---



I – Tu likai sapne


Lijo visą naktį,
o tu nebegrįžai –
net kaip žingsnis sapne,
net kaip vėjas prie uždarų langų.
Tik mano ranka ant pagalvės
vis dar palikta tau –
lyg atmintis,
kuri niekad netapo prisilietimu.


---



II – Laiptinė


Tavo pėdsakai dingo nuo laiptų,
bet lietus vis tiek kilo aukštyn –
lašu po lašo,
lyg bandytų surasti,
kur palikai savo balsą.
Aš stovėjau prie durų,
neatidariau,
nes jau žinojau:
niekas negrįžta antrąkart tuo pačiu lietumi.


---



III – Balos


Kiekviena bala turi tavo formą.
Žiūriu į jas,
lyg galėčiau vėl pamatyti tave –
atspindžio kampu,
puse šypsnio,
mirksnio aidu.
Bet žinau –
tai tik vanduo.
Ir aš.
Ir tai, kas liko iš mūsų.


---



IV – Pirmas šaltis


Lietus pasidarė šaltesnis –
nebeliečia, o primena.
Kaip tavo balsas pabaigoj laiško,
kurį perskaičiau per vėlai.
Ir kai stoviu prie upės,
kur kažkada bučiavaisi tyliai –
jau net vanduo tave pamiršo.
Tik aš – dar ne.


---



V – Langas priešais


Žiūriu pro langą,
į langą kitame name,
kuriame niekad negyvenai,
bet galėjai.
Galėtum dabar stovėti,
žiūrėti į mane,
ir abu tylėtume –
lyg lašai, nutekantys
skirtingom lango pusėm.


---



VI – Apsemtas vardas


Tavo vardą užrašiau dulkėse,
bet lietus jį pavertė upeliu.
Jis nutekėjo tolyn –
į gatvės vingį,
į pamirštą vakarą,
į kažkieno kito širdį.


---



VII – Skambesys


Kaip keista, kad lietus groja –
lyg tavo pirštai būgneliu ant palangės,
kai dar buvai čia.
Dabar jis groja vienas,
o aš klausausi
ne garso –
o tylos tarp lašų,
kurioje tu vis dar esi.


---



VIII – Stotelė be pavadinimo


Lietus lijo,
bet nei vienas autobusas nestojo.
Aš vis dar laukiu –
ne transporto,
o tavo „labas“.
Gal kada nors jis atvažiuos
mėlynas, vėluojantis,
bet vis tiek –
tavo.


---



IX – Lietaus skonis


Bandžiau atspėti,
kokio skonio būtų tavo lūpos po lietumi.
Druska?
Miško rasa?
Ar visai nieko –
kaip ilgai lauktas grįžimas,
kuris taip ir neįvyksta?


---



X – Šaligatvio plyšyje


Vanduo subėga į plyšius
taip, kaip tavo balsas subėgdavo į mane –
lėtai,
bet ilgam.
Jei užmerkčiau akis,
galėčiau prisiekti,
kad tas lietus kvepia tavo kvėpavimu.


---



XI – Laiškas lietui


Rašiau tau vandenyje,
delnu ant lango stiklo.
Ne todėl, kad tikėjausi atsakymo –
o todėl, kad tavo vardas
geriausiai skamba
lašais.