I – Prie perono

Traukinys vėlavo penkiolika minučių.
Lietus pradėjo kristi
lyg atsargiai –
kad nesugadintų to, kas vos prasidėjo.
Ji pakėlė akis,
jis jau buvo arti.
Pirmas bučinys –
karštas – lyg ranką įmerkus į šaltą vandenį.
Abu pasiliko stovėti.
Traukinys išvažiavo be jų.


---



II – Po medžiu

Lapai lašėjo labiau už dangų.
Stovėjom per arti,
kad galėtume apsimesti nepažįstami.
Tavo pirštai prilipo prie mano riešo,
o žvilgsnis – prie lūpų.
Kai pabučiavai,
visi lietaus garsai išnyko,
lyg pasaulis klausytųsi mūsų.


---



III – Kvėpavimas tarp lašų

Lietus ant stiklo tapo fonu –
kaip prislopinta muzika filme,
kai aktoriai jau bučiuojasi.
Tavo smakras drėgnas,
bet aš neatsitraukiu –
nes net lietus sustoja žiūrėti.
Pasaulis daro pauzę.
Mūsų kvėpavimas užima laiką.


---



IV – Skėtis

Mes stovėjome po skėčiu,
bet jis buvo mažas –
specialiai.
Kad pečiai liestųsi,
kad rankos turėtų kur paklysti,
kad bučinys taptų
vieninteliu sausu dalyku,
kuris dar liko mums šią dieną.


---



V – Vasaros liūtis

Tai nebuvo planuota.
Tik staiga užgriuvo vanduo,
šaligatviai sprogo nuo garso,
žmonės bėgo.
Tik mes sustojom –
lyg dvi statulos,
šlapi iki širdies.
Ir kai pabučiavai,
atrodė, kad visa vasara iškrenta
vienu kartu,
tik mums.