dar ir kai atleido tarnaitę, kuri teikė man vakarines pamokas, kontaktai pasidarė apskritai minimalūs. Galiausiai jų būgštavimai pasitvirtino, kai po šeimininkės laidotuvių nepraėjus ir pusmečiui ponas vedė mano mamą ir įsivaikino jos vaikus, tokiu veiksmu padaręs mus pačius ponais. Tik vakar patys patarnavę  prie stalo, šiandien jau sėdėjome ir laukėme, kol mums paduos patiekalus. Šis virsmas man įsiminė labiau nei biologijos pažinimo kursai su atleista tarnaite.
Nors greitai to pažinimo ėmiau ilgėtis ir paprašiau, kad mano maudyme dalyvautų kas nors iš vyresnių tarnų, nes pačiam išsitrinti nugarą buvo sudėtinga. Man patikdavo, kai mane gulintį vonioje liesdavo kitos rankos, atsipalaiduodavau ir leisdavau glamonėti save vos ne iki apalpimo.
 
                                                                                     
                                                                               x
Apie 80 metus pro mūsų kaimą nutiesė geležinkelį ir prie jo subetonavo peroną su medine būdele, ant kurios prikalė užrašą Pagiriai. Kartais traukinys, garsiai sušvilpęs, stabtelėdavo prie perono ir iš vagonų išlipdavo viena kita šeima, kurios apsistodavo šeimininko kaimo sodybose. To turizmo iš tiesų buvo nedaug ir dažniausiai tai buvo rusų tautybės valdininkų šeimos. Po visą kaimą tuomet skambėdavo rusų kalba, dainos ir girtų vyrų klyksmai. Pirmieji rusai, apsigyvenę sodybose, pareikalavo  šeimininko, kad tas pastatytų rusišką pirtį. Iki soties prisižiūrėdavom pro langą, kaip jie nuogi iš pirties lekia į šalia iškastą tvenkinį.
Kartą rusų šeima atsivežė penkiolikmetę mergaitę ir ji savo vos išsprogusiomis krūtimis taip pat lėkte lėkė į vandenį, paskui lėtai lipo į krantą ir ilgai šluostėsi kūną vis atsigręždama į dvarą ir tartum specialiai erzindama mane braukė rankšluosčiu savo sėdmenų tarpeklį. Aš buvau absoliučioje erekcijoje, tiksliau mano nykštukas, kuris tada jau nebuvo visai žalias naujokas, nes spėjo susipažinti su masturbacija.
Kitą dieną aš išjojau pasibastyti po mišką ir pamačiau tą mergaitę renkančią mėlynes. Pristabdžiau arklį ir pasisveikinau, ji atsakė rusiškai. Aš nulipau žemėn ir priėjau prie jos. Buvo vos aukštesnė už mane ir tas mane truputį nuvylė, pasijaučiau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai už ją žemesnis. Ji buvo iš miesto, kvepėjo nenusakomu aromatu, tiesiai žvelgė man į akis ir pirmoji pradėjo kalbą. Nesupratau nė žodžio, bet vis tiek kvailai žiopsojau ir pritariamai linksėjau  galva. Ji supyko ir kažką garsiai suriko man į veidą, po to pastūmė žemėn ir atsisėdo ant manęs. Mėginau ištrūkti, tik staiga pamačiau, kad ji nusiplėšia nuo savęs palaidinę ir priglaudžia mano ranką prie jos nuogos krūties. Paskui supratau, kad ragina ir mane nusirengti. Mėginau mautis per galvą marškinius, bet ji sustabdė ir parodė į kelnes. Neigiamai papurčiau galvą, tada ji pati nusmaukė jas žemyn ir su nuostaba žiūrėjo į išsitiesusį tartum pagal komandą Ramiai nykštuką. Norėjau pabučiuoti ją, jau tiesiau savo galvą ta kryptimi, bet ji staiga atsistojo, apsirengė palaidinę ir greitai nubėgo, palikusi indą su mėlynėmis. Dar girdėjau tolstantį jos juoką.
Mėlynes atnešiau kitą rytą ir pakviečiau ją galvos mostu į mišką. Apsidairiusi ji žengė man iš paskos. Miško laukymėje truktelėjau ją už rankos žemyn ir užguliau visu kūnu. Ji nesipriešino, mes ilgai bučiavomės, paskui pajutau, kad esu toks pat nuogas kaip ir ji ir mano nykštukas pagaliau įėjo į tą drėgną ir šiltą kambarį, kaip tada pas tarnaitę. Po mėnesio ji išvažiavo, aš spėjau išmokti kelis rusiškus žodžius ir supratau, kad moterys to nori ne mažiau nei vyrai. Gal net daugiau. Ir kad viską galima nesunkiai pasiekti. Viską, ko nori. Tą įsikaliau visam gyvenimui. Ačiū Nadeždai.
                                                                                 
                                                                                      x
 
Kartą sesuo atvedė į mokyklą jauną vyrą, kuris kare neteko kairės rankos ir prašė išmaldos prie miestelio bažnyčios. Jo vardas buvo Germanas, jis mokėjo skaityti ir rašyti, kalbėjo taip pat ir rusiškai, tad mūsų mokyklai galėjo būti naudingas, nes apylinkėse per paskutinius dešimtmečius atsirado žmonių iš Rusijos, kurie Lietuvoje tikėjosi lengvesnio gyvenimo. Kita vertus, ir Lietuva buvo imperijos dalis, ta pati Rusija jau be baudžiavinių santykių, todėl migracija šalies viduje buvo įgavusi nematytą iki tol pagreitį. Į mokyklą dažnai kreipdavosi vienas kitas rusų tautybės nepasiturintis valstietis, kad mes apsiimtume mokyti jų vaikus skaityti ir rašyti.  
Sesuo tarėsi su juo, ar jis galėtų tapti mokytoju. Aš priešnausi iš pradžių  sakydamas, kad vaikai neklausys invalido, bet Sofija, toks sesers vardas, kurį parinko tėvas, labai populiarus tais laikais vardas, užsispyrė iš skudurų padaryti jam strampą ir pritvirtinti diržais prie peties. Kai aš vėliau kalbėjau su Germanu, jis sakė, kad fronte dažniausiai pjaudavo ranką iškart prie peties, nors buvo galima palikti pusę, taip lauko chirurgams buvo paprasčiau. Panašiai elgdavosi ir su kojomis.
Strampas, ant kurio buvo užmauta juoda pirštinė, buvo sulenktas per alkūnę ir pakabintas ant raiščio, kad atrodytų lyg sugipsuota ranka. Aš klausiau, o kaip bus, kai po kažkiek laiko reikės nuimti gipsą, juk nevaikščios visą gyvenimą sugipsuotas, Sofija atsakė:
– Tada ir pagalvosim. O gal ir vaikščios sugipsuotas visą gyvenimą, žmonės prie visko pripranta.
Tiesą sakant, ji buvo teisi, niekas nereikalavo, kad jis pagaliau nusiimtų gipsą, kiek galima.
 
Be mokytojavimo pasiūliau jam užsiimti dar ir dvaro buhalterija bei ūkio  priežiūra, jei jau išnaudoti, tai išnaudoti, juk sėdėjimas šventoriuje nėra svajonių tarnyba, o man apsimetusiam nevispročiu, kol kas buvo pavojinga per dažnai rodytis žmonėse, reikėjo taip pat ir važiuoti į turgų pirkti prekes ir panašiai. Daugiausiai tai guldavo ant sesės pečių, tad dabar ji galėjo būti šiek tiek laisvesnė.
Germanas visus pavedimus priimdavo labai rimtai ir uoliai juos vykdė, slapčia aš tikrinau visas sąskaitas, kiek kas kainavo, bet neradau jokių finansų nutekėjimų pro šalį, net pagalvojau, jei jau galiu taip juo pasitikėti, tai pravartu bus, kad kartais jis užsiims ir raštvedyba, kaip ir mano tėvo buvę raštininkai, ta prasme pasiklausys už širmos ir ne tik – juk gali pasiklausyti ir visame dvare, kas ką ir kaip kalba, po to viską užrašys. Nors tuo metu tarnų apskritai turėjome vos kelis ir tai tik moteris, vyrai arba pabėgo, arba buvo susemti į karą, arba buvo per jauni, bet man knietėjo įlįsti ir į tų kelių tarnų galvas, o ypatingai į paties Germano. Jis įdėmiai pažvelgė man į akis, po akimirkos nusišypsojo ir tarė:
– Taip, pone, kaip pageidausite.
– Nevadink manęs ponu, juk mes beveik draugai, ar ne? – pasiūliau. – Vadink Valiumi.
– Gerai, Valiau.
Jam buvo vos dvidešimt dveji.
                                                                                  
                                                                                     x
Kai tėvas mane įvaikino, jis panorėjo pakeisti mano vardą iš Kazio į Valentiną. Iš pradžių buvo sudėtinga prie jo priprasti, vis negalėjau suprasti, kad kreipiasi į mane, arba būnant lauke kas nors iš namiškių rėkia: Valiau, pareik valgyti!
– Tu ką, nesupranti, kad tave šaukia, – klausdavo koks bendraamžis tarnas, su kuriuo žaisdavom kortom.
Kai jis mirė (tėvas, nors formaliai įtėvis, bet iš tikro buvo tėvas, laikui bėgant kitaip ir negalvojau), tiesą sakant, pirmą kartą taip nuoširdžiai verkiau, buvau tikrai jį pamilęs, notaras perskaitė testamentą, kuriame visą turtą paliko savo naujai žmonai, tai yra Severinai, su sąlyga, kad dvare bus įkurta mokykla našlaičiams. Iš pradžių buvo neaišku, kur imti tų našlaičių, bet paskui mes susipratome, kad galime mokyti nepasiturinčių tėvų vaikus ir tai bus beveik tas pats, kas našlaičiai, net jei ir ne tas pats, vis tiek tai yra savotiška taip reikalinga kaimo žmonėms labdara.
                                                                                  
                                                                                                   x
 
Po pusmečio, jau beveik buvau pamiršęs Nadeždą, atėjo telegrama lietuviškai: laukju vaiko. atvazjuok. nadezda. Ir adresas. Supratau, kad norėjo pasakyti nėščia, bet nerado lietuvių kalboje to žodžio, todėl pasirinko paprastą variantą – laukiu vaiko.  Viskas aišku. Pasakiau tėvui, kad noriu pamatyti Vilnių. Po dviejų dienų grįšiu. Grįžau vedęs po trijų mėnesių su šeima. Nadeždos senelis buvo Muravjovas. Jį vadino Koriku. Mūsų berniukui ji davė vardą Olegas, nors aš buvau linkęs vadinti Algiu. Taip iki galo Olegas ir nežinojo, kaip turėtų vadintis, turėjo du vardus, bet už tai nešiojo grafo titulą, nes tiek Muravjovai, tiek Šeremetjevai buvo grafai. Aš buvau grafaitės vyras ir grafo tėvas, todėl irgi beveik grafas. Kartais lyg tarp kitko prisistatydavau grafu Valentinu Poška, nors oficialiai to titulo neturėjau.
 
Kai atvykau pagal adresą į Vilnių, mane Nadeždos tėvas grafas Šeremetjevas (motina Sofija Muravjova jau buvo mirusi) sutiko griežtai ir pasakė arba tuoj pat einu į cerkvę, arba įkiš mane į paauglių kalėjimą. Iš tikrųjų nė kiek nesigailėjau tokios įvykių tėkmės, nes vos pamatęs Nadeždą, prisiminiau kokia ji buvo nuostabi mūsų sueities epizodais. Mes turėjome atskirą kambarį ir užsiiminėjome oraliniu ir analiniu seksu, kad netrukdytume vaisiui jos pilve.
 
                                                                            X
Po savo tėvo, kuris gimus anūkui išvyko į Peterburgą, mirties Nadežda nutarė taip pat grįžti su sūnum į sostinę. Olegui buvo tik treji metukai. Aš kategoriškai nesutikau palikti tėvo ir Sofijos, kraustytis į kažkokį Peterburgą, į šiaurę, man ir Lietuvoj buvo visada per šalta, o čia dar kažkur šiauriau, todėl visam laikui atsisveikinau su šeima. Tiesą sakant, didelio liūdesio nejaučiau, nes truputį buvo pabodęs ir tas seksas su ta pačia lėle, norėjosi kažko naujo, ir tas nuolatinis nesusikalbėjimas, kai ji kažką kalba rusiškai, niekas jos nesupranta, aš kalbu pusiau kažkokia žodžių maišalyne, niekas dvare mūsų nesupranta, visi gūžčioja pečiais, teisinasi, kad ne taip suprato ir panašiai. Atsisveikinome šaltai, aš pažadėjau greitai atvažiuoti, ji pažadėjo irgi greitai grįžti, bet daugiau su Nadežda nesusitikome. O sūnus kažkada atvyko su savo kariais lenkais ir kurį laiką siaubė mūsų namus girtaudamas, nieko negalėjau jam padaryti.
 
Mano tėvas buvo Norberto Paškevičiaus, netikro Dionizo Poškos, rašytojo brolio sūnus. Bet aš nenorėjau sulenkintos pavardės ir pasirinkau lietuvišką variantą – Valentinas Poška. Tėvas neprieštaravo. Mano gi sūnus (Algis arba Olegas, kuris iš pradžių turėjo pavardę Poška, vėliau tapo grafu Šeremetjevu, per šešioliktą gimtadienį Nadežda pakeitė sūnaus pavardę į prosenelio Muravjovo), atvirkščiai – panoro senelio, tai yra mano tėvo varianto ir netgi sulenkino vardą, pasivadino Olgierd Paškievič. Tai įvyko, kai įpusėjus pirmam pasauliniam jis, tuo metu tarnavęs carui, staiga prisišliejo prie pilsudskininkų, atsuko savo šautuvą į rusus, ir ėjo vaduoti Vilniaus, ta prasme, atsiribojo nuo savo rusiškų šaknų, prisiminė, kad yra vos ne lenkas, nes tėvas lietuvis, o lietuvis ar lenkas tai beveik vienas ir tas pats, o Vilnius gal ir tikrai yra lenkų, jei taip sako Pilsudskis, vadinasi reikia eiti į Vilnių. Kalbėjo lenkiškai, nors gimtoji buvo rusų kalba, sugerta su motinos pienu, ją išbraukė iš apyvartos, lietuviškai apskritai nemokėjo, net jei kūdikystėje kažką ir girdėjo gyvendamas mūsų dvare, neprisiminė, buvo per mažas, be to, laikė, kad tai mužikų kalba.   
Vėliau girtas jis man pasakojo lenkiškai, kad motina gyvena Peterburge, nespėjo pabėgti į užsienį, kai įvyko bolševikų perversmas. Prisiekinėjo, kad užėmę Vilnių, eis vaduoti nuo bolševikų Peterburgo, kartu išlaisvins ir mamą, neva Pilsudskis turi kontaktų su Kolčiaku, kurio gimtasis miestas ir yra Peterburgas, ir yra nesuvestų sąskaitų. Žodžiu, mano sūnus buvo pamišęs dėl karo.                                                                             
                                                                    
                                                                                                   X
Su mano seserim vyko labai sudėtingos piršlybos. Kiekvieną kartą, kai kas nors atvykdavo pirštis, užtekdavo jai tik mesti žvilgsnį į pretendentą ir ji pasakydavo vieną žodį: ne. Jokių paaiškinimų, vilčių, gal kada nors vėliau ar panašiai, nebūdavo, tiesiog trumpas ir labai aiškus kirtis: ne. Tėvas tik gūžtelėdavo pečiais – ką aš galiu padaryti – ir išlydėdavo svečius, nebaigusius net ištuštinti kavos puodelius.
Bet kartą iš Druskininkų atvyko kažkoks jaunas pianistas ilgais plaukais ir žaviais ūsiukais. Apsigyveno kaimo sodyboje ir visą vasarą kažką piešė gamtoje, o vakarais mūsų svetainėje skambino pianinu daugiausiai savo pjeses. Sofija susižavėjo jo muzika ir tiesiog prašė atvykėlio, kad jis pramokytų ją skambinti. Mykolas mielai ja užsiėmė (nors lietuviškai kalbėjo prastai, labiau buvo lenkas), ir aš greitai pastebėjau, kad tarp jų užsimezgė santykiai.
Mūsų tėvas buvo ne prieš, nors Mykolas ir buvo neturtingas, ir pora greitai susituokė bei išvyko gyventi į Druskininkus.
Deja, vos po dvejų metų Mykolas susirgo ir mirė. Iš tikrųjų jis vienas buvo išvažiavęs į savo darbų parodą Varšuvoje. Sofija tuo metu laukėsi, todėl viešėjo pas mus. Vieną dieną atėjo laiškas iš Lenkijos, kuriame kažkokie gydytojai rašė apie netikėtą Mykolo susirgimą, tipo kažkas su nervais, bet nerimauti neverta, tiesiog ligonis turi pailsėti ir būtų gerai, jei jo žmona, tai yra Sofija bent du, o geriausia tris mėnesius susilaikytų su lankymu. Pacientui tai bus tik į naudą.  Sofija ištvėrė tik dvi savaites, paskui viską metė ir išvažiavo pas vyrą. Aš lydėjau, nes nenorėjau tokioje padėtyje palikti ją vieną, maža kas kelyje gali nutikti.
Patekome į ligoninę, nors gydytojai mus ir atkalbinėjo. Mykolas mūsų nepažino, kalbėjo pats su savimi, suprasti buvo neįmanoma, nors Sofija tada jau neblogai mokėjo lenkiškai. Galų gale mes išvykome ir tikėjomės tiktai, kad lenkiška medicina yra aukštesnio lygio nei lietuviška ir Mykolas pagaliau pasveiks.
Deja, po poros mėnesių, kaip tik po dukters gimimo Mykolas užgeso. Sofija pavadino ta proga mergaitę Goda. Vėliau atėjo siunta Mykolo daiktų iš ligoninės: dantų šepetukas, šukos, vestuvinis žiedas ir ryšulėlis neišsiųstų laiškų Sofijai. Kodėl jis jų neišsiuntė, taip ir liko neaišku, gal ligoninės taisyklės draudė ryšį su išoriniu pasauliu, visgi tai buvo nervų klinika, kitaip sakant, durnių namai. Vėliau Sofija tuos laiškus išleido atskira knyga, kurią pavadino “Laiškai Sofijai”.
                                                                                           
 
                                                                                                X
Germanas greitai susidraugavo su Sofijos dukra Goda. Jie kartu vedė pamokas, vykdavo su vaikais į trumpas išvykas į gamtą, dažnai vakarais sėdėjo prie pianino, kur Goda skambino partijas kaire, o Germanas vienintele dešine ranka. Jiems vadovavo Sofija, kuri buvo neblogai išmokiusi muzikos iš savo vyro.
Kartais aš slapta klausydavausi vieno ir kito vedamų pamokų. Turėjau gretimame kambaryje sienos apačioje išgręžtą skylutę, per ją prakišdavau guminę žarnelę ir kaip koks gydytojas girdėjau, ko jie vaikus moko. Juk turėjau kontroliuoti, ar ne?
Taigi, vieną kartą Germanas pasakojo vaikams apie karą. Apie karą jis mėgo dažnai kalbėti, kaip reikia taikytis šaunant ar slėptis nuo artilerijos sviedinių, kaip bėgti vingiais į ataką, kad priešui būtų sunkiau pataikyti, geriausia, jis sakė, kas tris, penkis žingsnius kristi ant žemės.
Bet per vienas Kalėdas su priešais (turbūt tai buvo vokiečiai, aš iš tikro nežinau, kas su kuo kariavo), jie, tai yra rusai, nors Germanas nebuvo rusas, jis tik tarnavo rusams, kadangi mes buvome vienoje sąjungoje ar imperijoje, vėlgi aš tiksliai visko nežinau, juk sakiau – politika nebuvo mano sritis, sutarė paliaubinti, tai yra nutraukti ugnį vakarui ir kartu pašvęsti, juk Kristaus gimimas, ne juokas. Taip ir padarė, suėjo visi į vieną vietą, į kažkuriuos apkasus ir gėrė per naktį, grojo akordeonu ir šoko vienas su kitu, priešas su priešu, vyras su vyru, apsikabinę. O ryte buvo signalas pulti. Visi grįžo į savo pozicijas ir puolė savo vakarykščius šokių partnerius.
                                                                                  
                                                                                             x
Dažnai prieš miegą Germanas užsukdavo ir pas mane papasakoti, kas kalbama dvare. Tiesą sakant, nieko įdomaus jis nesužinodavo, niekas nebuvo nusiteikęs priešiškai mums ir konkrečiai man, bet aš ir pats tą žinojau, o ir Germanas taip pat. Vieną vakarą jis man taip ir pasakė:
– Juk tu žinai, kad nieko keisto aš neišgirsiu tavo name ir ne tam man pavedei šnipinėti, ar ne?
– O kam?
– Nori, kad pasilikčiau? Nakčiai?
– Ne, aš vedęs.
– Tai kur tavo žmona?
– ...
– Neišsigąsk, fronte pasitaikė visko, juk moterų ten nebuvo.
– Tu mane su kažkuo supainiojai, išeik, – supratau, kad jis mane perkando.
– Kaip pasakysi.
                                                                                      
                                                                                           X
Kiek vėliau jis vedė Godą ir man palengvėjo. Tokia sąjunga G&G. Nors ir ilgėjausi tų pokalbių prieš miegą, bet tuo metu kaip tik namus užplūdo lenkai, tai yra mano sūnus, ir ramūs laikai nutrūko. Kita vertus, rūmuose vietos nebuvo, tad leidau jiems užimti kaimo turizmo sodybas, kurios karo metu buvo tuščios, bet garsas pasiekdavo langus ir miegoti galėjau tik užsikimšęs ausis vata. Visa laimė greitai jie gavo įsakymą pulti Vilnių ir paliko mus ramybėje.
Girdėjau, kai Vilnius buvo lenkų, Olgierdas Paškievičius užėmė svarbias pareigas miesto valdyme. Vaduoti Peterburgo kažkodėl buvo atsisakyta, gal dėl to, kad baltieji pralaimėjo raudoniesiems, o Kolčiakas apskritai buvo sušaudytas. Su kuo pulsi?
Paskui Vilnius buvo grąžintas lietuviams, o Lenkija jau buvo okupuota vokiečių. Kur tuo metu dingo sūnus, kur galėjo trauktis, galiu tik spėti, nieko apie jį daugiau negirdėjau. Kitų vaikų neturėjau.
                                                                                       
                                                                                             X
Kai man jau buvo beveik šimtas metų, pats nebegalėjau maudytis, tad vėl kaip vaikystėje turėjau tenkintis kito žmogaus paslauga. Tas žmogus buvo Germanas. Goda jau buvo palikusi mus, ją pasiglemžė krūties problema, vaikai išsiblaškę po visą Tarybų Sąjungą, taip pat ir Sofija kažkuriuo metu, man regis, per Gagarino skrydį į kosmosą, išskrido kartu į stratosferą. Arba pas savo vyrą Mykolą. Galvoju, gal bent dabar jis turėtų pažinti ją ir jie galėtų jau ne laiškais, bet gyvai pasikalbėti. Tad mes su Germanu pagaliau likome dviese. Jis trynė mano kūną savo vienintele ranka atsargiai, lėtai, aš gulėdavau ir beveik alpdavau iš malonumo kaip vaikystėje.
Germanas susilaukė su Goda keturių vaikų: du berniukai, dvi mergaitės. Jau nepamenu visų vardų ir susipainiojau jų seka, kuris po kurio atsirado. Žinau tik, kad vienas berniukas žuvo II pasauliniame kare, nes užėję rusai 1940 metų vasarą mobilizavo vyresnįjį į Raudonąją armiją. Pamenu, jis gerai rašė rašinius, vieną net išsaugojau. Vadinasi “Smilius”. Štai ką jis rašo:
 
Smilius, tai tas pirštas, kuris skirtingai nei daugelis galvoja, yra skirtas krapštyti nosį, traukti iš jos visokius nešvarumus. Tai vėliau žmonės priskyrė jam kitas funkcijas: laikyti šaukštą arba plunksną. Bet pati pirmoji paskirtis ir vaikai geriausiai tą patvirtins – krapštyti nosį. Smilius yra rankoje pats artimiausias nosiai pirštas, be to, ir jo dydis yra kaip tik šiam reikalui. Pabandykite krapštyti nosį viduriniu, nežinau, kas liks iš nosies. Vidurinis greičiausiai skirtas emocijai demostruoti. Galėtų pagal savo dydį krapštymui tikti ir mažasis, bet pirma, jis per toli nuo nosies, nebent atverstume delną ir krapštytume nosį atverstu į viršų delnu. Galima, bet delnas labiau skirtas būti uždengtas. Kodėl taip sutverta, galima tik spėti: gal į delną patogu kažką paslėpti, kad kiti nematytų, tada kaip tu krapštysi nosį atverstu delnu, visi matys, ką tu jame slepi.
Arba pažiūrėkime kaip žygiuoja mūsų šaunūs kareivėliai, jie laiko delnus prispaustus prie šlaunų, jokiu būdu ne atverstus į įšorę. Greičiausiai jie ten turi paslėpę kažkokį ginklą, kurio nenori, kad matytų priešas, todėl jie taip ir žygiuoja. Taigi, reziumuojant galima daryti vienintelę teisingą išvadą – smilius skirtas traukti iš nosies snarglius. Siaubingiausia, kai tai yra daroma tada, kai žmogus galvoja, kad jo niekas nemato, tarkim, kai sėdi tamsioje kino salėje ir paskiau nusivalo tą pirštą į priekinę sėdynę.
                                                                                                                 Simonas
 
Ai, tai reiškia jo vardas Simonas. Už tą rašinį parašiau jam penkis. Būtų išėjęs puikus rašytojas.
Jauniausias Haris, nežinau iš kur Germanas traukė tą vardą, tebuvo penkiolikos.
 
Mūsų dvare apsistojo vokiečių karinis štabas, mes gavome įsikurti turizmo sodybose, kartu jose gyveno ir eiliniai vokiečių kareiviai, kurie vis erzino Harį, maždaug – kada eisi šaudyti bolševikų?
Haris buvo guvus vaikis, tad atsakinėjo vokiškai:
– Ja ja, ich werde schiessen.
Mes visą laiką bijojome, kad jo nesugalvotų pakviesti į kokį hitlerjugendą, todėl melavome, kad jam dar tik trylika. Kas buvo neįtikėtina – ūgis, pradėję kaltis ūsai ir panašiai.
 
Visgi jį išsaugojome, bet grįžusi tarybų valdžia nepasigailėjo, paėmė į tarnybą ir išlaikė laivyne trejus metus. Paskui jis liko Kryme, Sevastopolyje. Patiko jam tas klimatas ir vietinės merginos. Po tarnybos ten pat vedė ir susilaukė dukters, kurią senelės garbei pavadino Sofija. (Ar ne per dažnai kartojasi šis vardas? Juk sakiau, tais laikais labai populiarus buvo.) Vėliau ji tapo garsia dainininke. Per mamos laidotuves Haris atvyko su žmona ir Sofija, kuriai tuo metu buvo dešimt. Jau tada ji noriai dainavo rusiškas dainas. Lietuviškų Haris neišmokino, nes pats nelabai bendravo su muzika, tam tiesiog nebuvo laiko, karas, tarnyba ir panašiai.
                                                            
                                                                                                 x
O Germanas, mano galva, per daug lankstėsi vokiečiams ir nuolat kartodavo:
– Ja wohl.
Tipo gerai, vykdysim. Kartą paklausiau jo:
– Ko taip persistengi?
– O tu norėtum, kad mus visus iššaudytų? – atsakė. – Gal geriau ir tau būtų vėl kaip per aną karą apsimesti bepročiu?
Pamaniau, kad tai nebloga mintis, net jei aš buvau lyg ir per senas kariauti, bet ką gali žinoti, paves saugoti kokį objektą, uždės raištį, įgrūs automatą ir lieps marširuoti prie, tarkim, tilto ar traukinio sąstato. Germanas pasielgė labai gudriai, iškart nusimetė strampą ir nors buvo dar pakankamo amžiaus būti mobilizuotas, bet kur tu siųsi vienarankį. Tad paliko jį labiau prie štabo, kad jeigu kas, tai pavertėjautų. Gabus kalboms buvo Germanas. Taip pat jiems turbūt darė įspūdį jo vardas.
O aš tarpais vėl išeidavau į matomumo zoną ir imdavau keistai trūkčioti ranka ir kreipti galvą į dešinę, lyg kažką ten rodyčiau. Vokiečiai prieidavo ir klausdavo:
– Was ist los?
Germanas suskubdavo aiškinti, kad seniui, tai yra man ne visi namie. Vokiečiai supratingai palinksėdavo galva ir juokdamiesi nueidavo. Kartais mesdavo į mane kokį nučiulptą vištos kaulą ir tipo norėdavo, kad aš ločiau: au au au.
Tokie buvo karo malonumai. Bet labiau mūsų kaimo jis nepalietė. Tik netoliese buvo sudegintas Pirčiupis su visais gyventojais, du vaikai išsirausė po tvarto pamatais ir pabėgo. Kiti, kurie mėgino sekti iš paskos, buvo nušauti. Tie du berniukai atsidūrė pas mus ir viską papasakojo. Priglaudėme juos, nes mes gi laikėme našlaičių prieglaudą, iš pat pradžių buvome pateikę popierius vokiečiams. Jiems tai per daug ir nerūpėjo, tik išvijo visus iš pastato ir įsakė vaikams nesiartinti prie štabo.  Vokiečiai tiksliai net nežinojo mūsų augintinių skaičiaus.
 
Po karo mūsų sodybas nacionalizavo ir pavertė kolūkiu. Gerai dar, kad sugebėjome išsaugoti dvarą, nes atsirado staiga labai daug našlaičių, ir įforminome įstaigą vaikų namai, tikrus našlaičių namus, kaip ir norėjo mano tėvas,  ir mes gavome valstybės išlaikymą. Sofija buvo paskirta direktore ir pavadino ji internatą Geri namai. Kiek žinau, rašytojas Mykolas Sluckis parašė romaną tokiu pavadinimu, gal jis ir buvo apie mūsų namus.
                                                                           
                                                                                 X
Kai Goda mirė, o paskui mirė ir Godos mama Sofija, Germanas staiga panoro pakeisti savo pavardę Berankis į uošvienės mergautinę, tai yra tapti dar vienu Poška. Dvare mes būtume du Poškos, kaip broliai ar pusbroliai, ar tėvas ir sūnus, arba dėdė ir dar velniai žino kas. Jis taip ir padarė. Tapo Poška ir pasigyrė man, parodė naują pasą. To buvo jau perdaug.
 
Tarp kitko, vokiečiams jis neminėjo savo pavardės, bijojo, kad tie pagalvos jog jis iš jų tyčiojasi, gal jie ir skaitė kažką “ausveise”, bet ištarti Berankis, jiems buvo sunku, todėl dažniausiai minėjo tik vardą, pridurdami armlos, tipo Germanas, kuris berankis, armlos, komm hier, nesuprasdami, kad atspėjo jo pavardę. Armlos – lietuviškai berankis.
 
Nusprendžiau, kad turiu gerbti savo tėvą ir išsaugoti jo pavardę, kurią, beje, taip pat nešiojo ir mano sūnus Algis Olegas Olgierdas, tik nežinau, ar jis turėjo palikuonių, ar jis apskritai gyvas, nes jokių žinių iš jo nebuvo, spėju, per antrą pasaulinį jis galėjo dalyvauti Varšuvos sukilime, labai mėgo visokius karus, tai jam galėjo pasitaikyti puiki proga padėti galvą už gerą reikalą, toks jis, ačiū Dievui, ir buvo, nesilygint man su juo, nes aš galėjau visada prisitaikyti ir taikiausi su bet kuo, manyje giliai įsišaknijęs išlikimo instinktas, taigi, pagalvojau, jei jau mano senelis buvo Norbertas Paškevičius, tai kodėl negalėčiau tęsti šitos garbingos pavardės, tik gaila  nesusilaukiau daugiau atžalų su Nadežda. Tarp kitko, Nadežda mirė badu Leningrade per blokadą. Tai perskaičiau žuvusiųjų sąraše. Labai gaila. Be reikalo ji paliko Lietuvą, čia juk vis tiek kažkaip būtume prasistūmę, iš bado pas mus nemiršta, o tada ir vaikų gal būtų daugiau gandras atnešęs, kaip ne kaip ji buvo gera tame reikale. Prisimenu su nostalgija, kai žiūrėjau į ją iš viršaus nuo arklio, arba kai ji sėdėjo ant manęs ir spoksojo į mano nykštuką ir taip toliau. Nežinau, ar be manęs turėjo kitą vyrą ir kitų vaikų. Gal kada nors vėliau apie tai sužinosiu.
 
Poška ir Paškevičius. Beveik kaip Dionizas Poška su savo netikru broliu Norbertu Paškevičiumi. Mes irgi  beveik netikri giminės – Valentinas Paškevičius ir Germanas Poška.
 
                                                         
 Vietoje epilogo
 
Kažkuriuo metu Lietuvoje vėl įvyko sąmyšis – kažkokiu būdu lietuviai atgavo Nepriklausomybę. Pagalvojau, vėl. Kiek kartų jie vis kovoja, žudosi, paskui būtinai kažkur vėl papuola. Et, numojau ranka. Bet Germanas, kuris jau buvo Poška, ir Haris Berankis, kuris grįžo išsitarnavęs laivyne iki admirolo, tuoj pačią pirmą žiemą išlėkė į Vilnių ginti parlamento. Na, Germaną kaip tarnavusį I pasauliniame kare eiliniu kareiviu priėmė be kalbų, o štai su Hariu, kadangi jis rusų admirolas, tik pamanyk, atlėkė ginti Lietuvos, buvo keblumų: ko jis atlėkė, kodėl ne su rusais (bet aš lietuvis, karščiavosi Haris.
Na koks tu lietuvis su tokiu vardu, tu rusas.
Bet Haris ne rusiškas vardas.
Bet ir ne lietuviškas, jam atkirto. Vadinasi, rusiškas),
ar nebus jis atsiųstas šnipinėti. Vis tik galų gale jį irgi priėmė, bet paskyrė saugoti kažkurį kabinetą. Haris džiaugėsi nors tiek padės tėvynei. Prie štabų reikalų, visokių žemėlapių jo neprileido, o juk jis su savo patirtim daug būtų padėjęs.
Kaip ten bebuvę, bet Germanas, prie kurio vardo kai kas irgi norėjo kabinėtis, bet kiti pasakė:
– Taigi, jis Poška (kaip gerai, galvoju, kad ne Paškevičius, būtų kaip Hariui).
Ir to užteko, Poška, I pasaulinis karas (gerai, kad neparodė Georgijaus kryžiaus už prarastą ranką, kažkaip jam nuojauta sakė, geriau tą kryžių namie palikti), ne generolas, tik eilinis, su viena ranka, dar geriau, daugiau prarasti nėra ką, taigi kaip bebuvę, bet Germanas tą sausio tryliktą, kai vyko užpuolimas, mirė. Ne kare, ne mūšyje, tiesiog užėjo į parlamento tualetą ir jau neišėjo. Sako, širdis neatlaikė. Ta prasme, atėjo jai laikas.
Tai visus, kurie žuvo sausio tryliktą, visus pagerbė, apdovanojo, išlydėjo su muzika, o Germanas mirė natūraliai, todėl jam jokios ypatingos pagarbos nebuvo. Įdavė kūną Hariui, sako:
– Vežkis.
Ir džiaugėsi, kad pasitaikė proga admirolo paslaugų atsisakyti.
Vėliau aš visai nustojau domėtis valstybės reikalais, tik girdėjau, kad Lietuva vėl kažkur įstojo, ar tai ją okupavo, nežinau. Pasakiau sau: et, ir vėl.
Beje, po Nepriklausomybės mūsų Gerus namus išformavo, vaikus paleido. Sako, nepriklausomoj Lietuvoje neturi būti našlaičių, visi vaikai laimingi, aprengti ir pavalgę, ne taip kaip anksčiau. Dabar nėra vaikų išnaudojimo, prievartavimo ir kitokių, susakė, visokių nesąmonių. Man tai kas, svarbiausia grąžino dvarą, kolūkius išardė ir sodybas mums atidavė. Tai Haris, palaidojęs tėvą ir susikvietęs seseris, kurios atlėkė su vyrais ir vaikais, viena net iš Kazachstano su kazachu ir penkiais vaikais, kazakiukais, nors jie jau buvo dideli, ir kita net iš Maskvos su rusų dailininku savo vyru ir dviem dukrelėmis, kurios jau nebuvo dukrelės, o tikros dukros su savo vyrais ir vaikais. Žodžiu, nepasakysiu, kiek jų atsirado, bet kai visi ėmėsi darbo, tai ir dvaras pavirto muziejumi su koncertų sale, ir sodybos tapo kaimo turizmo vienetai, kurie nešė visai giminei, aišku, ir tautai pajamas, nes valstybė per mokesčius, žinoma, savo liūto dalį irgi pasiima. Aš visų smulkmenų ir nežinau, o, be to, ir ne viską man pasako, nes daugelio kalbų aš net nemoku, sakykim, kazachų, bet man ir neįdomu. Nueinu prie mamos, tėvo, Germano, Sofijos ir Godos kapų, kitų kaip ir nėra, pasėdžiu vienas, pažiūriu į dangų, bet Nadieždos ten nematau. Regėjimas jau ne tas.
Taigi, o visai pabaigai galiu pasakyti, kad be reikalo iki čia atėjote. Kaip minėjau paskutiniame savo eilėraštyje:

nevertėjo
prisiminkit geriau
Salomėjo