Aš tarp pirštų suku švento Petro baziliką
Meilė tai skausmas
Banalus kaip nemigos plėšoma galva
Ketvirtą valandą ryto giedant paukščiams
Kuo labiau myli pasaulį
Tuo labiau
skauda
 
Pamirštą senovinę mazurką
niūniuoja buvusi LDK pilis
žmonės apsikabinę
tarsi niekada jau nepasileis
Kai nejauti šalčio nors vėjas
ir žvarbsta naktys

Kai kaista žandai
Kai kaista kūnai kaip krosnys
Tarp marmuro sienų
Ir viskas ką sugebi pasakyt
Tai kokianors neaiški nesąmonė
Kaip kad, gražiai atrodai
Mielai palydėsiu tave
Iki kito
Abejingo
Kurį pamylėsi
Nes jam – tu kaip katinui grikiai
Nuobodu – bet ėsti juk noris
O man Tu
Širdies sopulys
Atvira žaizda
Prastai gyjančioj kūno vietoj
Man tu vaiskesnė už dangų
Ramesnė už nuskausminamųjų injekciją
Šiltesnė už močiutės megztas vilnones kojines
ant pamėlusių kojų pirštų
Sustirus
kalnų trobelėje per liūtį
 
Man Tu
Kvapnesnė už pirmą pavasario levandų pievą
Ramina sielą
Meilės nuodų kvapas
Toks banalus
Kad net plyšta dangūs
Iš skausmo
Ir iš laimės