Žinau, kad to dar nebebuvo,
ir nebebus jau niekada.
Bet, dėkui Dievui, meilė nepražuvo
ir nepražus jau niekada.

Aš paimu geltoną lapą
ir padedu jį ant tavo delno.
Pažvelgiu į tave, užgniaužęs kvapą —
širdies dar nepagavo šalnos.

Čia tu — nemiegi, vis budi.
Dėl ko? Ar dėl mudviejų?
Ir nesakyk: žadi, žadi...
Dar neišplaukė mūsų laivas.

Bet laikas bėga, nesustoja,
paraudo veidas, dreba lūpos.
Pageltę klevai moja, moja —
širdy jau geras meilės žiupsnis.